Naujosios Gvinėjos ar miško trimitai, Trijų Karalių liana, Freizerio salos vijoklis… Vargu ar esate girdėję tokius pavadinimus. O juk visi jie priklauso nuostabaus grožio augalui, savo egzotiška išvaizda puošiančiam daugelį oranžerijų, bet galintį įsikurti ir paprastame bute.
Naujosios Gvinėjos ar miško trimitai, Trijų Karalių liana, Freizerio salos vijoklis… Vargu ar esate girdėję tokius pavadinimus. O juk visi jie priklauso nuostabaus grožio augalui, savo egzotiška išvaizda puošiančiam daugelį oranžerijų, bet galintį įsikurti ir paprastame bute.Tiesa, pravartu iš anksto žinoti, kad jis dar vadinamas kantriųjų gėlininkų džiaugsmu.
Ir ne be reikalo!
Tekomantės – retenybės, kuriomis pasigrožėti tenka nebent botanikos soduose, iš tikrųjų gali bet kokią patalpą paversti paslaptingu atogrąžų miško kampeliu. Tereikia tik labai labai panorėti.
Lianos iš pasakiškų kraštų
Kilusios iš Pietryčių Azijos salų, tekomantės pasižymi storais, bet lanksčiais stiebais, dideliais blizgančiais plunksniškais lapais, o svarbiausia – nepaprasto grožio ir dydžio žiedynais. Jie susitelkia tiesiai ant sumedėjusių lianų stiebų ir būna įspūdingo dydžio. Kai kurių tekomančių rūšių nusvirusio varpelio formos žiedai gali būti net 10–15 cm ilgio: sniego baltumo, kreminiai, geltoni, šviesiai ar tamsiai rožiniai.
Gamtoje tekomantės žiedais pasipuošia iki trijų kartų per metus – žydi bangomis su nedidelėmis pertraukomis.
Pačios lianos, kopdamos į medžius, gali išaugti iki 10–20 metrų.
Daugelis šios genties atstovų, kaip minėta, yra salų endemikai – klesti Australijoje, Indonezijoje, Naujojoje Zelandijoje, Saliamono salose. O namų gėlininkystės entuziastams dažniausiai prieinama būna tik viena rūšis – Tecomanthe dendrophila, kilusi iš Naujosios Gvinėjos.
Tai gana greitai auganti, iš dalies lapus metanti liana su besivejančiais pilkšvai rusvais stiebais, kurių storis siekia iki 1 cm. Šių tekomančių lapai pailgi, lygiakraščiai ir žali, žiedai – trimitiški, aromatingi, irgi gana įspūdingo ilgio – 6–12 cm, išorėje rožiniai, o viduje ir ties vainikėlio kraštu – kreminiai.
Dideliuose nusvirusiuose Tecomanthe dendrophila žiedynuose gali būti iki 16 žiedų.
Kai sausringais laikotarpiais lapai nukrenta, tekomančių žydėjimas ant nuogų stiebų atrodo dar įspūdingiau.
Šviesos, šviesos ir dar daugiau šviesos!
Kad ir kaip būtų keista, šios atogrąžų lianos gana neblogai prisitaikė prie kambario sąlygų. Tekomančių netgi negalima laikyti itin kaprizinga kultūra, nors auginimo niuansų visgi esama.
Tekomantės be galo mėgsta šviesą. Todėl svarbiausias dalykas, kurį turėsite užtikrinti šiai gražuolei bute, – pati šviesiausia vieta, antraip ji tiesiog atsisakys žydėti.
Šviesa turi būti ryški, tačiau išsklaidyta, jokių tiesioginių, deginamų saulės spindulių.
Tinkama pietrytinė arba pietvakarinė palangė, o pietinė – tik su šešėliu vidurdienio valandomis, kad nenudegintų.
Beje, šviesa tekomantėms būtina ištisus metus, net ir rudenį bei žiemą, ramybės laikotarpiu, tad teks pasirūpinti papildomu apšvietimu fitolempomis.
Tekomantėms optimali temperatūra pavasarį ir vasarą yra 20–25 laipsniai (gausiai laistant, liana be vargo ištveria ir 30 karštį), žiemą – 5–7 laipsniais žemesnė.
Jei turite balkoną ar terasą, šiltą vasarą augalą galite drąsiai įkurdinti gryname ore. Tik svarbu jį apsaugoti nuo kritulių ir tiesioginių vidurdienio saulės spindulių – tada žydėjimas bus dar ryškesnis ir gausesnis.
Neįnoringa augintinė
Nors sparčiai auga, takomantės pražysta tik sulaukusios dvejų trejų metų.
Namų sąlygomis žydi nuo vasario ar kovo iki liepos mėnesio. Kartais sulaukiama ir antrosios žydėjimo bangos, tačiau ji būna kuklesnė.
Gamtoje Tecomanthe dendrophila pasiekia ir 20–30 m ilgį, bet namuose augalo aukštį, suprantama, reikia riboti genint, kad neišsiplėstų labiau kaip 2–3 m.
Augalui būtina suteikti tvirtą atramą – vertikalią arba groteles, nes liana gana sunki.
Per ilgus išaugusius ūglius genėti galima tiek prieš žydėjimą, tiek jam pasibaigus, nes žiedai kraunami ant senų sumedėjusių ūglių.
