„Taip, mes galime. Is feidir linn“. JAV prezidento Baracko Obamos mantra, lengvai išverčiama į keltų kalbą, praėjusią savaitę Dubline turėjo tokį patį įelektrinantį poveikį, kokį JAV jautė išrinkusios B. Obamą.
Vienai dienai tapęs O‘bama, savo kilmėje atradęs lašelį airiško kraujo, JAV prezidentas ir jo vilties žinia yra būtent toks tonizuojantis gėrimas, kurio Airijai ir didelei daliai Europos verkiant reikia. Jeigu juodaodis gali tapti JAV prezidentu, tada taip, Airija tikrai gali atsigauti po nuosmukio.
Vėliau Londone, kur buvo sutiktas su visa britiška pompastika, didingas B. Obama patvirtino, kad taip, net ir sumažėjusi Britanija gali būti tikrai, tikrai specialiu Amerikos draugu. Ir taip, Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas gali laimėti karą su Libija. Jo tikėjimas, kad Libijos lyderio Muammaro Gaddafio laikas baigiasi, taip pat parems Prancūzijos prezidentą Nicolas Sarkozy, kuris Libijos kampaniją pavertė dar labiau asmenine nei britų premjeras.
Ir priimdamas B. Obamą kartu su kitais Didžiojo aštuoneto vadovais N. Sarkozy nori parodyti, kad taip, jis gali ignoruoti apklausas ir kitąmet laimėti rinkimus. Galų gale, Varšuvoje B. Obama turėjo pasakyti Lenkijai, kad ji gali kumščiuotis sunkesnio svorio kategorijoje.
B. Obamos kelionė į Europą nebuvo nesujusi su jo paties paramos ieškojimu siekiant būti perrinktu kitąmet. Net jeigu jis tiesiog taikė į airių ar lenkų kilmės amerikiečių sentimentus protėviams. Tačiau buvo suplanuota ir tvarkyti svarbius užsienio politikos reikalus. B. Obama, kaip ir visi buvę prieš jį, supranta, kad senais sąjungininkais galima pasitikėti labiau.
Viena iš jo užduočių buvo pakeisti europiečių įspūdį, kad į šiuos žiūrima iš aukšto. Gal tiesiog tokia yra mažesniųjų partnerių dalia – nerimauti, kad jie buvo apgauti?
Prisiminkite, kaip B. Obama atsiuntė atgal Didžiosios Britanijos premjero Tony‘o Blairo ankstesniam JAV prezidentui George‘ui Bushui dovanotą Antrojo pasaulinio karo laikų Britanijos premjero Winstono Churchillio biustą. Arba tą kartą, kai jis atsisakė pavakarieniauti su Prancūzijos prezidento Sarkozy šeima, kad galėtų praleisti laiką Paryžiuje su žmona? Arba kai jis atsisakė dalyvauti varginančiame JAV–ES susitikime Madride?
Arba blogą pradžią su lenkais staiga pakeičiant JAV raketinės gynybos planus? Arba jo atsisakymą dalyvauti Berlyno sienos griūties dvidešimtmečio minėjime?
Būdamas prezidentu, B. Obama kitų akyse labai skyrėsi nuo garsiąją frazę „Ich bin ein Berliner“ („Aš esu berlynietis“) ištarusio Johno Kennedy. Tačiau bent jau praėjusią savaitę jis prisiėmė truputį Kennedy airiškumo.
Tiesą sakant, B. Obamai buvo numatytas geras priėmimas. Nepaisant visų įžeidimų, tikrų ar įsivaizduojamų, jis Europoje išlieka populiarus (labiau nei JAV). Jis skamba „europietiškiau“ nei pastarieji JAV prezidentai. Jo naujausią pareiškimą, kad Palestinos klausimą reikia spręsti pradedant nuo kalbų apie iki 1967 metų buvusias sienas (įskaitant apsimainymus žeme) vienas vyresnysis eurokratas pagyrė kaip įrodymą, jog „Amerika priartėjo prie Europos“.
