Tragiška jaunystė.
Dingusių vaikų tėvams Šri Lankoje sunku surasti savo šeimas.
Kai Shanthakumar Kamala 2009-aisiais bėgo nuo Šri Lankos šiaurėje įsisukusio kovų pragaro, prie krūtinės ji spaudė tik kelias blizgias nuotraukas ir beveik nieko daugiau. Dabar, ištiesusi tas nuotraukas, kur vienoje šaunus jaunuolis vilki mokyklinę uniformą, o kitoje – skauto aprangą, K. Shanthakumar kūkčiodama sako norinti, kad sūnus, Thanurajas, sugrįžtų. Kaip šimtai kitų vaikų, jis dingo 2009-aisiais, per šiurpius paskutinius kovų mėnesius tarp Šri Lankos kariuomenės ir „Tamilų tigrų“ (žinomų kaip LTTE). Įkvėpta istorijų apie kelis vaikus, kuriuos susirado jų šeimos, jo motina tęsia desperatišką paiešką.
2009-ųjų vasarį išsekinti „Tamilų tigrai“ iš pakelės bunkerio ištraukė miegantį Thanurają, kuriam tuomet buvo šešiolika, ir mobilizavo. O motinai išdavė spausdintą kortelę, kurioje buvo nurodyta, kad jos šeimai nereikės kovai atiduoti dar vieno vaiko.
Sausakimšoje išdraskyto paplūdimio juostoje – paskutiniame sukilėlių bastione – K. Shanthakumar ištvėrė savaites intensyvių kovų vildamasi, kad sūnus sugrįš. Tačiau 2009 m. gegužės 17 d., kai vyriausybės pajėgos priartėjo paskutinei atakai, ji prisijungė prie išsigandusių civilių bangos, sprunkančios į vyriausybės teritoriją. Vos po dviejų dienų prezidentas Mahinda Rajapaksa paskelbė pergalę prieš LTTE.
Po to valdžia ne vieną mėnesį bandė surasti ir suvesti pasimetusius šeimų narius. Užduotis – milžiniška. Ligoninės lūžo nuo sužeistųjų, stovyklos plyšo nuo perkeltųjų, o mūšio lauke dryksojo kūnai. Iš pradžių duomenų registracija beveik nevyko. Vėliau sinhalų kalba kalbantys valdžios pareigūnai skubiai fonetiškai užsirašė neįprastus tamilų vardus, ir tai vis dar apsunkina dingusių asmenų paiešką.Dažniausiai atsiskirdavo vaikai. Kai kurie, kaip antai septynmetis Rajeswaranas Vidushanas, buvo sužeisti ir keliami iš vienos ligoninės į kitą, kol galų gale atsidūrė našlaičių prieglaudoje. Vidushano sesuo ir seneliai mirė sprogus sviediniui, o jam buvo suknežinta koja.
Kitų, kaip antai šešiolikmetės Subramaniam Lilymalar, ryšys su tėvais nutrūko skubiai išvežant gydyti. Lilymalar motina ir sesuo buvo sužeistos ir pateko į vieną ligoninę. Kita sesuo ir tėvas buvo nuvežti į kitą. O pačios Lilymalar sužeista koja buvo gydoma trečioje, iš kurios ji buvo išvežta į vaikų namus.
Dar daugiau vaikų nuo tėvų buvo atplėšti bėgant nuo kovų: siaurais tiltais, per klastingus vandenis ir išdaužytais keliais. Vienus mobilizavo sukilėliai, kitus susodino į skirtingus autobusus, vykstančius į įvairias stovyklas. Kai kurie šeimas iš akių pametė kontrolės punktuose arba jų globą perėmė valstybė.
Ankstyvuoju pokario laikotarpiu į šeimas grįžo apie 2 000 vaikų. Bet tėvams tęsiant paieškas, vyriausybė kartu su UNICEF 2009-ųjų gruodžio mėnesį įsteigė Šeimų paieškos skyrių (ŠPS). 2011 m. rugsėjį iš šeimų, kurios ieško dingusių vaikų, skyrius jau buvo gavęs 690 paraiškų. Iš jų 490 buvo mobilizuoti LTTE. Į šeimas grįžo tik 29 vaikai.
ŠPS darbuotojai kasdien perverčia krūvas dokumentų. Tai policijos, ligoninių bei našlaičių prieglaudų žurnalai, taip pat registracijos žurnalai iš perkeltų asmenų stovyklų. Net suradus vaiką, bylos „apdorojimas“ trunka mėnesius, nes reikia patikrinti tapatybę, surasti gimimo liudijimą bei kitus dokumentus (nuo kovų tėvai dažniausiai sprukdavo nešdamiesi nuotraukas, o ne dokumentus) ir gauti teismo leidimą grąžinti vaiką šeimai.
Nors vaikų į šeimas grįžta mažai, ŠPS – tai vieta, iš kurios motinos semiasi vilties. K. Shanthakumar duomenų bazei perdavė Thanurajo duomenis. Vidushano motina jį susirado per ŠPS, o Lilymalar šeimą irgi atgavo per šį skyrių.
Daug šeimų reguliariai skambina tiesiog pasiteirauti naujienų. Kartais skambinantieji verkia. Kartais tiesiog padeda ragelį. Bet niekuomet nenustoja bandę. Šalis vieninga, bet daug šeimų dar ne.
