Properšų tarp ledo lyčių vis daugiau.
Arktis šyla dukart greičiau nei likusi planetos dalis, sako Jamesas Astillas. Traukiantis ledui, atsiveria vertingi mineralai ir nauji jūrų keliai, bet kyla ir rimtų pavojų
Stovint ant Grenlandijos ledo kepurės akivaizdu, kodėl nenustygstantis šiuolaikinis žmogus taip garbina laukinius kampelius. Kad ir kur pažvelgtum, akį traukia ledas, suspaustas ir išskobtas unikalios jėgų sąveikos. Gormengastiškos ledo keteros, sidabras ir lazurito mėlis, ledo kauburiai ir kiti sustingę linkiai – skaidriame Arkties ore matoma kiekviena smulkmena. Slinkdami pusiau užšalusios jūros link didieji ledynai ledo tyruose įveda tvarką. Ledo kepurė tyki, sustingusi perturbacijose. Nei vėjo dvelksmo, nei variklio garso, nei paukščio klyksmo – jokio klegesio. Vietoj triukšmo – jo nebuvimas. Jauti tai kaip spaudimą už smilkinių, o įsiklausęs išgirsti kaip iliuzinį ūžesį. Ne vienai apšarmojusių Europos tyrinėtojų kartai ledo skydas buvo gamtos galybės sinonimas – o ir šiandien tebėra. Arktis – vienas mažiausiai ištyrinėtų ir paskutinių laukinių kraštų pasaulyje. Net tenykščių jūrų ir upių pavadinimai negirdėti, nors dažna jų neapmatoma. Sibire tiek Jenisiejus, tiek Lena į jūrą vandens neša daugiau nei Misisipė ar Nilas. Didžiausia pasaulio sala Grenlandija dydžiu šešiskart lenkia Vokietiją. O gyventojų tik 57 tūkst. – daugiausia po pakrantės kaimelius pasklidę inuitai. Visoje Arktyje, kuriai priskiriama tai, kas už Šiaurės poliarinio rato, ir kraštelis į pietus nuo jo (žr. žemėlapį), žmonių – vos 4 mln., o apie pusė jų įsikūrę keliuose rūškanuose posovietiniuose miestuose, kaip antai Murmanskas ir Magadanas. Visur kitur, įskaitant didžiąją dalį Sibiro, Grenlandiją, šiaurines Aliaskos, Kanados ir Skandinavijos dalis, beveik tuščia. Bet regionas anaiptol nėra nelytėtas.
Visu greičiu
Pasaulio temperatūrų žemėlapyje, kuriame spalvinis žymėjimas rodo temperatūros pokyčius, Arkčiai tenka ruda kaitros spalva. Nuo 1951 m. ji atšilo maždaug dvigubai daugiau už pasaulio vidurkį. Temperatūra Grenlandijoje per tą laiką pakilo 1,5 °C, kai pasauliniu mastu – tik apie 0,7 °C. Manoma, kad toks skirtumas išliks. Pasaulinei temperatūrai pakilus 2 °C (o kai išmetama šitiek šiltnamio efektą sukeliančių dujų, tai atrodo neišvengiama), Arktis atšiltų 3–6 °C.
Atsitraukė beveik visi Arkties ledynai. Arkties sausumų plotai, kurie vasaros pradžioje tebebūna po sniegu, nuo 1966-ųjų sumažėjo beveik penktadaliu. Bet labiausiai pasikeitė Arkties vandenynas. Pastaruosius tris XX a. dešimtmečius minimalus poliarinės ledo kepurės plotas mažėdavo apytikriai po 8 proc. kas dešimtmetį. O 2007-aisiais jūrų ledas neatlaikė, ir vasarą liko tik 4,3 mln. kv. km. Tai arti pusės XX a. 7-ojo dešimtmečio vidurkio ir 24 proc. mažiau už ankstesnį minimumą, nustatytą 2005-aisiais. Tad pirmą kartą atmenamais laikais šiaurės–vakarų koridorius – jūrų kelias tarp 36 tūkst. Kanados Arktinio salyno salų – nebuvo sukaustytas ledo.
Puolę aiškintis, kas nutiko, mokslininkai nustatė, kad 2007 m. visi natūralūs kintamieji, įskaitant šiltus orus, giedrą dangų ir šiltąsias sroves, susivienijo ir padidino sezoninį tirpimą. Bet pernai tokio nuostabaus sutapimo nebuvo: sąlygos Arktyje buvo įprastos, kiek tai įmanoma šiais laikais. O jūrų ledo plotas vis tiek sumažėjo panašiai tiek pat.
