Atokioms Rusijos teritorijoms suklestėti didelių projektų nepakaks
Tiltas į Rusų salą, miškingą sausumos plotą jūroje netoli Vladivostoko, tai tikras architektūros stebuklas. Šis 3,1 km ilgio statinys yra ilgiausias kabantis tiltas pasaulyje, jo aukštis prilygsta Eiffelio bokštui, o tiesyba atsiėjo 1 mlrd. JAV dolerių. Visa tai gali pasirodyti kiek per daug, nes salą namais vadina tik apie 5 tūkst. žmonių.
Bet rugsėjo 7–9 d. saloje susirinko tuzinai valstybių galvų ir šimtai verslo vadovų. Ten vyko šiųmetis Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių ekonominio bendradarbiavimo (APEC) forumas, tapęs Rusijos debiutu Azijos ir Ramiojo vandenyno regione. Šia prasme tiltas simbolizuoja Maskvos planus plėtoti Rusijos Tolimuosius Rytus ir stiprinti ryšius su Azija. Pasak prezidento Vladimiro Putino, tai „svarbiausia geopolitinė užduotis“.
Maskvos dėmesys savo tolimosioms rytinėms teritorijoms buvo cikliškas. Carai Maskvą ir Vladivostoką sujungė 9,3 tūkst. kilometrų geležinkeliu. Sovietų Sąjungai Primorės kraštas buvo svarbus karinis avanpostas, žuvininkystės centras ir vieta, kur Stalino laikais veikė aibė koncentracijos stovyklų (šiame krašte įsikūrė daug paleistų kalinių). XX a. paskutiniame dešimtmetyje Tolimieji Rytai niekam neberūpėjo, tad tvarka šiame Rusijos regione buvo viena iš labiau pakrikusių, o laukinis kapitalizmas, kaip kadaise JAV vakaruose, vietiniams įkvėpė gana nerusišką dvasią pasikliauti tik savo jėgomis.
Toks požiūris – greta geopolitinės atskirties nuo sostinės – paaiškina agresyvią ir nepriklausomą šio krašto politiką. Atmetus praėjusios žiemos demonstracijas Maskvoje, 2009-aisiais Vladivostoką apėmę gatvių protestai prieš didesnius naudotų automobilių importo muitus buvo vieni didžiausių Putino laikais. Kovo mėnesio prezidento rinkimuose V. Putinas Primorėje surinko tik 48 proc. balsų, kai šalies mastu – 64 proc.
Prasidėjus sunkiems laikams daug žmonių tiesiog išvyko. Kai kurie skaičiavimai rodo, kad per pastaruosius du dešimtmečius kraštas prarado net 20 proc. gyventojų. Šiandien ten gyvena tik 6 mln. žmonių; tuo tarpu trijose Kinijos provincijose kitapus sienos – 130 mln. Dėl tokio milžiniško skirtumo pareigūnai Maskvoje pabūgo, kad teritoriją gali perimti kinai, nors tai atrodo per daug nerealu, nes Primorės regione tik nedidelė gyventojų mažuma yra kinai.
Bet kuriuo atveju savo Tolimųjų Rytų regioną Rusija planuoja plėtoti ne pabūgusi augančios Kinijos, o atsižvelgdama į regiono potencialą. Europoje gilėjant krizei, o Azijoje augant energijos ir žaliavų paklausai, V. Putinui toptelėjo, „kad menkiausiai išplėtotas Rusijos kraštas ribojasi su dinamiškiausiu pasaulio regionu“, kaip sakė Dmitrijus Treninas iš Maskvos Carnegie centro. D. Trenino manymu, Ramusis vandenynas šiandienos Rusijai gali tapti tuo, kuo Petro Didžiojo laikais buvo Baltijos jūra: turto šaltiniu ir vartais į šiuolaikiškumą.
