Pasaulio įtakingieji nerimauja dėl Kinijos
Pasaulio ekonomikos forumas – konferencija optimistams. Imkime jauną verslininką Ashishą Thakkarą, kurio šeima 1972-aisiais, kai Idi Aminas išvarė visus azijiečius ir susigrobė jų verslą, pabėgo iš Ugandos. Thakkarai išvyko į Didžiąją Britaniją, kantriai atkūrė savo turtus ir 1993-iaisiais grįžo į Afriką. Į Ruandą – savo nelaimei. Kitais metais, prasidėjus genocidui, jie ir vėl viską prarado. Kiekvienas žmogus Afrikos tuo kartu būtų atsisakęs. Tik ne A. Thakkaras. Ten jo įmonėse (skambučių centruose ir prie žemės ūkio projektų) dabar dirba 7 tūkst. žmonių. Rugsėjo mėnesį Tiandzine, Kinijos šiaurėje, vykusiame Pasaulio ekonomikos forume jis energingai tvirtino, kad Afrika – tai „nearti augimo dirvonai“ (nors pats savo imperijai nūnai vadovauja iš Dubajaus).
Ne vieną dešimtmetį kiekvieną žiemą Davose, Šveicarijos slidinėjimo kurorte, verslo ir politikos didieji ir gerieji renkasi į Pasaulio ekonomikos forumą, kur keičiasi idėjomis, kaip „pagerinti pasaulio padėtį“, ir laužosi kulkšnis ant apledijusių šaligatvių. Ne per seniausiai atsirado ir mini davosų, vykstančių kituose kontinentuose. Sėkmingiausias – „vasaros Davosas“, nuo 2007 m. kasmet rengiamas Kinijoje. Dideliems viršininkams iš kitų pasaulio kraštų tai puiki proga susipažinti su kolegomis iš Kinijos. Tiandzine pramonės magnatai su ministrais šliurpė makaronus, labdaros organizacijų vadovai išūžė ausis plutokratams, o „jauni pasaulio lyderiai“ linksminosi. Bet nuotaikos buvo neabejotinai niūrios.
Dalis problemos – euro krizė. Bet daugiausia nerimo kelia pati Kinija: nuostabioji jos augimo mašina sukasi vis lėčiau. Prie dviženklio BVP augimo pripratusioms įmonėms šiais metais teks apsieiti su 7,5 proc. Importas rugpjūtį sumažėjo 2,6 proc., palyginti su tuo pačiu mėnesiu pernai. Už uždarų durų Kinijos įmonių vadovai nervingai kalbėjo apie blogas skolas ir gresiančius etatų mažinimus. Vienas perspėjo, kad jau kitais metais Kinijos automobilių pramonėje prasidės „prekių ženklų naikinimo banga“. Žmonės įpratę girdėti blogas žinias iš Europos, o štai iš Kinijos jos pribloškia.
Dėl ko tiek triukšmo? Metinis 7,5 proc. augimas vis tiek velniškai geras. Nerimą Davoso žmogui jis kelia dėl dviejų priežasčių. Pirma, kai turtingajame pasaulyje augimas menkas arba neigiamas, norėdamos ir toliau plėstis bendrovės pradėjo priklausyti nuo klestinčių kylančių rinkų, ypač Kinijos. Antra, niekas nežino, ar kinų statistika teisinga. Gal augimas tik jungia žemesnę pavarą? O gal pasuko tiesiai į prarają? Vienpartinėje valstybėje centrinės valdžios nustatytus augimo tikslus vietos pareigūnai gali laikyti įsakymais. Iki kokio lygio jie klastoja duomenis, kad įsiteiktų viršininkams? Atsakymas toks pat aiškus kaip Tiandzino pastatų kontūrai, pakilus smogui.
Imkime vieną rodiklį – elektros energijos gamybą. Kinijos statistikos kontekste jis gana patikimas. Elektros energiją gamina tik kelios įmonės, o kiek jos pagaminta, galima įvertinti taip, kaip nesąžiningų piniginių operacijų neįvertinsi. Taigi bloga žinia: birželio mėnesį elektros energijos gamybos apimtys Kinijoje visai nepaaugo. Prieš tai du mėnesius jos atitinkamai ūgtelėjo vos po 2,7 proc. ir 0,7 proc. (palyginti su tais pačiais praėjusių metų mėnesiais). Statistika rodo, kad pramonės pridėtinė vertė per tą patį laikotarpį augo net po 9 proc. „Ar tokiais gamybos mastais pasižyminčiame ūkyje kaip Kinijos tikrai įmanomas gana padorus augimo tempas, kai elektros gamyba neauga?“ – darbe „The Electricity Conundrum, Revisited“ („Dar kartą apie elektros gamybos mįslę“) klausia Nate’as Taplinas iš rinkos tyrimų bendrovės „GK Dragonomics“.
Įmanoma, kad skaičiai tikslūs. N. Taplinas pastebi, kad sunkioji Kinijos pramonė (plieno, cemento, chemijos) elektros energijos suvartoja daug, bet pelnas menkas. Tad vien skirtumas tarp elektros energijos gamybos augimo ir pramonės pridėtinės vertės „nėra pakankamas stambaus masto manipuliacijų duomenimis įrodymas“. Bet tai, kad rimti ekonomistai apskritai kelia tokį klausimą, atskleidžia nerimą keliančią tiesą: jokia kita svarbi šalis nėra tokia komplikuota kaip Kinija.
Nutylėjimas
Iš tiesų bėda dėl Kinijos ne vien ta, kad ją sunku suprasti svetimšaliams. Ją sunku suprasti ir vietiniams. Šią savaitę žiniose daug kalbėta apie Xi Jinpingą – žmogų, kuris po kelių savaičių turėtų tapti Kinijos lyderiu. Viešai jo nesimatė nuo rugsėjo pirmosios. Jis atšaukė susitikimus su Hillary Clinton ir Singapūro ministru pirmininku minėdamas nugaros skausmus. Sklinda gandų, kad kažkas negerai. Į vasaros Davosą susirinkę verslo atstovai norėtų žinoti, kas dedasi. Tačiau ministras pirmininkas Wenas Jiabao, kreipdamasis į forumą rugsėjo 11 d., šia tema nekalbėjo ir nepriėmė klausimų iš publikos.
Laisvai tekanti informacija skatina pažangą. Norėdamos patobulinti produktus, įmonės išklauso klientų skundų. Demokratinėse valstybėse politikai išklauso nepatenkintų rinkėjų ir iš visų jėgų stengiasi juos nuraminti. O štai Kinijoje svarbiausi nusiskundimai reiškiami tik privačiai. Vienas jaunas, užsienyje išsilavinimą gavęs verslininkas klausė, kodėl Kinijai vadovauja seniai, o ne įstatymai? Kodėl Kinijos žmonėms neleidžiama rinktis iš politinių partijų? Kodėl nedidelius atlyginimus gaunančių pareigūnų laikrodžiai tokie brangūs?
Kol pragyvenimo lygis kils, Kinija turbūt išlaikys stabilumą. Neįtikėtinas augimo variklis suksis dar ne vienus metus, nors ir lėčiau. Tiandzine susirinkę kapitalistai varvina seiles, kad galbūt pavyks iš turtingesnių Kinijos pakrantės provincijų pasistūmėti į šalies gilumą, kur šimtai milijonų naujų vartotojų norėtų nusipirkti šaldytuvą ir jį pripildyti gerų maisto produktų, bet būgštauja, kad jeigu augimas sustos, tai grius visos viltys. Ir nerimauja, kad net nenutuoks apie besiartinantį krachą.