Nėra rimto pagrindo abejoti dėl pagrindinės atšilimo priežasties. Arktyje, kaip ir kitur, tai lemia didesnė šilumą sulaikančių dujų koncentracija atmosferoje – dažniausiai anglies dvideginio, kuris išsiskiria deginant iškastinį kurą. Atmosfera atsikrato mažiau saulės šilumos, tad šyla: tokį fizikinį reiškinį dar 1896 m. numatė švedų mokslininkas Svante Arrheniusas. Bet kodėl Arktis šyla sparčiau nei kitos vietos?
Pirmiausia pagalvokite apie tai, kokia jautri Arktis temperatūros pokyčiams yra dėl to, kur ji yra. Abiejuose pusrutuliuose klimato sistema šilumą stumia nuo garuojančio ekvatoriaus užšalusio ašigalio link. Bet šiaurėje mainai kur kas efektyvesni. Iš dalies tai lemia aukštai iškilusios Europos, Azijos ir Amerikos kalnų grandinės, nes jos padeda maišytis šiltiems ir šaltiems frontams, panašiai kaip akmuo vandeniui upelyje. Antarktidoje, apsuptoje neaprėpiamų pietų jūrų, atmosfera maišosi gerokai mažiau. Skirtingai nuo jūrų aplink Antarktidą, Arktį supantys sausumos masyvai neleidžia poliariniams vandenynams judėti ratu. Jos plūsta šiaurės–pietų kryptimi tarp arktinių sausumos masyvų, maišantis stambioms šalto ir šilto vandens masėms: Ramusis vandenynas liejasi per Beringo sąsiaurį tarp Sibiro ir Aliaskos, o Atlanto – per Framo sąsiaurį tarp Grenlandijos ir Svalbardo (Norvegijos salyno).
Dėl to Arkties širdyje (šiauriausiuose sausumos pakraščiuose ir už jų nusidriekusiose jūrose) laikosi gana aukšta, –15 °C, vidutinė metinė temperatūra, o beveik visur kitur didžiąją metų dalį ji artima tirpimo temperatūrai. Tad net nedidelis atšilimas gali skaudžiai kirsti regiono ekosistemoms. Antarktida irgi šyla, bet kai vidutinė metinė temperatūra yra –57 °C, prireiks daugiau nei kelių karštų vasarų, kol tai bus akivaizdu.
Albedo efektas
Stiprus oro maišymasis šiaurės–pietų kryptimis irgi gali prisidėti prie didesnio Arkties atšilimo. Šiaurės link skriejantys vėjai neša teršalus, įskaitant suodžius iš Europos ir Azijos kaminų, o jais apklotas sniegas absorbuoja daugiau šilumos. Pastaraisiais dešimtmečiais baltųjų delfinų, jūrų vėplių ir baltųjų lokių (visi jie – inuitų maistas) audiniuose aptinkama daugiau gyvsidabrio, kuris yra šalutinis akmens anglies deginimo produktas. Tai dar viena priežastis, kodėl Arktis nėra nelytėta.
Tačiau pagrindinė priežastis, kodėl Arktis veikiama labiau, – tai atšilimas, atsirandantis šviesų sniegą ir ledą keičiant tamsesnei sausumai ar vandeniui. Tamsūs paviršiai šilumos sugeria daugiau nei šviesūs, tai sukelia vietinį atšilimą, dėl kurio ištirpsta daugiau sniego ir ledo, tuomet atsiveria dar daugiau tamsios sausumos ar vandens ir taip toliau. Paaiškėjo, kad teigiamas grįžtamasis ryšis, kurį sukelia šis albedo efektu vadinamas reiškinys, yra intensyvesnis, nei tikėjosi didžiuma mokslininkų. Dauguma klimato modelių numatė, kad Arkties vandenynas vasarą gali likti be ledo jau šio amžiaus pabaigoje. 2009 m. žurnale „Geophysical Research Letters“ paskelbtoje analizėje teigiama, kad tai gali įvykti jau 2037-aisiais. Nūnai yra manančių, kad taip nutiks dar anksčiau.
Sunku perdėti, kaip tai dramatiška. Tokio įspūdingo aplinkos pasikeitimo pasaulis turbūt nematė nuo XIX a., kai buvo kertami neaprėpiami Amerikos miškai, o gal ir nuo tada, kai tūkstančiu metų anksčiau su žeme buvo sulygintos didžiosios Kinijos ir Vakarų Europos girios. Arkties ekosistemų laukia labai rimtos pasekmės.
Nykstant amžių amžius jas saugojusiam ledui, į Arkties pakrantes kimba erozija: vietomis Aliaskos krantai atsitraukia po 14 metrų per metus. Nyksta nišiniai arealai, kaip antai polaidžio vandens telkiniai ant daugiamečio ledo. Mažėjant arealams ir plūstant įsibrovėliams iš pietų, turbūt išnyks kai kurios itin specifinės Arkties rūšys. O kitos tarps. Pirmieji tokio biologinio persigrupavimo ženklai jau matomi. Arkties širdyje įsikūrusioms rūšims, įskaitant baltuosius lokius, sunku išgyventi. O į arktinių tralerių tinklus įkliūva regiono naujokai, kaip antai skumbrės ir Atlanto menkės. Tačiau smūginė banga, sukelta pokyčių Arktyje, bus juntama daug plačiau.
