Dėl policijos ir narkotikų kartelių kovų Meksikoje kenčia visi. (Scanpix nuotr.)
Dėl prekybos narkotikais Meksikoje išplito korupcija ir smurtas. Ar policijai kada nors pavyks susitvarkyti?
Anot Miguelio, narkotikų verslas jaunam vyrukui siūlydavo daug žadančią karjerą. Ketvirtą ryto jis traukdavo į kalnus Sinaloa valstijoje rinkti kanapių. Grįžęs į Kuljakano miestą jas supakuodavo eksportui, supresuodamas hidrauliniu siurbliu, suvyniodamas į polietileną ir pamirkydamas vaške, kad apgautų tarnybinių šunų uoslę. Paketai vežami sunkvežimiais, automobiliais ir netgi dviračiais. Kartą medžių viršūnes beveik liečiančia draugo „Cessna“ jis skrido į Kolumbiją, o pakeliui atgal kokaino paketus mėtė virš Meksikos dykumos.
Miguelio karjera šiame versle baigėsi 1988 metais, kai jį sugavo. Po to penkerius metus jis praleido kalėjime. „Visuomet rizikavome būti sugauti policijos arba armijos, – dabar sako jis. – Bet Sinaloa valstijoje problemų dėl kitų kartelių neturėjome. Buvo lengviau su jais bendradarbiauti nei juos išžudyti. Šiandien jie to nesupranta.“
Išties nesupranta. Nuo 2006 metų, kai prezidentu tapo kovą su narkotikų karteliais atnaujinęs Felipe Calderónas, nužudyta per 28 tūkst. žmonių. F. Calderónas kovai su gangsteriais dislokavo 50 tūkst. karių, apsiginklavusių granatsvaidžiais, turinčių sraigtasparnių ir pusiau povandeninių laivų. Dalis aukų – lemiamų mūšių tarp armijos ir narkotikų prekeivių rezultatas, o dar daugiau žmonių žūsta tarpusavyje kovojant pustuziniui pagrindinių Meksikos narkotikų organizacijų, susirėmusių kruvinose grumtynėse dėl verslo.
Meksikos pareigūnai pernai piktai atrėmė Pentagono tyrimą, kuriame teigiama, kad šaliai kilo pavojus tapti žlugusia valstybe. Toks apibūdinimas tebeatrodo absurdiškas didžiojoje šalies dalyje, kuri pasaulyje yra vienuolikta pagal gyventojų skaičių ir keturiolikta pagal ekonomikos dydį. Smurtas iš esmės apsiriboja keliomis valstijomis, daugiausia JAV pasienyje. Bet nuo to meto, kai pasirodė Pentagono ataskaita, gaujos žmones žudo daugiau kaip dvigubai dažniau. Per antrąjį šių metų ketvirtį jos nužudė daugiau kaip 4 tūkst. žmonių, o tai dukart daugiau nei pernai metų pradžioje ir beveik aštuoniskart daugiau nei 2007 metų pradžioje (žr. 1 grafiką). Gaujos jau sprogdina automobiliuose paslėptas bombas.
Konfliktas virto ir valdžios, ir narkotikų platintojų ištvermės išbandymu. Savo prezidento karjerą F. Calderónas pastatė ant kortos. 2007 metais trečdalis meksikiečių manė, kad aukų skaičius yra priimtina kaina už kartelių įveikimą, o dabar taip manančių liko ketvirtis. „Jei smurto lygis reikšmingai nepasikeis, dabartinė strategija neišsilaikys ilgiau kaip dar šešis mėnesius“, – sako buvęs užsienio reikalų ministras Jorge Castañeda.
Iki prezidento rinkimų likus mažiau kaip porai metų, interesų grupės mėgina įsitvirtinti taip, kad galėtų daryti įtaką kitam režimui. Nusikaltėliai irgi: šokių aikštelėse mėtomos galvos, ant tiltų kabinami kūnai, o neseniai vienos aukos veidas buvo nuluptas ir užsiūtas ant futbolo kamuolio. Tai žinutės, valdžią ir gyventojus raginančios trauktis iš kelio. Gerbiantys įstatymus turi nuspręsti, ar verčiau nusileisti, ar kovoti toliau.