Išteklių, įskaitant metalus, mineralus ir medieną, Rusijos Tolimieji Rytai tikrai nestokoja. Be to, dėl geografinės padėties tai gali būti puikus tranzito ir logistikos centras, per kurį Rusijos nafta ir dujos keliautų į Aziją, o Azijoje pagamintos prekės – gilyn į Rusiją. Iškilęs naujasis Vladivostoko oro uostas bei atnaujintas kelių ir tiltų tinklas irgi tikra palaima regioninei prekybai, jau nekalbant apie miesto gyvenimą.
Tačiau šis regionas – tai ir miniatiūrinis Rusijos atspindys, kamuojamas tų pačių problemų, kurios verslą stabdo kitose šalies dalyse. „Norint atidaryti 100 kvadratinių metrų gamyklą, reikia 100 kvadratinių metrų dokumentų“, – skundžiasi diplomatas iš Azijos. Painios muitinės procedūros ir prastas susisiekimas geležinkeliu paaiškina, kodėl, palyginti su panašiais uostais kaimyninėse šalyse, Vladivostoko uosto eksporto apimtys itin kuklios.
Gausu pasakojimų apie korupciją, ypač apie tai, kas neva dėdavosi valdant Sergejui Darkinui, kuris iki vasario Primorės gubernatoriaus poste išbuvo daugiau nei dešimt metų. Dažnai pasakojama, kad vienai Pietų Korėjos bendrovei panorus dalyvauti konkurse dėl projekto, susijusio su pasiruošimu APEC forumui, iš jos pareikalauti kyšiai dvigubai viršijo sumą, kurią bendrovės skaičiavimais ji būtų uždirbusi iš to projekto.
O naujasis gubernatorius Vladimiras Mikluševskis, priešingai, laikomas kompetentingu ir, regis, tokias problemas pripažįsta. Jis pasižada į investuotojus pažvelgti kitaip ir mažinti administracines kliūtis – nuo pasienio kontrolės iki uosto logistikos. Bet kalbama, kad jam stinga ryšių su vietos elitu, į kurį Rusijos Tolimuosiuose Rytuose remiasi politika ir verslas; autoriteto tarp jų irgi.
Kai kuriems įdomu, kas už daug dėmesio sulaukusių statinių, pastatytų ruošiantis APEC susitikimui, išlaikymą mokės tuomet, kai V. Putino dėmesys nukryps kitur. „Krūvos pinigų buvo išleistos neracionaliai“, – nerimauja Natalija Zubarevič iš Maskvoje įsikūrusio Nepriklausomo socialinės politikos instituto. Komplekse, kuris buvo pastatytas viršūnių susitikimui, netrukus įsikurs Tolimųjų Rytų federalinis universitetas. Bet regionui skirtų federalinių išlaidų, kurios 2008–2011 m. patrigubėjo pasiekdamos 21 mlrd. JAV dolerių, srautas veikiausiai pradės slūgti.
Svarbiausias klausimas, ar Rusijos partnerėms iš Azijos jų kaimynė rūpi tiek, kiek jos rūpi jai. Gamtiniai ištekliai ir energija domina, bet daugelis Azijos šalių jau turi įvairių šaltinių jais apsirūpinti. Pavyzdžiui, santykiai su Kinija vis mažiau primena lygiųjų partnerystę, nes Kinijos vyriausybės įtaka nūnai užgožia Rusijos, kaip pasakojo šių dviejų šalių santykių ekspertas Bobo Lo.
APEC viršūnių susitikimu ir jam skirtomis investicijomis Rusija įrodė, kad didelius projektus savo Tolimuosiuose Rytuose įvykdyti ji gali. Dabar regionui reikia ne tokių akivaizdžių, bet ne mažiau svarbių pastangų gerinti vietos valdymą ir ekonomines taisykles. Kitaip tiltas į Rusų salą ir kitos Vladivostokui padarytos kosmetinės operacijos taps rytinių tyrų platybėse paklydusių Kremliaus kalbų ir ambicijų simboliais.
