Jis nemirs.
Aktyviai puolant, AIDS jau pradedamas kontroliuoti.
Ne visai dovana gimimo dienaos proga bet panašiai. Tarptautinė tiriamojo bendradarbiavimo grupė ŽIV prevencijos bandymų tinklas (HPTN) gegužės 12-ąją paskelbė, kad svarbiausias projektas baigiamas: ne dėl nesėkmės, o dėl to, kad pavyko. Tyrimui vadovavo Myronas Cohenas iš Šiaurės Karolinos universiteto. Buvo tiriamos 1 763 poros, kurių infekuotas buvo tik vienas partneris: daugiausia heteroseksualios, kai kurios homoseksualios, iš Afrikos, Azijos ir Šiaurės bei Pietų Amerikos. Visoms buvo paaiškinta apie saugų seksą, nemokamai duota prezervatyvų, visos galėjo reguliariai tikrintis sveikatą. Infekuotiems partneriams iš pusės porų taip pat buvo duodami antiretrovirusiniai vaistai, net jei pacientas AIDS simptomų neturėjo, taigi paprastai nebūtų buvęs gydomas. Per šešerius metus 28 porose užsikrėtė ir antrasis partneris. Iš jų tik viena pora priklausė vaistus gaunančiai grupei.
Nuo ŽIV prevencijos bandymų tinklo pranešimo praėjus šiek tiek daugiau kaip trims savaitėms birželio 5 dieną AIDS sukako 30 metų, tiksliau, 30 metų nuo dienos, kai JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrai pranešė apie Los Andžele pastebėtą grupę neįprastų infekcijų – pirmuosius medicinos užfiksuotus atvejus. Birželio 8 dieną per Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos susirinkimą, kuriame dalyvavo 40 valstybių ir vyriausybių vadovų, buvo aptarta pažanga kovojant su pandemija ir sukamos galvos, ką daryti toliau. Kelią rodo HPTN052, kaip vadinamas minėtasis tyrimas.
HPTN052 rodo, kad vaistai, kurie infekuotųjų ŽIV kūnuose sustabdo viruso dauginimąsi leisdami žmonėms ilgiau gyventi, taip pat gali sustabdyti viruso perdavimą. Tad galbūt pandemiją pavyks sukontroliuoti. Esminis žodis – „galbūt“. Žmonės nemėgsta vaistų, ypač jei nejaučia simptomų. Be to, už vaistus reikia mokėti. Finansine prasme karas su AIDS pastarąjį dešimtmetį buvo sėkmingas (žr. 1 grafiką), bet žmones prispaudė nepritekliai, ir skiriamų pinigų nebedaugėja. Ironiška, nes jau turimi keli aiškūs būdai imtis problemos, kurie gerokai pranoksta įprastus raginimus būti skaistiems, ištikimiems ir naudoti prezervatyvus. Ne metas trauktis iš kovos.
Pastarąjį dešimtmetį padaryta reali pažanga. Taip, tiesa, kad kiekvienam naujam antiretrovirusinius vaistus pradėjusiam vartoti asmeniui tenka du nauji infekuotieji, o nuo AIDS kasmet miršta 1,8 mln. žmonių (žr. 2 grafiką), bet, pasak Jungtinių Tautų agentūros UNAIDS, atsakingos už šios ligos stebėjimą ir kovą su ja, tiesa ir tai, kad tokius vaistus vartoja 6,6 mln. žmonių iš šalių, kurios priskiriamos mažas ir vidutines pajamas gaunančiųjų grupei, o 33 vargingose šalyse užfiksuojamų naujų ŽIV atvejų skaičius, palyginti su didžiausia verte, sumažėjo ketvirčiu arba daugiau. 2001 metais vartojančių vaistus skaičius buvo nežymus (žr. 3 grafiką), o 2005 metais užfiksuotas didžiausias mirčių skaičius siekė 2,1 mln.
Šiuo metu gydymas siūlomas tik turintiems AIDS simptomų arba tuomet, kai bet kurių būtinų imuninės sistemos ląstelių skaičius nukrinta žemiau tam tikros ribos. Bet vis tiek manoma, kad apie 9 mln. žmonių yra negydomi, nors reikia. Pridėkite neturinčius simptomų, ir susidarys apie 27 mln. Vaistai metams kainuoja 100 dolerių, administravimo išlaidos – dar apie 400 dolerių, taigi jiems reikėtų daugybės pinigų. Anot UNAIDS, 2010 metais pasaulis šiai epidemijai išleido 16 mlrd. JAV dolerių. Gydant visus 34 mln. infekuotų žmonių, išlaidos gali išaugti beveik dvigubai.