Oficialus žmogžudysčių lygis Meksikoje tebėra mažesnis nei didžiojoje Lotynų Amerikos dalyje. 2009 metais 100 tūkst. žmonių teko 14 žmogžudysčių, palyginti su 25 Brazilijoje ir apie 70 kai kuriose Centrinės Amerikos dalyse. Smurtas nėra išplitęs: pasak vyriausybės, nuo 2006 metų 80 proc. su gaujomis siejamų žmogžudysčių įvykdyta vos 7 proc. Meksikos miestų. Trečdalyje iš visų Meksikos valstijų žmogžudysčių lygis – apie penkios 100 tūkst. gyventojų, o tai beveik tiek pat kiek JAV. Jukatane, kur turistai plaukioja su bangininiais rykliais, vienam asmeniui žmogžudysčių tenka mažiau nei Kanadoje.
Daugelis mano, kad oficiali statistika rodo ne visą vaizdą. Karteliai – viešų egzekucijų ekspertai, bet nestokoja įgūdžių prireikus kūnus paslėpti. Pernai sugautas El Pozolero („Virėjas“) rūgštyje spėjo ištirpdyti apie 300 kūnų. Birželį sidabro kasykloje, netoli turistus traukiančio Taksko miesto (Gerero valstija), atrasti 55 kūnai. Lotynų Amerikos socialinių mokslų universiteto FLACSO užsakytame tyrime nustatyta, kad, remiantis aukų apklausomis, 100 tūkst. gyventojų Meksikoje galėtų tekti apie 26 žmogžudystės.
Meksika nerimą kelia ne vien dėl skaičių, bet ir dėl kartelių galios visuomenėje. Anot Scotto Stewarto iš Teksase įsikūrusios saugumo konsultacijų bendrovės „Stratfor“, Meksikos narkotikų kontrabandos gaujos prieš kokius penkerius metus ištekliais ir žmonėmis pranoko Kolumbijos gaujas. Jos ne tik išplėtė veiklą galinėse tiekimo grandinės dalyse ir kontroliuoja platinimo tinklus Jungtinėse Valstijose, bet ir pasistūmėjo tiekimo grandine aukštyn, taigi dabar kokainą Kolumbijoje, Bolivijoje ir Peru perka tiesiogiai. Gimtojoje šalyje išaugo jų politinė įtaka: vargas viešiesiems asmenims, kurie nešoka pagal jų dūdelę.
Meksikos šiaurės rytuose, su Teksasu besiribojančioje Tamaulipaso valstijoje, kandidatas, kuris, visų manymu, liepą būtų laimėjęs gubernatoriaus rinkimus, buvo nužudytas iki rinkimų likus keturioms dienoms. Rugpjūtį toje pačioje valstijoje atradus 72 nužudytus Centrinės ir Pietų Amerikos migrantus, buvo nužudyti du tyrimą vykdę policininkai. Tokiuose miestuose, kaip Teksaso pasienyje įsikūrusi Reinosa, įbauginti žurnalistai reportažų apie narkotikų karus neberengia. Visoje Meksikoje šiais metais jau buvo nužudyta bent 11 merų.
Smurtas pasiekia turtuolius
Bet šiais metais įvyko ir rimtas pokytis. Susikivirčijus „Gulf“ karteliui ir buvusiems jų bendrininkams „Zetas“ – į narkotikų prekybą prieš dešimtmetį persimetusiai grupuotei iš buvusių Meksikos specialiųjų pajėgų – smurtas pasiekė kai kurių turtingiausių Meksikos gyventojų namus. Už dienos kelio nuo Teksaso esantis Monterėjus (Nuevo Leono valstija) su 4 mln. gyventojų – tai Meksikos pramonės centras, o vidutinės pajamos šiame mieste triskart didesnės nei nacionalinis vidurkis, nes čia veikia gamyklos, iš kurių į JAV keliauja įvairios prekės – nuo šaldytuvų iki fiuzeliažų. Į miesto oro uostą kiekvieną valandą atvyksta dailiai apsirengę jauni vadovaujantys darbuotojai, ryte ryjantys verslo vadovėlius.
Prisimenamos aukos. (Scanpix nuotr.)