Tirpstant jūrų ledui pasaulinis jūrų lygis nesikeis, nes plūduriuojantis ledas išstumia tokią vandens masę, kiek sveria pats. Bet tirpstant ledynams – keisis, o Arktyje jų ledas nyksta labai sparčiai. Skaičiuojama, kad Grenlandijos ledo kepurė per metus praranda 200 gigatonų ledo – tiek užtektų vandeniu aprūpinti milijardą žmonių. Imant kartu, mažesnės Arkties ledo kepurės ir ledynai irgi praranda panašų kiekį. Kol tai nebuvo paaiškėję, Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (IPCC) prognozavo, kad per šį amžių jūros lygio pakilimas sieks iki 59 cm. Matydami, kas vyksta šiaurėje, nūnai daugelis galvoja, kad toks vertinimas per kuklus.
Klaikiau tai, kad iš Arkties pasiliejęs polaidžio vanduo gali sutrikdyti galingą pasaulio vandenynų „termohalinę cirkuliaciją“ – šilto tropinio ir šalto poliarinio vandens mainus. Tokių atvejų jau būta (per pastaruosius 60 tūkst. metų bent septynis kartus), tad reikia būti budriems. Bet nauji duomenys rodo, kad tokia katastrofa kol kas negresia. Daugiau nerimo kyla dėl kitko – tirpstant amžinajam Arkties įšalui gali išsiskirti milžiniški anglies dvideginio ir metano kiekiai. Taip irgi buvo nutikę, maždaug prieš 55 mln. metų, ir pasaulinė temperatūra per kelis tūkstantmečius pakilo 5 °C.
Tokią riziką tiksliai įvertinti sunku, ir ji gali būti maža. Daug veiksnių, prisidedančių prie pokyčių Arktyje, įskaitant sniego tirpimo ir ledynų atsitraukimo tempus, tebėra istorinių svyravimų ribose. Tačiau dar nebuvo taip, kad pokyčius būtų sukėlęs žmogus, o tai smarkiai didina netikrumą dėl lygio ir tempo. Linkusiems ignoruoti riziką verta prisiminti, kad realūs įvykiai pralenkė net radikalesnes prognozes dėl Arkties atšilimo.
Šiaurės turtai
Ilgalaikėje perspektyvoje atšilusi šiaurė gali sukelti katastrofą. Bet kol kas, kad ir kaip paradoksalu, jokiai arktinei rūšiai naudos iš to nebus tiek, kiek pagrindiniams kaltininkams – žmonėms. Nykstant jūrų ledui, paskutinės eskimų kultūros gal ir užges, bet šiais laikais šiaip ar taip beveik niekas nebegyvena iglu. O iš didžiojo atodrėkio daug žmonių susikraus turtus. Užšalusiai tundrai traukiantis į šiaurę, didžiuliai Arkties plotai pasidarys tinkami žemės ūkiui. Ankstėjant arktiniam pavasariui, augalams tinkamo laikotarpio padidėjimas gali siekti 25 proc. Tuomet grenlandiečiai galėtų užauginti daugiau nei varganos 100 tonų bulvių, kaip dabar. Be to, bus galima pasiekti vis daugiau kur kas vertingesnių medžiagų. Iš Arkties jau gaunama nemažai mineralų, įskaitant cinką iš Aliaskos, auksą iš Kanados, geležį iš Švedijos ir nikelį iš Rusijos. O iškasti galima daug daugiau.
Arktyje taip pat yra naftos ir dujų – turbūt daugybė. Visame regione (JAV, Kanadoje, Grenlandijoje, Norvegijoje ir Rusijoje) išduodamos licencijos žvalgytis. Balandžio 18 dieną „ExxonMobil“ su rusų „Rosneft“ suderino galutines sąlygas susitarime investuoti iki 500 mlrd. JAV dolerių į jūros telkinių eksploataciją, įskaitant Karos jūrą Rusijos arktiniame regione. Naftos bendrovės apie tai kalbėti nemėgsta, bet tai dar vienas teigiamas grįžtamasis ryšys iš tirpimo. Klimato kaita, sukelta iškastinio kuro deginimo, leis išgauti ir sudeginti daugiau angliavandenilių iš Arkties.
Baltiesiems lokiams vis sunkiau išgyventi.
