Alternatyvioji terapija vis labiau įsivyrauja. Mokslininkams tai – galvos skausmas, o vaisto prieš jį neregėti
Vienoje konferencijų salėje Tuksone (JAV) neseniai sėdėjo trys tuzinai rezidentų. Pro atvirus, grindis siekiančius langus liejosi Arizonos saulės šviesa. Ant grindų – gydymo simboliai – žvakės ir povo plunksnos. Tai – uždarymas, o prieš jį Arizonos universiteto Integracinės medicinos centre mėnesį vyko kursai, kuriuose propaguota mintis, kad gydytojai greta įprasto gydymo turėtų taikyti ir alternatyvųjį. Kalbą studentams sakė centrui vadovaujantis Andrew Weilas – gydytojas ir aktyvistas.
A. Weilas – miniatiūrinis Kalėdų Senelis, kurio prekės ženklas ne toks ir mažas. Jis rašo knygas ir prekiauja produktais (pavyzdžiui, „Dr Andrew Weil for Origins™“ odą atpalaiduojančiu ir raminančiu veido losjonu iš grybų už 61 dolerį). Pelnas pervedamas jo fondui. Šįkart jis buvo mokytojas, aiškinantis, kaip pacientų sveikatai svarbu mityba. Gydytojo darbas, sakė jis, ne vien gydyti sergančius.
Retas iš tradicinių medikų nepritartų tokiam požiūriui. Bet A. Weilas tęsdamas kalbėjo, kad įrodymais pagrįsta medicina blogiausiu atveju „yra analogiška religiniam fundamentalizmui“. Studentus jis ragino propaguoti integracinę mediciną. Eidami išvien jie bus JAV sveikatos priežiūros ateitis.
Jie jau nuėjo nemažą kelio galą. Neseniai suskaičiuota, kad keturi iš dešimties JAV suaugusiųjų viena ar kita forma naudojasi alternatyviąja terapija. Jeigu galima spręsti iš klestinčio A. Weilo verslo ir kitų programų, augimas dar nesibaigė. Šešis dešimtmečius vykdyti dvigubai akli, atsitiktinių imčių, placebu kontroliuojami bandymai padėjo gydytojams mokslą atskirti nuo nuomonės, o įrodymus atsijoti nuo gandų. Nūnai skiriamosios linijos blunka.
„Apple“ įkūrėjas S. Jobsas pernai mirė nuo vėžio. Iš pradžių už tradicinį gydymą jam buvo priimtinesnė akupunktūra ir vaisių sultys.
Įrodymai, kad alternatyvusis gydymas veikia, beprotiškai varijuoja. Dalis gydomųjų žolelių iš esmės atlaiko tradicinės medicinos išbandymą. Jonažolė veikia kaip antidepresantas (nors ne visai aišku kaip). Kinų žolelės gali sustiprinti chemoterapiją gydant gaubtinės žarnos vėžį. Akupunktūra gali sumažinti pykinimą ir kai kuriuos skausmus, nors, pasak Edzardo Ernsto, kuris Ekseterio universitete vadovavo alternatyviosios medicinos tyrimui, jos poveikis kitiems negalavimams ne didesnis nei placebo. Homeopatija kontroversiškesnė. Ja tikintys teigia, kad, kai didelis medžiagos kiekis gali sukelti ligos simptomus, tą medžiagą smarkiai atskiedus simptomus ji gali išgydyti, nes vandenyje lieka pėdsakas. Skeptikai pajuokia tiek teiginį, tiek principą, kuriuo jis grindžiamas.
Imkime „Oscillococcinum“, kuris homeopatiškai gydo gripo simptomus ir yra gaminamas iš ančių širdies ir kepenų ekstrakto. Atskiedus šimtą kartų, o po to procesą pakartojus dar 200 kartų, jis neva įgyja gydomųjų savybių. Prancūzų bendrovės „Boiron“, kuri gamina šį ir kitus panašius produktus, pajamos 2011 m. siekė 523 mln. eurų. Kad ir kokiais moksliniais argumentais (arba jų stoka) toks gydymas pagrįstas, komerciniai argumentai įspūdingi.
Pasitarnavo galingi šalininkai. Karalius Jurgis VI pasirūpino, kad homeopatija būtų priskirta ką tik sukurtai Didžiosios Britanijos Nacionalinei sveikatos tarnybai (gerbėjas ir jo anūkas – princas Charlesas). JAV senatorius ir homeopatas Royalas Copelandas pasirūpino, kad 1938 m. Maisto, vaistų ir kosmetikos įstatymas sankcionuotų homeopatinius produktus. Po šešiasdešimties metų kitas senatorius, Tomas Harkinas, padėjo pagrindinėje pasaulio medicinos tyrimų organizacijoje, Nacionalinių sveikatos institutų (NSI) tinkle, įsteigti Nacionalinį papildomos ir alternatyviosios medicinos centrą (NPAMC).
Mažos piliulės
Grąža iš 1,5 mlrd. JAV dolerių, kuriuos NPAMC skyrė mokesčių mokėtojai, buvo menka. 2009 m. T. Harkinas kalbėjo, kad centras „nepateisino lūkesčių“, ir dejavo, kad dėmesys skiriamas „paneigimui“, o ne patvirtinimui. Bet centras davė pradžią naujai tyrimų organizacijų kartai. Merilando universiteto Integracinės medicinos centras iš NSI tyrimams gavo 25 mln. JAV dolerių. Atskirai jis siūlo gydymą, kurio metu gydytojas vedžioja delnus virš paciento kūno.