Tačiau dėl kovų tarp „Zetas“ ir „Gulf“ Monterėjus neteko saugaus miesto reputacijos. Nors verslas kol kas lyg ir laikosi, po daugybės su narkotikais susijusių reginių miesto aukštuomenė šią vasarą iš miesto pradėjo trauktis. Balandį keli žmonės buvo pagrobti iš miesto centre įsikūrusio „Holiday Inn“. Rugpjūtį per susišaudymą prie „American School“ žuvo du žmonės. Daug turtingų meksikiečių savo šeimas perkėlė į JAV arba saugesnes Meksikos vietoves. Prabangiuose priemiesčiuose Monterėjaus turtingieji savo visureigius dabar slepia garažuose.
Grėsmė Meksikos pramonės sostinei padidino statymus. „Monterėjuje vyks lemiamas mūšis“, – sako Meksike veikiančios idėjų kalvės CIDAC vadovas Luisas Rubio. Tai išjudino šalies įtakinguosius. Didžiausio statybinių medžiagų tiekėjo pasaulyje „Cemex“, kuris savo imperiją susikūrė iš Monterėjaus kalkakmenio uolų, pirmininkas ir generalinis direktorius Lorenzo Zambrano rugpjūtį savo pyktį išliejo „Twitter“ portale. „Tas, kuris paliks Monterėjų, yra bailys“, – rašė jis. Tą patį mėnesį Monterėjaus verslo lyderiai nacionalinėje spaudoje paskelbė reklamas per visą puslapį, kritikuojančias akivaizdų valdžios bejėgiškumą. Spaudimo poveikis buvo. Praėjusį spalį Nuevo Leone federalinės policijos pareigūnų buvo 60, o dabar – 550. „Jaučiu, jog mūsų valdžia jau suprato, kad reikalas neatidėliotinas“, – sako L. Zambrano.
Šis karas neabejotinai atskleidė Meksikos baudžiamojo teisingumo institucijų silpnybes. Skaičius ne problema, nes Meksikoje 100 tūkst. gyventojų tenka 366 pareigūnai, taigi policijos daugiau nei tokiose šalyse kaip JAV, Didžiojoje Britanijoje, Italijoje ir Prancūzijoje. Bet policija prastai organizuota ir korumpuota. Policininkas per mėnesį vidutiniškai uždirba 350 JAV dolerių – beveik tiek pat kaip statybų darbininkas, taigi prie atlyginimo prisiduriama kyšiais. Iki kovo mėnesio vyriausiuoju Nuevo Leono saugumo pareigūnu dirbęs Carlosas Jáuregui mano, kad daugiau kaip pusė valstijos pareigūnų gaudavo užmokestį iš organizuoto nusikalstamumo grupuočių. C. Jáuregui manymu, policininką Monterėjuje dviem savaitėms galima nusipirkti už apytikriai 5 tūkst. pesų (400 JAV dolerių).
„Policininkai laikomi antrarūšiais piliečiais“, – sako Meksike veikiančios idėjų kalvės „Insyde“ vadovas Ernesto Lópezas Portillo. Taip yra dėl konstitucijos, kurioje policijos pareigūnai atskiriami nuo kitų valstybės tarnautojų, jiems netaikomas standartinis minimalus atlyginimas ir 40 valandų darbo savaitės apribojimas. Policijos pajėgas teoriškai prižiūri vidiniai tardymo skyriai, bet jų išvados yra slaptos, ir, E. Lópezo Portillo vertinimu, bet kuriuo atveju tokį skyrių turi mažiau kaip 5 proc. pajėgų.
Valdžia daugiausia dėmesio skyrė federalinės policijos reformai. Ir netgi sulaukė sėkmės. Per aštuonis šių metų mėnesius dėl korupcijos arba kompetencijos stokos atleidus dešimtadalį pareigūnų, pajėgos buvo gerai išvalytos. Pakilo atlyginimas, priimta daugiau žmonių. F. Calderónui pradėjus kadenciją, federalinėse pajėgose dirbo 6 tūkst. pareigūnų, o dabar jų daugiau kaip 30 tūkst. (kai kurie perkelti iš armijos). Vyriausybė kuria išorinę agentūrą, kuri tikrins policiją.
