Pernai kovo viduryje švęsdama 100-ąjį jubiliejinį gimtadienį, Ona Adikevičienė restorane šoko su svečiais, o pasibaigus puotai išskubėjo į sveikatingumo centrą, mėgavosi masažais ir kaitinosi pirtelėse.
Šiųmetis 101-asis gimtadienis taip pat paminėtas restorane. Tik šįkart į antrąjį šimtmetį įkopusi panevėžietė sako jau nebešokusi, mat atšvęsti jau nebeapvalią sukaktį svečių susirinkę mažiau.
Keturios sienos išvargina
O. Adikevičienė 101-ajam gimtadieniui pasakoja uoliai ruošusis. Nusipirko puošnią suknelę, dažėsi plaukus, apsilankė ir pas manikiūrininkę. Užtat nežinantieji, kiek metų sukaktuvininkei, niekaip nebūtų atspėję. Pati Onutė tvirtina, kad tokia puota nė kiek nenuvarginusi. Ją ilgai dar primins namuose sumerktos didžiulės puokštės gėlių. Onutė šypsosi: dažnas atvejis, kai ji, pasisakiusi, kiek sulaukusi metų, dar turi ilgai aiškintis ir kone teisintis, kad tikrai jau įžengusi į antrąjį gyvenimo šimtmetį.
Matydami, kaip puikiai atrodanti, žmonės netiki, ką išgirdę. Daugių daugiausia jai galima duoti 85-erius, bet ir tokiam metų skaičiui panevėžietė atrodo dar per jauna. O. Adikevičienė ne tik gražiai atrodo.
Gyvenančiai kone Panevėžio centre, Anykščių gatvėje, senjorei pakanka sveikatos išeiti pasivaikščioti po miestą, savaitgaliais nuvažiuoja į mišias Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo koplytėlę Marijonų gatvėje.
„Kai žiemą buvo daug sniego, neišeidavau iš namų. Pavargau sėdėti tarp keturių sienų“, – sako Onutė.
Senjorė sako, jog metai nuo šimtojo iki 101-ojo gimtadienio buvę nelengvi.
Teko pagulėti ligoninėje, pablogėjus sveikatai ne kartą į namus kviesta ir greitoji.
„Kai žiemą buvo daug sniego, neišeidavau iš namų. Pavargau sėdėti tarp keturių sienų.“
O. Adikevičienė
Tačiau nušvitus pavasariui, senjorė tvirtina atsigavusi, besidžiaugianti saule ir nusiteikusi guviai vaikštinėti Nevėžio pakrante.
Visgi, svarsto Onutė, tie metai dovanojo ir smagių dalykų. Anūkė ją nuvežė į Zarasų rajone esantį Imbradą, iš kurio O. Adikevičienė kilusi. Ten aplankė gimtąsias vietas, tėvų kapus.
Būta ir kelionės į Palangą, kur senolė po bangas pabraidžiojo.
Gimtadieniui kepė pyragą
Tapo įprasta, kad po gimtadienio šventės O. Adikevičienė nuvažiuoja į kapines aplankyti artimųjų ir jų amžino poilsio vietas papuošia dovanotų gėlių žiedais.
Daugiau nei prieš 60 metų per avariją žuvus Onutės vyrui, liko ji su trimis dar nedidukais vaikais. Sutuoktinis dirbo autobuso vairuotoju. Velykų rytą vežant keleivius, Senajame Vilniaus kely, neprivažiavus Ukmergės, į jo vairuojamą autobusą trenkėsi sunkvežimis. Onutės vyras žuvo iš karto.
„Nelaukiu Velykų. Nors tai didžiausia bažnytinė šventė, man ji liūdna. Tai diena, kai netekau vyro“, – atsidūsta senjorė.
Vis tiek Velykoms Onutė visada ruošiasi. Margina kiaušinius, kepa pyragą ir būtinai nueina į bažnyčią.
Pyragą O. Adikevičienė išsikepė ir 101-ajam gimtadieniui.
Laukdama sūnų, kurių vienas pasveikinti jos atvyko iš Čikagos, kitas – iš Klaipėdos, prigamino jų mėgstamų patiekalų. Vienam sūnui iškepė lašišos kepsnį, kitą palepino delikatesiniu vištienos troškiniu su perlinėmis kruopomis.