Finansuojant NSI, Džordžtauno universitetas 2003 m. įsteigė alternatyviosios terapijos magistro studijų programą. Arizonos universitetas šį dalyką siūlo medicinos studentams, o gydytojams ir slaugytojams – dvejų metų nuotolinių studijų kursą. Akademinių sveikatos centrų integracinės medicinos konsorciumas jau vienija 50 narių.
Šios tendencijos turi aktyvių oponentų. Didžiojoje Britanijoje ir Australijoje pasibaisėję medikai narčiai kovoja prieš alternatyviųjų terapijos rūšių dėstymą valstybės finansuojamuose universitetuose ir jų įtraukimą į tradicinę sveikatos priežiūros sistemą. Geriausiai jiems sekasi Didžiojoje Britanijoje. Sugėdinus Davidui Colquhounui, farmakologijos profesoriui iš Londono universitetinio koledžo, dalis universitetų alternatyviųjų terapijos rūšių nebedėsto.
Homeopatinių ligoninių Didžiojoje Britanijoje vis mažiau. 2005 m. pagrindinis medicinos žurnalas „The Lancet“ analizavo įrodymus ir paskelbė „homeopatijos galą“. 2010 m. parlamentinis mokslo komitetas patarė vyriausybei „nepritarti gydymui placebu, įskaitant homeopatiją“. Tačiau Nacionalinė sveikatos tarnyba homeopatinį gydymą tebesiūlo, nors suma kukli – 4 mln. svarų per metus.
Australijoje panašios pastangos kol kas bergždžios. Sausio mėnesį grupė sunerimusių akademikų, gydytojų ir mokslininkų universitetus paragino atsisakyti alternatyviosios medicinos dėstymo. Universitetų vadovai dar nepasidavė, nors nutekintame Nacionalinės sveikatos priežiūros ir medicininių tyrimų tarybos darbe homeopatija vadinama „neetiška“ ir nepagrįsta.
Regis, itin šviesi ateitis alternatyviosios terapijos sektoriaus laukia JAV. NPAMC už tyrimus tebemoka. Centro direktorė Josephine Briggs sako nesanti nei už alternatyvųjį gydymą, nei prieš jį, o tik norinti patikrinti, kuris gydymas veikia, o kuris ne (ją taip pat domina medicininių ritualų poveikis). Bet aktyvus kritikas iš Jeilio universiteto, Stevenas Novella, tvirtina, kad pasitarnauja paties centro egzistavimas. „Žmonės sako, kad „vyriausybė tai tiria, vadinasi, viskas su tuo gydymu gerai“, – skundžiasi jis.
Alternatyviosios medicinos šalininkus palaiko dar dvi jėgos. Tradicinė sveikatos priežiūra turi aiškių trūkumų. Kaip pažymi A. Weilas, JAV sveikatos priežiūros sistema puikiai gydo sergančius, bet pacientų sveikatos palaikymas apgailėtinas. Farmacijos pramonei sunkiai sekasi kurti gerus, ilgalaikius vaistus nuo skausmo ir kitų chroniškų būklių. Dažnas gydytojas dirba skubotai arba atrodo nejautrus. Praktikuojantys alternatyvųjį gydymą pacientams skiria laiko, paklausia ne tik apie sveikatos istoriją, bet ir apie gyvenimo būdą. Jie gali iškelti mitybos ir mankštos svarbą. Toks gydymas dažnai ramina, ypač kai naudojamos rankos. Nieko keisto, kad pacientai jaučiasi geriau.
Antra, primygtinis tvirtinimas, kad reikia įrodymų ir mokslinio išaiškinimo, veikia tik manančius, kad tai svarbiausia. Praktikuojantys alternatyviąją terapiją dažnai sako, kad ji iš prigimties netinka dvigubai aklam atsitiktinės imties tyrimui.
Placebo tyrimai su tradicine medicina nesikerta. Harvardo universitetas (kuriame dirbo atsitiktinės imties tyrimo išradėjas Henry Beecheris) sukūrė naują „Placebo tyrimų ir terapinio bendravimo“ programą. Programos vadovas Tedas Kaptchukas tyrinėja, kaip pacientai reaguoja į netikrą gydymą ir paciento tikėjimo gydymu svarbą. Darbe, kurį pernai liepos mėnesį paskelbė „New England Journal of Medicine“, jis aprašė eksperimentą su astmos inhaliatoriais. Tikras inhaliatorius pacientų plaučių funkcionavimą pagerino 20 proc., o alternatyvos (netikras inhaliatorius arba akupunktūra) – tik 7 proc. Bet, pacientų manymu, visų trijų terapijos rūšių poveikis buvo beveik toks pat.
Nerimas, ar etiška skirti placebo, yra realus. Bet realūs ir būgštavimai, kad alternatyvioji terapija gali pakenkti, pavyzdžiui, sugundydama pacientus atsisakyti realaus gydymo. „Apple“ įkūrėjas Steve’as Jobsas pernai mirė nuo vėžio. Iš pradžių už tradicinį gydymą jam buvo priimtinesnė akupunktūra ir vaisių sultys. Už tikėjimo paklydimus tenka susimokėti.
