Skaistės Ašmenavičiūtės iliustr.
Rusijos neoimperialistinės ambicijos dūžta į realybės uolas.
Iš Rusijos „privilegijuotų interesų zonos“ ir Vakarų nerimo dėl jos liko tik sprogusio muilo burbulo purslai. „Privilegijuotų interesų zonos“ frazę Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas nukalė po 2008 metų karo su Gruzija, rusų retoriniams išvedžiojimams pasidarius rėksmingiems. Pastarųjų savaičių įvykiai Baltarusijoje ir Kirgizijoje – paprastas realybės patikrinimas, atskleidęs, kokios tuščios Rusijos neoimperialistinės ambicijos kadaise Sovietų Sąjungą sudariusiose šalyse.
Rusija jau seniai troško neįsileisti Vakarų į savo kiemą. Kai JAV ir ES varžo savos problemos, Rusijos noras iš dalies patenkintas. Tačiau palikta likimo valiai savo išliaupsintoje „zonoje“ ji menkai tepademonstravo lyderystę, viziją arba imperinę atsakomybę.
Vaidas su Baltarusija dėl dujų atskleidė, kokia trapi vos užsimezgusi Rusijos, Kazachijos ir Baltarusijos muitų sąjunga, pasiūlyta Maskvos. Ši sąjunga yra naujo ekonominio klubo, kuriame dominuoja Rusija, branduolys. Kruvini pogromai Kirgizijoje rodo, kad posovietinis karinis Rusijos, Kirgizijos, Uzbekijos, Kazachijos, Tadžikijos, Baltarusijos ir Armėnijos aljansas, pavadintas Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija (KSSO), tėra neįtikima fantazija.
Birželio pabaigoje per ginčą su Baltarusija tariamai artimai savo sąjungininkei Rusija pradėjo riboti dujų tiekimą, teigdama, kad baltarusiai skolingi apie 200 mln. JAV dolerių. Susidarė skola, nes Baltarusija nusprendė už dujas mokėti kaip pernai – 150 JAV dolerių už tūkstantį kubinių metrų, ignoruodama „Gazprom“ padidintą kainą. Originalusis Baltarusijos lyderis Aliaksandras Lukašenka padidino statymus, nurodydamas apriboti Rusijos dujų tranzitą į ES, teigdamas, kad rusai skolingi ir jam. Birželio 24-ąją „Gazprom“ atnaujino neribotą tiekimą, bet Baltarusija pretenzijos neatsiėmė.
Tai ne pirmas Rusijos ir Baltarusijos vaidas, nebus ir paskutinis. Bet, kaip teigia „Russia in Global Affairs“ redaktorius Fiodoras Lukjanovas, kivirčo prieskonis šį kartą politinis. Kad ir koks A. Lukašenka autoritariškas ir nusiteikęs prieš JAV, Rusijos pareigūnai jį niekina už sulaužytus pažadus ir vilkinamus susitarimus. Jis sugebėjo iš Rusijos meistriškai ištraukti stambių subsidijų, kartu badydamas jai akis ir kurstydamas prieš ES.
Baltarusijos prezidentas pernai atsisakė pripažinti dviejų atskilusių Gruzijos teritorijų, Pietų Osetijos ir Abchazijos, nepriklausomybę, o būtent dėl tų teritorijų Rusija kariavo su Gruzija. Po šio įvykio Rusija uždraudė importuoti Baltarusijos pieno produktus. O neseniai A. Lukašenka nutarė priglausti Kurmanbeką Bakijevą – nuverstąjį autoritarinį Kirgizijos vadovą, kuriuo Maskva bjaurisi.
Be to, A. Lukašenka sabotavo muitų sąjungą su Kazachija ir Rusija, reikalaudamas, kad Rusija atsisakytų eksporto muitų naftai ir naftos produktams – tuomet Baltarusija juos galėtų pirkti už vidines Rusijos kainas ir gauti pelno iš reeksporto (Kol kas Rusija į sąjungą naftos įtraukti nenori). Atsakydama Rusija imasi mėgstamo ginklo – dujų čiaupų.
Bendraudama su kaimynais Rusija dažniausiai pasikliaudavo prievarta. Imkime jos reakciją į K. Bakijevo žlugimą ir po to buvusius pogromus Kirgizijoje. Dėl K. Bakijevo, kurį laikė dviveidžiu ir gobšiu, Kremlius ašarų neliejo. Pernai už pažadą uždaryti Kirgizijoje veikiančią JAV karinių oro pajėgų bazę, ko primygtinai reikalavo Rusija, K. Bakijevas iš Rusijos ištraukė 2 mlrd. JAV dolerių pagalbos paketą. O tuomet JAV bazei padidino nuomą ir leido jiems likti.
Problemas spręskite patys
Kai šio mėnesio pradžioje pietiniame Kirgizijos mieste Oše kirgizai susirėmė su uzbekų mažuma, o laikinoji vyriausybė kreipėsi į Rusiją prašydama karinės pagalbos, Kremlius liko nuošalėje. Pasaulis čia matė taip Rusijos lauktą galimybę pademonstruoti, kad ji tebevadovauja savo kieme. O Rusijai tai buvo košmaras, priminęs sovietų įsipainiojimą į Afganistano įvykius XX a. devintajame dešimtmetyje. Oficialiai Rusija teigė negalinti kištis į vidinius Kirgizijos reikalus (keistas teiginys, turint omenyje Rusijos karą su Gruzija).
Tiesą sakant, tokiai intervencijai Rusijai trūksta ir pajėgumo, ir noro. Anot Rusijos ginkluotųjų pajėgų eksperto Aleksandro Golco, Rusijos armija, iš esmės susidedanti iš nekvalifikuotų naujokų ir kamuojama prievartinių santykių, nėra pasirengusi tokiai taikos palaikymo operacijai, kokios prašyta Kirgizijoje. Be to, Rusijos „sąjungininkai“ iš KSSO, ypač Kirgizijos kaimynai Uzbekija ir Kazachija, netrokšta, kad spręsdami vidinius kaimyninės valstybės reikalus Rusijos kariai sukurtų precedentą.
Pačioje Rusijoje intervencija irgi nebūtų populiari. Dėl ksenofobiško požiūrio į migruojančius darbininkus iš Vidurio Azijos ir prisiminimų apie Afganistaną bet kokios rusų gyvybių aukos Kirgizijoje daugumai rusų būtų nepriimtinos. Bet nesiųsdama karių į Kirgiziją Rusija pasielgė teisingai, o paskelbdama šią šalį Rusijos privilegijuotų interesų zonos dalimi ji suklydo.
Etniniams susidūrimams Oše prasidėjus prieš 20 metų, Michailas Gorbačiovas išsiuntė sovietų karius. Kad ir koks nostalgiškas jai atrodytų sovietmetis, šiandienė valdžia tokios pareigos, regis, nejaučia. Kaip pastebi A. Golcas, iš Rusijos reakcijos į Kirgiziją paaiškėjo, kad „imperines ambicijas Maskvos bosai imituoja lygiai taip pat kaip ir demokratiją.“