Pažanga pastebima ir Meksikos federaliniuose kalėjimuose: įkurta nauja akademija, kurioje rengiami kalėjimo prižiūrėtojai. Meridos iniciatyva, pagal kurią JAV padeda Meksikai kovoti su organizuotu nusikalstamumu, patobulinta įtraukiant pagalbą tokioms reformoms. Anot vieno JAV ambasados pareigūno, nors 2008 metais daugiausia lėšų buvo skirta kariniam ir civiliniam inventoriui, dabar prioritetas teikiamas stipresnėms institucijoms. Po 2008 metų konstitucinės reformos keisis ir teismų sistema, įvedant britišką arba amerikietišką žodinį kaltinamąjį procesą, pakeisiantį tardymus raštu, kuriais lengva piktnaudžiauti.
Bandymai ir kliūtys
Tačiau daugybė reformų yra kankinamai lėtos. Prieš dvejus metus įvestą egzaminą, kuriuo siekiama atsikratyti netinkamų arba korumpuotų policininkų, laikė mažiau kaip ketvirtis pareigūnų ir mažiau kaip dešimtadalis valstijų policijos. Teismų reforma slenka itin lėtai, susidurdama su didžiuliu pasipriešinimu. Reforma turėtų baigtis 2016 metais, bet vyriausybės saugumo atstovas Alejandro Poiré sako, kad grafiką gali tekti paspartinti.
Dėl Meksikos federalinės valdžios sistemos reformoms dažnai nepavyksta prasiskverbti iki žemiausių grandžių. Meksika – tai federacija, susidedanti iš 31 valstijos ir 2 456 savivaldybių, o jų gubernatoriai ir merai pavydžiai saugo savo ribotą valdžią. Policija – viena valdžios formų, ir kokybė labai skiriasi: Tamaulipase vienam gyventojui tenkančių vietinių policininkų perpus mažiau nei Tabaske. Apie 400 miestų policijos neturi, o 90 proc. municipalinių pajėgų teturi mažiau kaip 100 pareigūnų.
Yra merų, kuriems nusikaltėliai daro didžiulį spaudimą, kad jie nieko nekeistų. „Municipalinė policija yra pažeidžiamiausia… labiausiai bauginama ir, žinoma, tapusi nusikaltėlių keršto objektu“, – neseniai kalbėjo F. Calderónas. Ji ir neefektyviausia: vadovybės margumynas trikdo operacijas. Monterėjuje vien miesto teritoriją saugo 11 skirtingų pajėgų, turinčių skirtingą parengimą bei taktiką ir netgi skirtingas radijo ryšio priemones. „Perėjęs gatvę, nusikaltėlis patenka į saugų prieglobstį“, – pripažįsta vienas pareigūnas. Spalio 6-ąją F. Calderónas pristatė planus policiją kiekvienoje valstijoje suvienyti, municipalinių pajėgų valdymą perduodant gubernatoriams. Meksike ši priemonė masiškai palaikoma, bet reikia pakeisti konstituciją, o pakeitimus turi patvirtinti daugiau kaip pusė valstijų.
Dėl kalėjimų istorija panaši. JAV pareigūno vertinimu, federalinius kalėjimus pritaikant paskirčiai jau nuveikta apie ketvirtis darbo, o valstijų kalėjimuose – tik dešimtadalis. Po pastarųjų masinių pabėgimų iš kalėjimo Tamaulipase ir ypatingos istorijos Durange, kai kaliniai užsakomosioms žmogžudystėms buvo išleisti su prižiūrėtojų ginklais, aiškiau nei aišku, kiek darbo valstijų kalėjimuose dar laukia.
Neseniai federalinės valdžios priimtiems įstatymams kovai su pinigų plovimu kliudys tai, kad nuosavybė, kuri yra populiariausia nuslepiant purvinus pinigus, registruojama valstijose. Tik Meksiko federacinė apygarda turi savo finansinių nusikaltimų tyrimo skyrių.
