Pašto ženklų kolekcija Vokietijos istorijos muziejuje Berlyne primena tai, kas daugeliui vokiečių reiškia ekonominio neatsargumo kainą. Veimaro laikų pašto ženklas, 1920-aisiais kainavęs penkis pfenigus, kitais metais jau kainavo dukart daugiau, o 1922-aisiais net dešimt markių. 1923-iųjų sausį jis kainavo 30 markių, gegužę – 1000 markių, o spalį – 800 tūkst. markių. 1923-iųjų pabaigoje išsiųsti laišką kainavo dešimt milijardų markių. Greta šio „pakvaišusių laikų liudijimo“ muziejuje eksponuojami beverčiai banknotai, nacių apipaišyti žydų spekuliantų karikatūromis. Ekspozicijoje paaiškinama, kad būtent pačiame hiperinfliacijos įkarštyje Hitleris surengė nesėkmingą Miuncheno aludės pučą.
Moralas aiškus: išlaidumas skatina ekonominį chaosą, politinį ekstremizmą ir galų gale Europos masto katastrofą. Nūdienos vokiečiams klestėjimas ir demokratinė tvarka turi remtis patikimais pinigais. Atkakliai tvirtindama, kad norint įveikti skolų krizę euro zonai reikia priimti finansinio stabilumo kultūrą, kanclerė A. Merkel atliepia savo šalies nuotaikas.
Bet galbūt iš istorijos ji mokosi visai ne to, ko reikia? Hitlerį į valdžią iškėlė ne XX a. 3-iojo dešimtmečio hiperinfliacija, o 4-ojo dešimtmečio ekonomikos krizė ir masinis nedarbas. Kaip kadaise Veimaro kanclerį Heinrichą Brüningą, kritikai A. Merkel kaltina, kad gilioje recesijoje ragindama griežtai taupyti ji šaukiasi nelaimės. Tačiau nors amerikiečių atmintin XX a. 4-asis dešimtmetis įsirėžęs giliai, Vokietijoje prisiminimai apie jį blankesni. Pasak profesoriaus Carlo Ludwigo Holtfrericho iš Berlyno laisvojo universiteto, tai paaiškinama tuo, kad Vokietijoje užimtumas buvo atkurtas greičiau – iš dalies dėl Hitlerio savotiškų keinsistinių skatinamųjų priemonių, ypač magistralių tiesimo ir perginklavimo.
Panašios kaip XX a. 4-ąjį dešimtmetį griūties tikimybė šiandien turbūt labiausiai juntama Graikijoje. Penktaisiais recesijos metais graikai gegužę nutarė masiškai balsuoti už kraštutinę kairę ir dešinę, bausdami vyraujančias partijas, palaikiusias griežtą taupymą ir reformas, kurios buvo iškeltos kaip šalies gelbėjimo sąlyga. Po birželio 17 d. įvykusių pakartotinių rinkimų, atrodo, graikų pasitraukimas (Grexit) gali būti tik atidėtas. O įsitvirtinus idėjai, kad narį iš euro zonos galima išstumti, niekas nežino, kuo tai baigsis.
Užkratas iš Graikijos aiškiai persimetė į Ispaniją. Jei Ispanija neatlaikys, įkandin tikrai seks Italija, o tuomet eilė gali būti ir Prancūzijai. Vokietiją iš tiesų baugina ne tai, kad euro zona nuplyš iki Alpių, o tai, kad jos griūtis pasieks net Reiną. Vokietijai tai egzistencinė grėsmė: ne tik ekonomine, bet ir politine prasme, nes šalies pokario reabilitacija ir klestėjimas remiasi į susitaikymą su Prancūzija ir didesnę Europos integraciją.
Itin moderniame kanclerės biure, įsikūrusiame priešais rekonstruotą Reichstagą, vyrauja nuotaikos, kuriose persipina panieka, niūrumas ir pasipiktinimas, kad pasaulis nesupranta. Iš JAV, didžiosios dalies Europos ir netgi Vokietijos opozicinių partijų skamba prašymai, kad A. Merkel ryžtingai gelbėtų eurą, pradėdama Europos viršūnių susitikime birželio pabaigoje. Norint sustabdyti masinį indėlių atsiėmimą reikia „bankų sąjungos“, įskaitant europinę bankų indėlių garantijos sistemą, fondą į bėdą patekusių bankų likvidavimui ir gelbėjimo fondų naudojimą tokių bankų rekapitalizacijai. O kad liautųsi puolimas prieš įsiskolinusias valstybes, viena ar kita forma reikia euroobligacijų, už dalį skolos prisiimant bendrą atsakomybę.
Berlyną stipriai erzina tai, kad pirmose gretose tarp reikalaujančių – Prancūzija su naujuoju prezidentu, socialistu François Hollande’u. Iš Vokietijos prašoma visiškai palaikyti eurą. Jau ir taip dideli (nors apriboti) jos įsipareigojimai euro zonoje (per atskirų šalių gelbėjimo paketus) gali virsti neribota atsakomybe už viešąsias ir privačias kitų skolas. Ne tai A. Merkel turi omenyje, kai vis karščiau kalba, kad reikia „daugiau Europos“.
Esant spaudimui, A. Merkel gali būti pasirengusi pagalvoti apie iki tol neįsivaizduotus žingsnius, įskaitant perskirstymą padedant sunkiausiai besiverčiančioms šalims ir europinius mokesčius. Bet prieš suvienydama įsipareigojimus Vokietija nori suvienyti ekonominės politikos kontrolę. Kaip Vokietijos mokesčių mokėtojai gali atsakyti už Prancūzijos skolą, kai F. Hollande’as pensinį amžių kai kuriems darbuotojams ne didina, o mažina iki 60 metų? Prancūzija gali reikalauti „fiskalinį susitarimą“ atsveriančio „augimo susitarimo“. Tačiau Vokietijai sutartis dėl griežtesnių fiskalinių taisyklių – tik integracijos pradžia. Ji nori griežtesnės europinės stambių bankų priežiūros (galbūt vykdomos Europos centrinio banko), įsipareigojimų skatinti konkurencingumą ir galbūt suderintų mokesčių. Visa tai turi lydėti perėjimas prie „politinės sąjungos“, kurioje Europos Komisijos funkcijos bus panašesnės į Europos vyriausybės, atskaitingos stipresniam Europos Parlamentui. Tada ir tik tada Vokietija galbūt prabils apie dalijimąsi savo kreditine kortele.
Į muziejų?
Berlynas nuolat kartoja, kad Europos lyderiai mėgsta kalbėti apie bendrą atsakomybę už šalių prievoles, bet nenori nė girdėti apie dalijimąsi nacionaliniu suverenitetu. Vokietija – federalinė valstybė, tad jai lengva įsivaizduoti įgaliojimų perdavimą Briuseliui. Tačiau Prancūzijai, kur Penktoji Respublika prezidentui suteikia milžinišką valdžią, tokios idėjos bus išbandymas. Keičiant viską nuo pamatų, taip pat reikės perrašyti Europos sutartis, o gal net ir naujos Vokietijos konstitucijos.
Kyla pavojus, kad euro gali nelikti anksčiau nei visa tai pavyks. Galima atleisti, kad priversta rinktis vieną iš dviejų blogybių – vadovauti euro žlugimo chaosui ar suteikti garantiją trilijonų eurų skoloms – A. Merkel bando padrikai kapanotis. Bet jeigu bendra Europos valiuta taptų muziejine retenybe, istorija A. Merkel vertintų kaip nevykėlę, panašiai kaip H. Brüningą.
