Naujoje ataskaitoje pristatomas geresnis būdas valstybėms įvertinti
Johnas Kennethas Galbraithas kartą rašė: „Turtas nėra nenaudingas, o priešingi teiginiai, nors ir dažni, nė karto nepasirodė labai įtikinami.“ Nors turtai teikia akivaizdžios naudos, tautoms prastai sekasi skaičiuoti savuosius. Gal jos ir puikuojasi gausiais gamtiniais ištekliais, kvalifikuota darbo jėga ir pasaulinio lygio infrastruktūra. Bet plačiai pripažinto piniginio mato, kuris susumuotų tas gamtinio, žmogiškojo ir fizinio turto atsargas, nėra. Vietoj to ekonomistai paprastai pasitenkina BVP. Bet juo matuojamos pajamos, o ne turtai. Jis vertina prekių ir paslaugų srautus, o ne turto atsargas. Vertinti ūkį pagal jo BVP tas pat, kas įmonę vertinti pagal jos ketvirtinį pelną, net nežvilgtelint į balansą. Laimei, ataskaitoje, kurios rengimui vadovavo seras Partha Dasgupta iš Kembridžo universiteto, Jungtinės Tautos birželį paskelbė 20 šalių balansus. Įtrauktas trijų rūšių turtas: „pagamintasis“, t. y. fizinis, kapitalas (įrengimai, pastatai, infrastruktūra ir t. t.), žmogiškasis kapitalas (gyventojų išsilavinimas ir įgūdžiai) ir gamtinis kapitalas (įskaitant žemę, miškus, iškastinį kurą ir mineralus).
Taip vertinant JAV turtas 2008 m. siekė beveik 118 trln. JAV dolerių – per dešimtkart daugiau už tų metų šalies BVP (skaičiuojama kainomis, kurios vyravo 2000-aisiais). Tačiau vienam asmeniui turto JAV teko mažiau nei Japonijoje, kuri pagal tokį vertinimą yra pačiame viršuje. Sprendžiant iš BVP, Japonijos ūkis nūnai mažesnis už Kinijos. Bet, anot JT, 2008 m. turtais Japonija lenkė Kiniją beveik 2,8 karto (žr. grafikus).
Pareigūnai dažnai kalba, kad didžiausias jų šalies turtas – jos žmonės. Paaiškėjo, kad taip ir yra visose ataskaitoje minimose šalyse, išskyrus Nigeriją, Rusiją ir Saudo Arabiją. Šalies gyventojų žmogiškąjį kapitalą JT skaičiuoja pagal tai, kiek metų vidutiniškai skiriama mokslams, kokį atlyginimą gali užsitikrinti dirbantieji ir kiek metų jie greičiausiai bus išdirbę iki pensijos (arba mirties). Didžiojoje Britanijoje žmogiškasis kapitalas sudaro 88 proc. turto, o JAV – 75 proc. Vidutinis japonas žmogiškojo kapitalo turi daugiau nei bet kas kitas.
Be to, Japonija – viena iš vos trijų ataskaitoje minimų šalių, kurių gamtinis kapitalas 1990–2008 m. nenuseko. Vis dėlto visos šalys, išskyrus Rusiją, savo turtus padidino, sukaupdamos pakankamai kito turto, kuris atsveria senkantį gamtinį palikimą. Toks turto augimas 14 iš 20 nagrinėtų šalių pralenkė gyventojų skaičiaus augimą, tad vienam asmeniui 2008-aisiais turto teko daugiau nei 1990-aisiais. Antai Vokietija savo žmogiškąjį kapitalą padidino daugiau kaip 50 proc. O Kinija savo „pagamintąjį“ kapitalą padidino įspūdingais 540 proc.
Viską nuo boksitų iki protinių sugebėjimų įvertinus doleriais, JT tyrime visas tris kapitalo rūšis buvo galima palyginti ir įvertinti pagal vieną standartą. Taip pat tai reiškia, kad vieną rūšį galima pakeisti kita. Šalis gali prarasti 100 mlrd. JAV dolerių vertės ganyklų, įgyti 100 mlrd. JAV dolerių vertės įgūdžių, ir jos padėtis nebus prastesnė nei anksčiau. Pasak sero Parthos, taikant tokią sistemą ekonominė politika virsta „turto valdymo problema“.
