Konservatorių ir liberalų demokratų partijų lyderių D. Camerono ir N. Cleggo bei premjero G. Browno debatai britus prikaustė prie TV ekranų. (Scanpix nuotr.)
Nepaisant lūkesčių, rinkimuose dominuoja tradicinės žiniasklaidos priemonės.
Tai turėjo būti rinkimai, kuriuose dominuotų naujoji žiniasklaida. Tikėtasi, kad el. pašto, tinklaraščių, socialinių tinklų ir „Twitter“ svarba išaugs, galbūt netgi lems politinių lenktynių rezultatą. O nutiko priešingai. Po balandžio 15 dieną Didžiojoje Britanijoje įvykusių pirmųjų televizijos debatų Liberalai demokratai persiviliojo dar 10 proc. rinkėjų. Debatai ir jų padariniai kelias dienas buvo pagrindinė politinė naujiena, o tai transformavo lenktynes. Tai senosios žiniasklaidos priemonių triumfas.
Net prieš debatus būta ženklų, kad naujoji žiniasklaida neatitinka lūkesčių. Pirmąją balandžio savaitę Nacionaliniam mokslo, technologijų ir meno fondui („National Endowment for Science, Technology and the Arts“) atlikus apklausą, paaiškėjo, kad 79 proc. britų negalėjo prisiminti matę kokią nors internetinę rinkimų kampaniją, netgi el. paštu. Organizacijos išvada – politikai nesugeba pasinaudoti didžiulėmis naujųjų informavimo priemonių galimybėmis patraukti rinkėjų dėmesį. Galbūt. O galbūt naujumas painiojamas su svarba. Yra kelios priežastys, kodėl tradicinės žiniasklaidos priemonės yra gana geros, norint skleisti politinius pranešimus.
ITV rodytus pirmuosius televizijos debatus stebėjo 9,4 mln. britų. Tai 37 proc. geriausio laiko auditorijos – rezultatas geresnis nei 2008 metais pirmąjį raundą tarp Johno McCaino ir Baracko Obamos stebėjusių amerikiečių dalis.
Televizija – vienintelė technologija, per vieną dieną galinti pasiekti tiek daug žmonių. Bet netoli atsilieka ir kitos. Nors tiražai sumažėjo, laikraščiai tebepasiekia plačias auditorijas. Konservatorius palaikantį „The Sun“ kasdien skaito 8 mln. žmonių.
Palyginimui, tokie smarkiai giriami socialiniai tinklai kaip „Twitter“ yra tokie nišiniai, kad beveik neįžiūrimi. Politikos tyrimų organizacija „Get Elected“ išnagrinėjo 100 intensyvių lenktynių, kai internetinės kampanijos lyg ir turėjo būti smarkios. Paaiškėjo, kad tik 45 proc. tose lenktynėse dalyvavusių kandidatų turėjo „Twitter“ paskyrą. Jį naudoję politikai vidutiniškai pritraukė vos 614 šalininkų. Kiekvienoje Anglijos rinkimų apygardoje yra vidutiniškai 70 tūkst. žmonių.
Be to, senosioms žiniasklaidos priemonėms žmonės skiria nemažą savo laisvalaikio dalį. Kiekvieni televizijos debatai trunka 90 minučių.
Vidutinis skaitytojas šiokiadieniniam laikraščiui skiria 40 minučių, ir valandą šeštadienio bei sekmadienio numeriams. El. laišką arba „Twitter“ išdėstytą politiko mintį galima perskaityti per kelias sekundes. Norint manyti, kad skaitmeninės informavimo priemonės žmonėms daro tokią pat įtaką kaip ir tradiciniai būdai, reikia gerokai perdėti jų patrauklumą.
Skirtingai nuo interneto, laikraščiai ir televizija krypsta prie vyresnio amžiaus žmonių. Iš viso 47 proc. pirmųjų debatų auditorijos buvo 55 metų arba vyresni. Pasak Nacionalinės skaitytojų apklausos, apie 36 proc. „Daily Mail“ ir 41 proc. „Daily Telegraph“ skaitytojų yra 65 metų arba vyresni. Reklamos užsakovus pagyvenę žmonės domina mažiau nei jaunimas, ir tai viena priežasčių, kodėl laikraščiai praranda lėšas. Bet vyresnė auditorija yra būtent tai, ko nori politikai. Labiau tikėtina, kad balsuoti ateis vyresnio amžiaus žmonės, o ne jaunimas.
Žinoma, kaip smulkiai juos išanalizavę laikraščiai, televizijos debatus nušvietė ir „Twitter“ žinutės bei el. laiškai. Naujosios informavimo priemonės irgi parankios, norint uždegti atsidavusius šalininkus. Bet kai reikia pasiekti tikrai svarbius rinkėjus, senosios technologijos tebėra geriausios.