Tačiau vyriausybės reformos kartu su armijos spaudimu galbūt jau pradeda daryti poveikį. Pastaraisiais mėnesiais ryškiausias sėkmės ženklas – vienas po kito sugauti arba nukauti keli kartelių lyderiai. Stoti į jų vietą laukia ilgos pavaduotojų eilės. Bet, anot A. Poiré, areštai rodo, kad gerėja saugumo pajėgų žvalgybiniai gabumai. Birželio–rugpjūčio mėnesiais žmogžudysčių lygis stabilizavosi ties apytikriai 49 gaujų organizuotais nužudymais per dieną, o rugsėjį šiek tiek sumažėjo – iki 36 per dieną (teturėjome duomenis iki rugsėjo 24 d.). Ir anksčiau būta tokių apgaulingų prašviesėjimų. Bet gali būti, kad institucijų reformos ir didesnė ugnies galia drauge po truputį pradeda silpninti kartelių jėgas arba bent jau keisti jų elgseną.
Monterėjuje valstijos valdžia eksperimentuoja su specialiosiomis jungtinėmis pajėgomis, o savivaldybės turi teisę prie jų neprisidėti. Pareigūnų manymu, prisidės 7 iš 11 savivaldybių. Vykdant kitą eksperimentą, policija patruliuoja su kariais ir prokurorais, taip gaudama ir ugnies galios, ir svarbiausių praktinių žinių apie policijos darbą (pvz., prieš einant į namą užblokuoti antrąją jo pusę). Nuo rugpjūčio gangsteriai mieste nė karto nebuvo užtvėrę kelio, o rugsėjį smurto lygis sumažėjo. Daug vietinių baiminasi, kad atokvėpis laikinas, bet Nuevo Leono gubernatoriaus pavaduotojas Javieras Treviño mano, kad blogiausi laikai Monterėjui jau baigėsi.
Kovų arenoje yra įrodymų, kad kai kurie karteliai silpsta. Štai „Zetas“, atrodo, prarandąs profesionalumą. Kai kurie nariai – paaugliai, menkai tesuvokia, kaip panaudoti turimus galingus ginklus. Anot vieno pareigūno, areštuoti banditai kartais tokie girti arba apsvaigę, kad reikia paros jiems atsigauti. Regis, kartelis labiau pasikliauja laikina pagalba: vienas Monterėjaus verslininkas sužinojo, kad naktimis nusikaltėliams dirbo jo valytojas. Daug kūnų niekas nepasigenda, taigi eiliniai turbūt samdomi arba per prievartą verbuojami iš tolimesnių vietų. Manoma, jog Tamaulipase migrantai buvo nužudyti dėl to, kad atsisakė dirbti narkotikų gaujai.
Kai kurių nusikaltėlių gaujų silpnėjimo pasekmės buvo nenumatytos. Karteliai kadrų dabar dažniau ieško vargingose apylinkėse, pavyzdžiui, priešais Monterėjaus valdžios biurus, šlaite anapus Santa Katarinos upės įsikūrusioje Colonia Independencia gyvenvietėje. Bendruomenės darbuotojų teigimu, paaugliai žmogžudiškas užduotis ten atlieka už apytikriai 4 tūkst. pesų per savaitę. Be to, „Zetas“ praradus įtaką, prasidėjo padrikos kovos dėl teritorijų. Vasarą Monterėjaus vidurinę klasę sukrėtė, atrodytų, atsitiktiniai jaunų, pasiturinčių gyventojų grobimai. Vėliau paaiškėjo, kad „Zetas“ grobė žmones, kurie, atrodė, vartojantys kokainą, siekdami išsiaiškinti, iš kur jie gauna narkotikų, idant galėtų nudėti platintojus konkurentus.
Didžiulė žalia tuštuma
Kadangi narkotikų verslas spaudžiamas, gaujos imasi kitokios nusikalstamos veiklos: plėšimų ir grobimų, ypač tarp migrantų iš Centrinės Amerikos. Jungtinių Tautų narkotikų kontrolės ir nusikalstamumo prevencijos biuro (UNODC) vadovas Meksike Antonio Mazzitelli sako, kad gaujos vis dažniau vienoje teritorijoje siekia dominuoti visose nusikalstamumo sferose, užuot vien tiekusios narkotikus. Padažnėję grobimai padidino nesaugumo jausmą netgi tarp turinčių apsaugą. Buvusį kandidatą į prezidentus Diego Fernándezą, kuris tebeturi įtaką vadovaujančioje Nacionalinėje veiksmo partijoje, pagrobė gegužės mėnesį, ir dabar jį galima pamatyti tik nusikaltėliams reguliariai reikalaujant išpirkos, kiekvienoje nuotraukoje vis plonesnį.