B. Obamos turas vyksta tuo metu, kai abi Atlanto vandenyno pusės kovoja su ūmiausios ekonominės krizės per aštuonis dešimtmečius pasekmėmis. Abi „Vakarų“ pusės netenka įtakos, bet nuosmukis labiau jaučiamas Europoje. Nors europiečiai kadaise manė, kad gali paaukoti dalį augimo dėl daugiau lygybės nei Amerikoje, dabar daugelis bijo, jog lieka ne tik JAV, bet ir naujų augančių galingų valstybių užnugaryje.
Pasidalinę į smulkias ir vidutinio dydžio valstybes, daugelis europiečių jaučiasi labiau pažeidžiami pasaulinės konkurencijos. Tačiau jų pastangos labiau susisieti tarpusavyje Europos Sąjungoje patiria išbandymus. Krizė atskleidė euro silpnumą, imigracija kelia iššūkių atvirų sienų sistemai, o didėjantis euroskepticizmas abejoja visos Bendrijos idėja.
Karas Libijoje rodo, kaip stipriai net ir labiausiai karinėms Europos valstybėms reikia JAV pagalbos. „Kartais aš jaučiuosi kaip psichiatras, – teigia vienas JAV pareigūnas. – Nuolat turiu europiečiams kartoti, kad padėtis nėra tokia jau bloga“.
Išties, Europos idealai kartais atrodo gyvybingesni Vašingtone nei Europos sostinėse. B. Obamos administracija nuolatos ragina europiečius sutvirtinti eurą. Hillary Clinton, JAV valstybės sekretorė, karštai palaiko ES naują, bet jau labai kritikuojamą, diplomatinę tarnybą.
Ekonominės grėsmės turėtų skatinti JAV ir europiečius artimiau bendradarbiauti. Blogiausiu krizės metu jie bei kitos šalys skatino ekonomiką ir gelbėjo bankus. Tačiau dabar kiekviena valstybė turi daugiausia pati dorotis su to pasekmėmis – didžiulėmis skolomis (nors atsidūrusios ant žlugimo yra gelbėjamos).
Vakarietiški idealai išlieka
Europiečiai neturi prarasti tvirtybės. Jie turėtų ekonominių išteklių kovoti su valstybės skolų krize, jeigu nugalėtų politines kliūtis, trukdančias įkinkyti šiuos išteklius. Jiems tereikia pažvelgti į šiaurines valstybes, kad išvystų, jog vis dar įmanoma stiprų augimą suderinti su dideliu socialinės apsaugos laipsniu.
Yra dar viena priežastis viltims: pažvelkite kitapus Viduržemio jūros, kaip arabai reikalauja jų demokratinių laisvių. Vakarietiškas modelis neabejotinai vis dar yra patrauklus. JAV ir Europos šalys plušėjo dagiau nei du dešimtmečius, kad padėtų pokomunistinėms šalims Rytų Europoje pereiti prie demokratijos.
Ateinančiais dešimtmečiais jos turėtų siekti daryti tą patį Arabų pasaulyje, nors tai bus gerokai sunkiau. Iš tiesų, dėl savo artimumo ir tiesioginio suinteresuotumu stabiliu Viduržemio jūros regionu europiečiai turėtų imti vairą į savo rankas. ES dažnai išjuokiamos „minkštosios galios“ visgi galėtų būti naudingos. Neseniai tyrimų agentūros „Gallup“ atlikta apklausa parodė, kad ES tarp arabų yra populiaresnė (ar bent jau mažiau nepopuliari) nei Amerika ar didžiosios Europos valstybės.
Europos Komisija praėjusią savaitę atskleidė „naujos ir ambicingos kaimynystės politikos“ planus. Ji siūlo demokratijai paskatinti skirtas sąlygines iniciatyvas, įskaitant dotacijoms ir paskoloms numatytus milijardus, „gilios ir visapusiškos“ prekybos sutartis su drąsiausiais reformuotojais ir kontroliuojamą migraciją.
Tai dar toli nuo kai kurių pageidauto Marshallo plano, bet yra gera pradžia. Planą vis dar turi patvirtinti ES narės. Ar jos gali nugalėti savo išsekimą, savimeilę ir gynybiškumą, kad paremtų arabų revoliucijas? Taip, jos privalo.
