Laikinasis Portugalijos premjeras J. Socratesas dėl paskolų krizės kaltina politinius oponentus.
Kai Graikijai prireikė kreiptis pagalbos į kitas euro zonos nares ir Tarptautinį valiutos fondo (TVF), tai sukėlė šoką. Airijos suklupimas sukėlė mažesnę nuostabą. O dabar niekas nenustebo, kai buvo įvardyta dar viena prieglobsčio nuo rinkų audrų paprašiusi šalis. Šiemet didžiąją dalį laiko Portugalija, investuotojų akimis, buvo vaikštantis lavonas, ir vienintelis klausimas buvo, kada Portugalija kreipsis oficialios pagalbos, o ne ar ji jos sieks.
Klausimas dabar jau yra atsakytas: balandžio 6 dieną šalis kreipėsi pagalbos į Europos Sąjungą.
Jose Socratesas, besitraukiantis Portugalijos premjeras, kaltę už savo kapituliaciją verčia centro-dešiniesiems socialdemokratams, pagrindinei opozicinei partijai. Pasak jo, atsisakydami paremti mažumos socialistinės vyriausybės taupymo priemonių paketą, socialdemokratai paskubino politinę krizę, dėl kurios jis kovo 23 dieną buvo priverstas atsistatydinti, taip paskatindamas išankstinius rinkimus, numatytus birželį.
J. Socrateso teigimu, nuo tada Portugalijai ir jos bankams teko susidurti su iki pavojingų lygių pažemintais paskolų reitingais. Tą dieną, kai kreipėsi į ES, Portugalija už vienerių metų trukmės skolą turėjo mokėti 5,9 procento.
Besitraukianti vyriausybė neatskleidė detalių, kiek ir kokio tipo pagalbos ji paprašė. J. Socratesas gali siekti tarpinės paramos, padėsiančios įveikti dvi dideles Portugalijos finansavimo kliūtis balandžio 15 dieną ir birželio viduryje, o būsimai vyriausybei palikti derybas dėl didesnio pagalbos paketo.
Portugalijos fiskalinės nuodėmės nebuvo tokios rimtos kaip Graikijos, ir jos viešieji finansai nebuvo taip suardyti vietinių bankų, kaip Airijos atveju. Nepaisant to, Portugalija laikėsi sunkiai. Ji buvo pirmoji iš euro zonos narių, sulaužiusi Stabilumo ir augimo pakto taisykles 2001 metais. Jos skola yra nepatogiai didelė – siekia 90 procentų bendrojo vidaus produkto (BVP) – ir toliau auga. Svarbiau, kad jos ekonomika įstrigusi lėtame skersgatvyje, ir todėl finansus sutvarkyti sunku.
Neryžtingi ir besiriejantys politikai tikrai nepadėjo Portugalijai. J. Socratesas padarė lemtingą klaidą, atidėdamas didelę fiskalinę konsolidaciją. Vienas paskutinių gūsių, nupūtusių Portugalijos galimybes likti už gelbėjamų šalių zonos ribų, kilo paaiškėjus, kad praėjusių metų fiskalinis deficitas vietoje planuotų 7,3 procentų BVP siekė 8,6 procentus. Ir tai nuskambėjo tuo metu, kai paaiškėjo, kad Graikijos finansinė padėtis irgi yra prastesnė nei tikėtasi.
Nors Portugalijos prašymą buvo galima nuspėti, sunkiau yra prognozuoti, kokios bus šios naujausią stadiją pasiekusios euro zonos paskolų krizės pasekmės. Tikimasi, kad Portugalija bus paskutinė euro zonos šalis, tapusi lengva rinkų auka. Jeigu užkrato plitimas sustos čia, žala bus valdoma. Visos trys šalys yra mažos. Didžiausios iš jų, Graikijos, ekonomika sudaro tik 2,5 procento euro zonos BVP.
Tačiau bijomasi, kad rinkų akys dabar nukryps į gerokai stambesnį taikinį – Ispaniją. Jeigu ši šalis suklups, paskolų krizė taps gerokai niūresne. Ispanija turi kelias silpnybes, kurios buvo būdingos ir trims suklupusioms ekonomikoms. Ispanija, kaip šios visos trys šalys, geraisiais laikais prarado konkurencingumą. Kaip Portugalija ir Graikija, ji turėjo ilgalaikius ir didelius einamosios sąskaitos deficitus. Kaip ir Airiją, Ispanijoje kilo nevaldomas nekilnojamojo turto bumas, dėl kurio bankų sistema liko prie apkartusios turto paskolų krūvos.
Ispanijos vyriausybė stengiasi sustiprinti šalies nedidelius taupomuosius bankus – vadinamuosius cajas. Kapitalo įliejimas padėjo. Tačiau investuotojai mano, kad jiems prireiks daugiau nei Ispanijos centrinio banko prognozuojami 15,2 milijardo eurų. Neseniai suiręs „Banco Base“ – bankas, kurį mėginta įsteigti sujungus keturis taupomuosius bankus – parodė, kad cajas restruktūrizavimas gali vykti ne itin sklandžiai.
Ispanijos bankai yra susiję su Portugalija. Be to, Ispanijos ekonomika lengvai pažeidžiama kylančių palūkanų normų, nes daugumos namų ūkių turimų paskolų palūkanos – nefiksuotos. Nerimą kelią ir vietos valdžios išlaidumas.
Kitą vertus, Ispanija skiriasi nuo ankstesnių trijų šalių. Nors jos dydis baimina investuotojus, didesnė ir likvidesnė viešoji skola taip pat suteikia apsaugą. Įveikęs pradines dvejones, premjeras Jose Luisas Rodriguezas Zapatero pradėjo naudoti kai kurias griežtas priemones. Šalis tikisi, kad jos valstybės skola stabilizuosis 70 procentų BVP lygyje – aukščiau nei pernai buvę 60 procentų BVP, bet gerokai žemiau euro zonos vidurkio. Paskelbęs, kad nedalyvaus kitų metų rinkimuose, J. Zapatero gali atstatyti krūtinę kulkoms.
Kol kas Ispanijos obligacijų kaina atsiskyrė nuo Portugalijos ir priartėjo prie Vokietijos obligacijų.
Nors kaina gali pradėti kilti spirale dėl liūdnos Portugalijos baigties, Ispanija turėtų išvengti kaimynės likimo.
Tačiau viskas vyksta ant ribos.
