Bendražygiai: P. Ryanas (kairėje) ir M. Romney.
M. Romney viceprezidentu pasirinko P. Ryaną. Kandidatui į prezidentus toks pasirinkimas gali būti rizikingas, bet JAV – naudingas
Kampanijos partneriu pasirinkęs Paulą Ryaną, sportišką, gabų ir jauną Kongreso narį iš Viskonsino, Mittas Romney vienodai pradžiugino ir respublikonus, ir demokratus. Respublikonams P. Ryanas – gryna arbatos esencija, nes jis ryžtingai nusiteikęs mažinti mokesčius ir valstybės aparatą. Būtent dėl tų pačių priežasčių demokratams jis – puikus taikinys. Bet dabar niekas nebegali M. Romney kaltinti, kad šis tiksliai nepaaiškina, kuo užsiims, jeigu pateks į Baltuosius rūmus.
P. Ryanas – malonus žmogus ir turi daug patrauklių savybių. Jis drąsus, nes pernai balandį pirmasis iš politikų sudarė biudžetą su visai realiu planu, kaip panaikinti deficitą. Jungtinėms Valstijoms jis nuolat primena, kad mažinti deficitą – būtinybė, o ne prabanga, ir kadangi Barackas Obama to nepadarė, P. Ryano atkaklumas ypač sveikintinas. Jis be užuolankų viešai pareiškė, kad valstybinis, pagyvenusiesiems skirtas sveikatos draudimo planas „Medicare“ yra neįkandamas ir be reformų bankrutuos, taip pat įtikino tuo savo partiją. Jis sugalvojo visai įmanomą dabartinės neterminuotos valstybinės sistemos alternatyvą pasiūlydamas valstybės finansuojamus čekius, kuriais būtų galima apmokėti draudimą. Jis jau pademonstravo, kad šio klausimo gali imtis pragmatiškai ir atsižvelgdamas į abiejų partijų interesus, nes savo pasiūlymą patobulino įtraukdamas senatoriaus Rono Wydeno, demokrato iš Oregono idėjas.
P. Ryanas yra teisus reikalaudamas plataus masto mokesčių reformos. JAV mokesčių kodekse visiška kebeknė. Ribiniai tarifai aukšti – JAV įmonės moka pagal tarifus, kurie yra bene didžiausi pasaulyje. Kartu numatyta tiek lengvatų, nuolaidų ir grąžintinų mokesčių, kad gebantys manipuliuoti sistema realiai moka pagal mažus tarifus; tokių įmonių finansininkai ir teisininkai gauna iš to naudos, o valstybė nesurenka lėšų į biudžetą. P. Ryanas siūlo atsisakyti šešių skirtingų pajamų mokesčio tarifų pakeičiant juos dviem kategorijomis. Jis teigia, kad tokia reforma nedarys jokios įtakos įplaukoms, nes panaikinus lengvatas bus kompensuota kasmet dėl jų prarandama suma – apie 500 mlrd. JAV dolerių.
Iš principo tai pagirtina, bet P. Ryano plane yra nerimą kelianti spraga. Jo projekte nepaaiškinama, kurių lengvatų bus atsisakyta, kurios liks, o kurios priklausys nuo materialinės padėties; be to, gerai žinoma, kad lengvatų atsikratyti labai sunku. Kol jis nepateiks konkrečių duomenų, neverta liautis būgštavus, kad respublikonai duos cukraus, bet pamirš vaistus, kaip ir valdant George’ui W. Bushui. Tokiu atveju deficitas išsipūstų kaip ir G. W. Busho valdymo metais. Didžiausiam pajamų mokesčio tarifui sumažėjus nuo 35 iki 25 proc., turtuoliai iš to gautų naudos, o skurstantys neproporcingai nukentėtų nuo išlaidų mažinimo.
Be užuolankų
P. Ryanas taip pat be reikalo balsavo prieš Bowleso ir Simpsono deficito komisijos pasiūlymus motyvuodamas tuo, kad komisija deficitą iš dalies norėjo mažinti didindama mokestines pajamas. Jis mano, kad visą spragą reikia užpildyti tik mažinant išlaidas. Kaip tikras respublikonas P. Ryanas nori didinti gynybos išlaidas, tad teks nepriimtinai apkarpyti visa kita, pavyzdžiui, paramą skurstantiems ar transporto infrastruktūros, aplinkosaugos, švietimo išlaidas.
Atviros P. Ryano kalbos apie JAV fiskalinę padėtį gali atstumti ne vieną rinkėją, ypač tuos, kurie artimiausioje ateityje tikisi atsidurti po „Medicare“ sparneliu. Taigi jis gali sumažinti M. Romney galimybes laimėti rinkimus. Ir nors Paulo požiūris vertas nemenkos kritikos, kalbėjimas be užuolankų – jo pranašumas, kuris, beje, didina tikimybę, kad rinkėjai pasirinks būtent tai, ko nori, atsižvelgiant į svarbiausią šio lapkričio prezidento rinkimų temą – kokio dydžio turi būti JAV vyriausybė.