Netgi iš kur nors kartelius išstūmus, veiklą jie dažnai atnaujina kitur. Aukščiausi Monterėjaus policijos pareigūnai sako, kad jų sėkmė padidino problemas gretimose Koahuilos ir Durango valstijose. Pačios Meksikos problemos dėl narkotikų prasidėjo XX a. paskutiniame dešimtmetyje, kai amerikiečiai atkirto senąjį į Floridą vedusį kokaino kontrabandos maršrutą per Karibus. O dabar, Meksikai pradėjus spausti vietinius kartelius, kai kurie veiklą perkelia piečiau. Centrinėje Amerikoje kokaino jau konfiskuojama daugiau nei Meksikoje (žr. 2 grafiką). Anot S. Stewarto, kai kurios meksikiečių grupuotės „didžiulėje žalioje tuštumoje“ – Peteno džiunglėse Gvatemalos šiaurėje – įsteigė mokomųjų stovyklų ir sandėlių.
Centrinėje Amerikoje ypač ryški „Zetas“ veikla. Pastebėti verbuojantys „Zetas“ plakatai, karius iš armijos viliojantys geresniais atlyginimais ir maistu. Manoma, kad gauja yra susijusi su buvusiomis Gvatemalos specialiosiomis pajėgomis, kurios mielai pažeidinėjo žmogaus teises per šalyje vykusį civilinį karą. Rugsėjį vienas Gvatemalos teismas šešis meksikiečius, kaip manoma, iš „Zetas“ nuteisė už 11 žmonių nužudymą 2008 metais. Pasak policijos, Gvatemalos pareigūnai per pirmuosius šešis šių metų mėnesius konfiskavo grynųjų, narkotikų ir ginklų, kurių vertė didesnė nei to, kas buvo konfiskuota per visus praėjusius metus.
Didėjantis Gvatemalos košmaras ilgainiui Meksikai gali reikšti palengvėjimą, kuris dėl to nedžiugins. Palengvėti gali ir dėl pokyčių JAV ir Europoje. Lapkričio 2-ąją Kalifornija balsuos už iniciatyvą legalizuoti prekybą kanapėmis, ir jei bus priimtas toks įstatymas, iš Meksikos kartelių tai atimtų vieną nedidelę verslo šaką. Teisėtai ar neteisėtai, daugiau kanapių šiaip ar taip auginama į šiaurę nuo sienos.
Galbūt padės ir Europos kokaino rinka. Dabar jos vertė beveik prilygsta JAV kokaino rinkos vertei, o pastaroji, pasak UNODC, mažėja. Europai skirto Andų kokaino nebūtina vežti per Meksiką, o ir meksikiečių gaujos Ispanijoje tebėra silpnesnės už kolumbiečius (iš dalies dėl to, kad, išskyrus JAV, meksikiečių diaspora kitur menka). A. Mazzitelli sako, kad meksikiečiai dabar bendradarbiauja su italų „’Ndrangheta“ mafija, tyrinėdami naujas galimybes Australijoje, kur mažmeninė kokaino kaina dukart didesnė nei JAV.
Ar neteisėto narkotikų verslo bazės bus Meksikoje, ar kitur, tai ir toliau Amerikos žemyne, kur įtraukia vis daugiau jaunų vyrų, sės smurtą ir korupciją. Buvęs Sinaloa narkotikų kontrabandininkas Miguelis savo šeimai pažadėjo, kad išėjęs iš kalėjimo į nusikaltėlių pasaulį negrįš. Dabar jis dirba sodininku, bet pinigai menki, ir jei galėtų grįžti atgal, jis vis tiek prisidėtų prie narkotikų verslo. Mėginti sustabdyti gangsterius „it pjauti žolę, – sako jis. – Gali ją nupjauti. Bet ji visuomet atželia.“