Pavyzdžiui, Saudo Arabijoje iškastinio kuro atsargos 1990–2008 m. sumenko 37 mlrd. JAV dolerių, bet atsirado daugiau abiturientų ir universitetų absolventų (žmogiškasis kapitalas išaugo beveik 1 trln. JAV dolerių). Tačiau ataskaitoje teigiama, kad kai kuriose turtingesnėse šalyse grąža iš investicijų į žmogiškąjį kapitalą, regis, pradėjo mažėti. Galbūt vyriausybėms vertėtų investicijas nukreipti į gamtinį kapitalą pasirūpinant naujais miškais, o ne bibliotekų fondais.
Vienam asmeniui turto JAV teko mažiau nei Japonijoje, kuri pagal tokį vertinimą yra pačiame viršuje.
Mintis, kad gamtinius turtus galima pakeisti kuo nors kitu, daliai gamtosaugininkų (įskaitant kelis prisidėjusius prie ataskaitos) kelia nerimą. Jie pažymi, kad daug iš aplinkos gaunamų paslaugų, kaip antai švarus vanduo ir oras, yra nepakeičiama būtinybė. Tačiau neginčytiną šių gamtinių lobių vertę teoriškai turėtų atspindėti jų kaina, kuri mažėjant atsargoms turėtų sparčiai kilti. Geras turto valdytojas tuomet juos naudotų ūkiškai, žinodamas, kad norint kompensuoti prarandamus gamtinius išteklius reikės vis daugiau žmogiškojo arba fizinio kapitalo.
Tačiau praktikoje gamtinio turto objektus tinkamai įkainoti sunku, o gal ir neįmanoma. Dėl to JT ataskaitoje tenka vengti tokio turto kaip švarus oras, kurio negalima tiesiogiai pirkti ar parduoti, būti jo savininku. Apsiribojama rinkos kainą turinčiais ištekliais, kaip antai dujos, nikelis ir mediena. Bet net ir rinkos kainos nebūtinai atspindi realią socialinę biržos prekės vertę. Numylėtas ekonomikos teoretikų pavyzdys – bitininkystė. Bitės neša medų, kurį galima parduoti rinkoje. Bet jos taip pat apdulkina obelis netoliese, o ši pravarti paslauga nei perkama, nei įkainojama.
Skaičiuojant bites
Apie šiuos trūkumus niekas nežino geriau nei ataskaitos autoriai. Pateikiami iliustraciniai, o ne tikslūs įverčiai, sako seras Partha. Neišvengiamai skaičiuojama apytikriai: juk daugiau kaip prieš 70 metų ir pirmosios BVP vertės buvo skaičiuojamos spėjamai. Jis viliasi, kad sunkaus, bet vertingo darbo imsis daugiau ekonomistų, įkainodami tai, kas atrodo neįkainojama. Atlygio toks darbas šioje profesijoje daug nežada, sako seras Partha. Bet kai kurie ekonomistai vis tiek skaičiuoja. Tayloras Rickettsas iš Vermonto universiteto, kartu su bendraautoriais, netgi apskaičiavo apdulkinimo vertę, parodydamas, kad laukinės bitės iš dviejų gretimų miškų vienam Kosta Rikos kavos augintojui davė 62 tūkst. JAV dolerių naudos per metus.
Dabar, kai ekonomistai pademonstravo, jog šiuos turtus galima suskaičiuoti, reikia nuspręsti, kaip juos pavadinti. Ankstesniame moksliniame darbe seras Partha juos vadina „visuminiais turtais“. JT ataskaitoje kalbama apie „visa apimančius turtus“. Jeigu ši samprata įsitvirtins, galbūt nebereikės nė vieno iš variantų. „Gana greitai, – sako seras Partha, – turėtume atsisakyti abiejų būdvardžių ir tiesiog vadinti tai turtais.“