Naujoji arktinė industrija per naktį neišdygs. Jūrų ledo dar pakanka, kad dirbti šiaurėje būtų itin sunku ir brangu, o arktinės žiemos, kai tamsu kiaurą parą, ir arktiniai ciklonai viską dar labiau apsunkina. Iš didžiosios dalies dabartinių žvalgymų angliavandenilių gavybos turbūt nesulauksime dar bent dešimtmetį. Bet ilgainiui vis tiek sulauksime. Prizas didžiulis, o naftos bendrovės ir arktinės vyriausybės pasiryžusios jį gauti. Prieš pat pranešimą apie „ExxonMobil“ ir „Rosneft“ sandorį, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas paskelbė, kad ketinama didinti investicijų į Rusijos jūrinius energetinius projektus patrauklumą užsieniečiams. „Jūros telkiniai, ypač Arktyje, neperdedant yra mūsų strateginis rezervas XXI amžiui“, – kalbėjo jis. Pusę XX a. Arktis, kaip trumpiausias kelias tarp Rusijos ir JAV, buvo labiausiai tikėtinas branduolinio karo teatras, ir kai kurie Arkties atsivėrime įžvelgia naujo konflikto galimybių. Baimę pakurstė Rusija ir Kanada – dvi didžiausios arktinės valstybės pagal plotą: abiejose Arktis išjudina narčias nacionalistines nuotaikas.
Naujomis akimis pažvelgusios į savo šiaurines teritorijas, kai kurios iš aštuonių arktinių valstybių jas nežymiai remilitarizuoja. Norvegija į Reitaną (arktinį miestą) 2009 m. perkėlė karinį štabą. Rusija keičia ir atnaujina šešis savo atominius ledlaužius, kurie priklauso civilinei infrastruktūrai, bet su saugumu sąsajų irgi yra. Tačiau perspėjimai apie arktinį konfliktą tokie pat perkaitę, kaip Arkties klimatas.
Arktis nėra niekieno žemė. Skirtingai nuo Antarktidos, kurioje veiklą reglamentuoja tarptautinė sutartis, Arktis iš esmės padalyta. Iš pustuzinio teritorinių ginčų regione turbūt didžiausias yra tarp JAV ir Kanados – dėl šiaurės–vakarų koridoriaus statuso. Šiedvi į karą nekils. Be to, didžiuma arktinių šalių yra NATO narės.
Tačiau tirpstant Arkčiai geostrateginiai padariniai neapsiribos tuo, kad krūva jau ir taip ištekliais aptekusių šalių dar labiau jais apteks. Vienas akivaizdžių – galimai neigiamas naujų prekybos maršrutų poveikis. Plaukiant palei Sibirą šiaurės–rytų koridoriumi, kurį rusai ir jūreiviai vadina šiaurės jūrų keliu, atstumas tarp Vakarų Europos ir Rytų Azijos sumažėja apie trečdaliu. Koridorius nūnai atviras 4–5 mėnesius per metus ir sutraukia daugiau judėjimo. 2010 m. jį naudojo tik keturi laivai, pernai 34 abiem kryptimis, įskaitant tanklaivius, laivus šaldytuvus su žuvimi ir netgi kruizinį lainerį.
Didžiosios Azijos eksportuotojos – Kinija, Japonija ir Pietų Korėja – jau investuoja arba ketina investuoti į ledo klasės laivus. Rusijai, kuri turi rimtų planų plėtoti jūrų kelią su perkrovimo mazgais ir kita infrastruktūra, tai dviguba laimė. Ji galės greičiau rinkai pristatyti arktinius išteklius, o didėjant šiaurės jūrų kelio perspektyvoms – diversifikuoti nuo angliavandenilių priklausomą ūkį.
Taip, yra rizikos (ginčo, jei ne karo), kurią reikės valdyti. Tai, kas tinka Rusijai, gali netikti Egiptui, kuris pernai iš alternatyvaus rytų–vakarų jūrų maršruto, Sueco kanalo, gavo per 5 mlrd. JAV dolerių pajamų. Tad puiku, kad Arkties Taryba, regiono klubas, atrodo daug žadanti. Pastaruosius penkerius metus vadovaujama skandinavų ji pasirūpino įspūdingu arktinio bendradarbiavimo kiekiu, įskaitant mokslinius tyrimus, kartografinius projektus ir išteklių eksploataciją.
Tačiau ar yra būdų, tirpstant Arkčiai, aplinkai kylantį pavojų suderinti su atsiveriančiomis ekonominėmis galimybėmis? Mažėjantys jūrų ledo plotai toks pat žmogaus rankų darbas kaip arimai prerijose. Gali netgi paaiškėti, kad tai bus nepaprastai pelninga. Bet užmokėti irgi teks daug. Aplinkos pokyčių banga nusineš unikalias ekosistemas, o gal ir daugelį rūšių. Priežastis – visuotinė tarša, o jos keliama rizika irgi visuotinė. Beveik per naktį Arktis – jau nebe tolima ir neįveikiama – iškilo kaip ryškus žmogaus eros simbolis.