Genint nurėžiama maždaug trečdalis lianos ilgio. Papildomai pavasarį galite nugnybti ūglių viršūnėles – taip paskatinsite šakojimąsi.
Drėgmės gerbėjos
Takomantės mėgsta derlingą, purią, vandeniui laidžią silpnai rūgščios arba neutralios reakcijos žemę (pH 6,0–7,5). Tad joms tiks universalus kambarinių augalų substratas, papildytas penktadaliu biohumuso, arba pačių pasiruoštas velėninės, humusinės žemės, smėlio ir perlito mišinys (lygiomis dalimis).
Daugiausia dėmesio iš jūsų pareikalaus tekomantės laistymas ir tręšimas.
Natūralios šių lianų buveinės yra gana drėgnos, todėl ir bute augalui reikėtų užtikrinti gausų laistymą (išskyrus ramybės laikotarpį) bei reguliarų purškimą minkštu, šiltu, nusistovėjusiu vandeniu – tik ne ant žiedų!
Namų sąlygomis tekomančių žydėjimas trunka nuo vasario ar kovo iki liepos mėnesio.
Tačiau perlieti substrato irgi jokiu būdu negalima – viršutinis žemių sluoksnis tarp laistymų turi pradžiūti. Tad puikus sprendimas būtų vazoną su tekomante pastatyti ant padėklo su nuolat drėgnais kiminais. Arba šalia laikyti oro drėkintuvą.
Greitai augančioms, gausiai žydinčioms galingoms lianoms būtinos trąšos. Tuo labiau kad žemės kiekis vazone ribotas. Taigi kas dvi tris savaites tekomantes teks tręšti kompleksinėmis mineralinėmis arba organinėmis ir mineralinėmis kambarinių augalų trąšomis su nedideliu kiekiu fosforo ir didesniu kiekiu kalio.
Svarbiausia nepamiršti naudoti perpus mažesnės koncentracijos trąšų tirpalą, nei nurodyta instrukcijoje!
Tekomantes taip pat galima tręšti kompleksinėmis mineralinėmis ir organinėmis trąšomis: vienąkart vienomis, kitąsyk – kitomis.
Kad žydėtų, turi kentėti
Kenkėjai tekomantes puola retai, o ir tie būna standartiniai kambarinių augalų priešai: voratinklinės erkutės, skydamariai, amarai.
Iš ligų tekomantėms pavojingas šaknų puvinys, galintis atsirasti nuolat perlaistant gruntą, ir lapų chlorozė, pasireiškianti trūkstant maisto medžiagų ir (arba) substratui pradėjus šarmėti – lianos nemėgsta kalkių.
Ramybės laikotarpis tekomantėms prasideda maždaug spalį ir trunka iki vasario. Kaip jau minėta, tokiu metu būtina sumažinti oro temperatūrą iki 16–18 laipsnių (labai svarbu, kad ji nenukristų žemiau 12 laipsnių), laistymą apriboti leidžiant gruntui tarp laistymų beveik visiškai išdžiūti, netręšti ir nepurkšti. Tačiau ir toliau užtikrinti papildomą dirbtinį apšvietimą.
Visos šios sąlygos skatina žiedinių pumpurų krovimą.
Užsiauginti retenybę
Tekomantės persodinamos ne rečiau kaip kartą per metus – kaip prisimenate, augalas auga greitai.
Paprastai tai daroma anksti pavasarį ar net žiemos pabaigoje, prieš prasidedant pirmajam žydėjimui. Jei nėra galimybės augalo perkelti į naują, didesnį vazoną, būtina bent pakeisti viršutinį substrato sluoksnį kelių centimetrų gylyje.
Dauginamos tekomantės sėklomis arba auginiais – antrasis būdas, žinoma, paprastesnis ir greitesnis.
Nedidelės sparnuotos Tecomanthe dendrophila sėklos subręsta plonose, odiškose, 17–30 cm ilgio dėžutėse. Jos barstomos drėgno grunto paviršiuje ir neužberiamos – tik sudrėkinamos vandeniu iš purkštuvo. Vazonėlis uždengiamas plėvele arba stiklainiu ir laikomas šviesioje, šiltoje (23–25 laipsnių) vietoje, kol pasirodys daigai.
Visą tą laiką būtina reguliariai drėkinti žemę ir valyti kondensatą nuo vidinio dangos paviršiaus.
Daigai paprastai pasirodo po 14–20 dienų. Tada plėvelė nuimama, o aplinkos temperatūra sumažinama iki 20 laipsnių.
Pasirodžius dviem tikriesiems lapeliams, sėjinukai persodinami į atskirus vazonėlius.
Dauginant tekomantes vegetatyviniu būdu naudojami 10–15 cm ilgio pusiau sumedėję viršūniniai auginiai. Jie pjaunami pavasarį, įbedami į derlingą purų gruntą ir laistomi kokio nors įsišaknijimo stimuliatoriaus tirpalu. Svarbu palaikyti 25 laipsnių aplinkos temperatūrą ir parūpinti papildomą apšvietimą fitolempomis.
Taigi jei svajojate apie ryškią, aromatingą lianą su efektingais žiedais, ši botanikos sodų pamėgta retenybė taps puikiu pasirinkimu jūsų namams – net jei ir šiokiu tokiu kantrybės išbandymu.
