ES kaimynystėje dar nėra buvę taip neramu
Galima drąsiai tvirtinti, kad 1932 m. Arkanzase gimęs Johnny Cashas apie Europos užsienio politiką daug negalvojo. Bet viena žinomesnių jo albumo „Man in Black“ dainų apibendrina ES bėdas su kaimynėmis. „Meilė dega karšta liepsna, – dainavo jis 1963 m. hite „Ring of Fire“, – deginantis žiedas supa mane. Aistra pašėlus užvaldė sielą, aš įkritau į ugnies žiedą.“
„Aistra pašėlus“ gal šiek tiek perdėta, bet ES sprendime 2004 m. pristatyti Europos kaimynystės politiką (EKP) geranoriškumo tikrai netrūko. Siekdama suformuoti „draugų žiedą“ rytuose (buvusiose komunistinėse šalyse) ir pietuose (kitapus Viduržemio jūros), ES entuziastingai ėmėsi darbo transformuoti 16 EKP partnerių. J. Cashas turėjo gitarą, o Bendrija – veiksmingų priemonių, įskaitant prekybą, pagalbą ir politines reformas. Prisijungus aštuonioms Vidurio ir Rytų Europos valstybėms, klubas pagausėjo ir manė turįs pakankamai įtakos, kad pokyčius kaimynėse galėtų išjudinti kaip masalo nenaudodama galimos narystės.
Praėjo dešimt metų, ir ES iš rytų bei pietų pusių supa ugnies žiedas. Kovose Ukrainoje šiais metais žuvo daugiau kaip 3 tūkst. žmonių. Ten, taip pat Gruzijoje ir Moldovoje (tai dvi iš kitų penkių EKP šalių rytuose) prieš teisėtų vyriausybių valią veikia Rusijos kariai. Azerbaidžanas į kalėjimus kiša aktyvistus, auga įtampa su Armėnija dėl Kalnų Karabacho, kuris XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžioje jau buvo jųdviejų karo priežastis. Seniai Baltarusijai vadovaujantis prezidentas Aliaksandras Lukašenka vis dar vertas paskutiniojo Europos diktatoriaus etiketės. Pasukę į pietus, Libijoje matome suirutę, 2011 m. Egipto sukilimo pažadintas viltis pamynė karinė kontrrevoliucija, o izraeliečiai ir palestiniečiai vėl parodė, kad ES veiksmų planai negali sukliudyti jiems žudyti vieniems kitus.
Kodėl EKP net nepriartėjo prie tikslų? Žinoma, Bendrija negali kontroliuoti kitų šalių vidaus politikos. Dažnu atveju, ypač pietuose, technokratinį jos požiūrį tiesiog sutriuškino vietos jėgos. Bet kitur ji buvo per daug naivi. Štai Ukrainos pavyzdys. Pernai ES ir Ukraina parengė Asociacijos sutartį – tobulą EKP priemonę, apimančią laisvosios prekybos susitarimą ir įvairius politinius elementus. Bet spaudžiant Rusijai, sunerimusiai dėl Ukrainos integracijos į Vakarų institucijas perspektyvos, tuometis prezidentas Viktoras Janukovyčius paskutinę minutę atsisakė pasirašyti ir dėl to kilo protestai, o pats šalies vadovas buvo nuverstas. Vėliau Rusija aneksavo Krymą ir įsiveržė į Ukrainos pietryčius.
Kijeve Maidaną užėmę tūkstančiai piliečių demonstracijomis siekė ne tarifų reformos ir patentų apsaugos. Jie norėjo pareikšti europietišką tapatybę ir atmesti atsilikusią, posovietinę V. Janukovyčiaus viziją, jam vadovaujant klestėjusią korupciją. Ukrainiečiai suprato, kad Europa neatsisakė geopolitikos. Tai suvokė ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, nors jo išvada, esą siekiant užtikrinti Maskvos interesus reikia paaukoti Ukrainos suverenitetą, daug tamsesnis reikalas. Ironiška, kad rusai EKP vertino daug rimčiau nei europiečiai.
Senasis žemynas irgi suprato, kad geopolitika grįžta. Rugsėjo viduryje užbaigtas Asociacijos sutarties ciklas, kai ES ir Ukraina (po Rusijos ir dalies ES narių lobistinių pastangų) nutarė metams atidėti daugelį jos nuostatų, kad tai padėtų sutvirtinti ant plauko kabančias paliaubas pietryčiuose. Vėliau žengtas įspūdingas simbolinis žingsnis, kai Europos ir Ukrainos parlamentai vienu metu naudodamiesi vaizdo ryšiu ratifikavo sutartį. Tačiau atrodė akivaizdu, kad šios valstybės europietiškas pašaukimas suprantamas skirtingai, kai prezidentas Petro Porošenka pareiškė, jog po viso jo šalį nusiaubusio smurto „niekas nedrįs prieš Ukrainą užverti ES durų“. Dalis EP narių nejaukiai žiūrėjo sau į kojas.
Technokratinė politika nėra be dantų. Stojimo į Bendriją procesas, kai kandidatės turi priimti viską (nuo maisto saugos iki viešųjų pirkimų) reguliuojančias taisykles, itin nuobodus, bet galingas. Tačiau jam reikia narystės masalo. Niekas nemano, kad ES kaimynėms iš rytų narystė ranka pasiekiama; o kaimynėms iš pietų – ne. Ženklai turi reikšmės, ir šiandien Bendrijai, regis, svarbiau prislopinti kaimynių troškimus. Vienas pirmųjų išrinktojo Europos Komisijos pirmininko Jeano Claude’o Junckerio pažadų buvo, kad per artimiausius penkerius metus klubas nesiplės.
Vis dėlto ES turi rasti būdą, kaip numalšinti jos sienas laižančias liepsnas. Lenkija ir Baltijos trejetukas nerimauja, kad silpnavališka Europos reakcija į įvykius Ukrainoje paskatino Rusiją pridaryti daugiau blogybių. Kalbant apie pietus, nerandama sprendimo, ką daryti dėl žmonių tragedijų, kai norintys emigruoti žūsta Viduržemio jūroje. Santykiai su Turkija, kurie pablogėjo Recepo Tayyipo Erdoğano vyriausybei pasisukus į rytus, ypač keblūs.
Federicos iššūkis
ES rytų politika gavo smūgį per ankstesnį Rusijos galios demonstravimo raundą – per 2008 m. karą su Gruzija. Šiemet klubas pagaliau ėmė veikti, nors vienas aukštas pareigūnas perspėja, kad dėl vidinių nuomonių skirtumų bus sunku žengti toliau nei iki naujų sankcijų. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini iš Italijos turi pateikti pasaulinių iššūkių įvertinimą. Tai proga iš naujo apgalvoti Europos saugumo strategiją, jei F. Mogherini pakaks ambicijų, ir didžiosios valstybės jai duos pakankamai erdvės. Sunku balansuoti tarp griežtumo ir vieningumo, bet tai siaura linija, kuria ES turi eiti, kaip kažkada dainavo J. Cashas.