Rungtynės tęsiasi
Tačiau prevencija gydant – svaiginanti perspektyva. Antai UNAIDS vadovo Michelo Sidibé manymu, HPTN052 rezultatai „keičia žaidimo taisykles“. Žaisti tektų ilgai. Reikėtų ne tik visiems infekuotiesiems suteikti galimybę gauti vaistų nuo AIDS, t. y. pasirūpinti vadinamuoju visiems prieinamu gydymu (tai JT tikslas, kurį organizacija viliasi pasiekti iki 2015 metų). Tuos žmones ar bent daugumą taip pat tektų įtikinti gerti tuos vaistus. Įtikinti gana sunku, net kai žmogus serga. Naujausia UNAIDS* ataskaita rodo, kad beveik vienas iš penkių žmonių, kuriems skiriami vaistai, nustoja juos gėręs per metus. Nejaučiančius simptomų įkalbinti visuomenės labui kasdien išgerti po piliulę ar dvi bus dar sunkiau.
Žinoma, juos gali paskatinti meilė. O kitas HPTN052 rezultatas palankesnis savanaudžiams: geriantys vaistus mažiau sirgo tuberkulioze, kuri yra dažna AIDS pasekmė. Taigi žmonės pradėjo manyti, kad galbūt simptomų nebuvimas visai nereiškia realaus simptomų neegzistavimo. Ir išties 2010 metais Pasaulio sveikatos organizacija 75 proc. padidino žemiausią imuninės sistemos ribą, kurią pasiekus skiriami vaistai. Bet kuriuo atveju tai yra žingsnis vaistus siūlyti visiems infekuotiems žmonėms.
Infekuotųjų gydymas – jų pačių arba kitų labui – nėra vienintelis tyrimų objektas. Keli bandymai parodė, kad apipjaustymas – geras būdas nuo šio viruso apsaugoti vyrus. Rizika gali sumažėti apie 50 proc., ir žinia jau pasklido. Afrikoje staiga padaugėjo apipjaustymų. Mėginimai moteris apsaugoti sukuriant makščiai skirtus mikrobicidus, kurie ŽIV naikina užkrėstoje sėkloje, buvo ne tokie sėkmingi. Pirminiai bandymai su medžiaga iš jūros dumblių nepavyko, o gal net pablogino situaciją. Tačiau pernai paskelbti bandymo su tenofoviru (toks vaistas) rezultatai yra daug žadantys, ir šiuo metu bandymai tęsiami. Be to, jau nustatytas vienas pasitvirtinęs būdas, kaip viruso perdavimą stabdyti vaistais, – kalbama apie viruso perdavimą iš motinos naujagimiui. Net viena nevirapino (kitas vaistas) dozė perpus sumažina riziką, kad infekuota motina virusu apkrės savo kūdikį. Vaistą geriant ilgiau, rizika gali sumažėti 90 proc.
Taip pat yra senas geras susilaikymas, pakeistas elgesys (tokiu eufemizmu vadinamas mažesnis palaidavimas) ir prezervatyvai. Šiuo atveju duomenys dviprasmiai. Kaip galima tikėtis, vienur ši žinia žmonių sąmonę pasiekia, kitur ne. Antai, UNAIDS duomenimis, Pietų Afrikoje 77 proc. vyrų ir 68 proc. moterų sakė pastarąjį kartą mylėdamiesi naudoję prezervatyvus. Tačiau 14 kitų šalių, kur AIDS itin paplitęs, per 70 proc. abiejų lyčių atstovų pareiškė prezervatyvų nenaudoję.
Kitaip sakant, arsenalas pildosi. Bet karas kainuoja, o pinigų šiuo metu stinga. Pirmasis JT suvažiavimas dėl AIDS, vykęs prieš 10 metų, artėjant 20-osioms metinėms paskatino sudaryti Pasaulinį fondą (jis taip pat apima tuberkuliozę ir maliariją), kuris, savo ruožtu, George’ą Bushą jaunesnįjį paskatino sukurti JAV Prezidento kritinį pagalbos sergantiems AIDS planą (PEPFAR). Niekas nemėgsta būti laikomas nedoru, taigi per augančios gerovės dešimtmetį politikai iš mokesčių mokėtojų kišenių dosniai dalijo lėšas šiam reikalui.
Nūnai atmosfera kitokia. Laikomas nedoru vis dar nenori būti nė vienas, bet žaidime „kas pirmas“ dabar viskas vyksta atvirkščiai. Anuomet po kiekvienos dosnumo apraiškos kitiems buvo sunkiau atsisakyti. Dabar vienam pasitraukus, kitam tik lengviau. Daugelis stambiausių Pasaulinio fondo donorų, įskaitant JAV, Didžiąją Britaniją, Kanadą, Prancūziją ir Skandinaviją, įsipareigojimų nesikrato (Japonijos pozicija po šalį neseniai sukrėtusio žemės drebėjimo ir cunamio – neaiški). Tačiau Nyderlandai ir Ispanija paskelbė mažinančios indėlį. Vokietija (Ispanija irgi) vilkina mokėjimus, kol persvarstomos fondo audito procedūros. (Ironiška, bet procedūros persvarstomos, nes jų skaidrumas unikalus tarptautinei paramos organizacijai, taigi atskleidė kelių paramą gaunančių šalių gudrybes, kurios kitu atveju būtų likusios pakastos.) O viena šalis, Italija, pasižadėtą sumą nieko neaiškindama tiesiog liovėsi mokėjusi. Kelios kitos šalys taip pat nenorėtų prisiimti konkrečių įsipareigojimų.
Dėl to tyrėjų grupė, kuriai vadovauja UNAIDS įrodymų, strategijos ir rezultatų direktorius Bernhardas Schwartländeris, galvoja, kaip išmintingiausiai panaudoti turimas lėšas.
Su komanda B. Schwartländeris nagrinėjo dešimt AIDS gydymo ir prevencijos būdų: nuo vaistų iki įsikišimo į prostitucijos verslą ir ieškojimo, kaip, bendradarbiaujant su kitomis tarptautinės plėtros sritimis, sutaupyti drauge. Tuomet jie sudarė kompiuterinį modelį. Juo mėgino parodyti rezultatus kiekvienoje iš 139 šalių, kurios priskiriamos mažų ir vidutinių pajamų šalių grupei. Rezultatai rodo (žr. 4 grafiką), kad aukščiausią 22 mlrd. JAV dolerių tašką išlaidos pasiekia 2015 metais, o 2020-aisiais jau mažesnės kaip 20 mlrd. JAV dolerių. Taigi, jei B. Schwartländeris su kolegomis teisūs, pasiekus didžiausių poreikių tašką pasauliui (įskaitant bent jau vidutinių pajamų grupei priskiriamas šalis iš tų 139) papildomai reikės pakloti daugiausia dar 6 mlrd. JAV dolerių, palyginti su dabartinėmis sumomis. Be to, iš B. Schwartländerio nustatytų sumų aiškėja, kad šiuos papildomus pinigus iš esmės kompensuos tai, ką pavyks sutaupyti dėl išvengto gydymo, nes jeigu viskas nebus palikta kaip yra, infekcijos išvengtų 12,2 mln. žmonių, o mirties – 7,4 mln.
Žaidimas, setas ir mačas?
Be to, yra keli ambicingi mokslininkai, kalbantys ne tik apie gydymą, bet ir išgydymą. Pasiteiravus, kaip to būtų siekiama, jie sudirgę pradeda mosuoti rankomis, bet jų tikėjimas teorine – taigi tyrimo verta – galimybe remiasi tuo, kad žinoma, jog apytikriai 1 iš 1 000 infekuotųjų infekciją kontroliuoja natūraliai, ir simptomai niekada neišryškėja, taip pat tuo, kad keliuose tyrimuose nustatyti antikūnai, kurie, regis, neutralizuoja ŽIV. Tad būtų galima teigti, kad galbūt imuninę sistemą įmanoma sustiprinti specialia vakcina arba suformuoti reikiamų antikūnų, kurie būtų įšvirkščiami kaip vaistai. Taip mano Tarptautinės AIDS draugijos vadovas Bertrandas Audoinas. Jis ir jo bendraminčiai nūnai atsargiai kalba apie AIDS išgydymo idėją: užuot tiesiog sustabdžius viruso dauginimąsi žmonių kūne, jis būtų visiškai sunaikintas.
Beprotiška viltis, bet tai sritis, kur vienintelis mokslinis perversmas gali viską pakeisti, kaip pakeitė AIDS slopinančių vaistų išradimas ir atradimas, jog naudojant tuos vaistus galima nutraukti perdavimo grandinę. Mokslininkai visuomet sako, kad reikia daugiau tyrimų, nes jie iš to gyvena. Bet šiuo atveju mažai abejonių, jog jie teisūs.
* „AIDS at 30: Nations at the crossroads“ UNAIDS, Ženeva