„O pati, galbūt dėl senatvės, prarandu skonį. Nebėra kaip jaunystėje, kai daug kas būdavo skanu, valgydavau su didžiausiu malonumu. Dabar valgau, nes žinau, kad reikia, bet maisto skonis – nebe tas“, – pasiguodė O. Adikevičienė.
Dukrą atėmė kovidas
Pasiguodė Onutė, kad ir kojos pasilpo, ir klausa, ir akys nebe tos.
Visą gyvenimą moterį traukė ir tebetraukia knygos, o dabar klausosi audioknygų.
Ir dabar klausosi knygos įrašo, pasakojančio apie 1863 metus – ne apie patį sukilimą, bet apie alinamą valstiečių darbą ir be galo varganą kasdienybę. Palyginti su jais, pasak O. Adikevičienės, visi mes dabar gyvename rojuje.
Tačiau jai pačiai dienas užtemdo išgyvenimai dėl netekčių. Iki šiol nėra atlėgęs skausmas netekus vyro, bet dar skaudžiau dėl dukters mirties.
Prieš keletą metų, siaučiant kovido pandemijai, ši baisi liga pasiglemžė ir Onutės dukters gyvybę. Kovidu susirgusios buvo jos abi, bet prieš šimtmečio artėjančiai mamai pavyko pagyti, o jos dukros nebėra.
Įsisiautus pandemijai O. Adikevičienė neturėjo galimybių pamatyti dukros mirusios, tad iki šiol jaučiasi tarsi su ja būtų neatsisveikinusi.
Šiomis dienomis nuvažiavusi į kapines, gimtadienio gėlėmis ji papuoš ir dukros kapą.
Dieną lovą aplenkia
Kai iki šimtojo gimtadienio buvo likę dveji metai, O. Adikevičienė pasiprašė socialinės darbuotojos paslaugų. Iki tol tokios pagalbos jai nereikėjo.
Senolė sako, kad ir dabar galbūt galėtų be jos išsiversti, tačiau tapo sunkoka iš parduotuvės parsinešti pirkinius.
O kad jau ateina, jai priskirta socialinė darbuotoja sutvarko ir namus. Labiausiai Onutė džiaugiasi, kad padėjėja išvalo langus, nukabina užuolaidas – pačiai tą padaryti į antrą šimtmetį įžengusiai panevėžietei jau per sunku. Tačiau valgyti Onutė gamina pati.
O. Adikevičienės diena prasideda anksti. Ir per dieną ji nelinkusi gulinėti – į lovą ateina tik vakare.
„Dienomis arba vaikštau, arba prisėdu. Sėdėdama klausausi „Marijos radijo“, man patinka religinės laidos, taip pat knygų įrašų“, – pasakoja senolė.
Ji svarsto, kad tokio amžiaus sulaukti padėjo tai, kad nors niekada savęs nelepino, tačiau visą gyvenimą save saugojo.
Paprašyta paaiškinti, ką, jos manymu, reiškia save saugoti, šimtametė teigė, jog tai yra gyventi dorai ir atsakingai, būti sąžiningai su savimi, žmonėmis ir prieš Dievą.
Trūksta žodžių mamos gerumui
Kitą dieną po 101-ojo gimtadienio korespondentams lankant Onutę, pas ją viešėjo ir abu sūnūs Raimundas bei Voldemaras.
Ąžuolais išaugę, jau sidabro sruogų padabintais plaukais vyrai, paklausti apie mamą, susigraudino. Anot jų, trūksta žodžių apsakyti mamos gerumui, supratingumui ir inteligencijai.
Nedaug mokslo ragavusi, puikią nuovoką turinti O. Adikevičienė dirbo buhaltere.
Išėjusi į pensiją dar dešimtį metų kioskelyje, stovėjusiame tunelyje po dabartinės Panevėžio kolegijos pastatu, prekiavo gėlėmis.
Sūnūs prisiminė mamą buvus, kaip vienas jų įvardijo, pacifiste. Neleisdavusi berniukams žaisti pačių pasigamintais mediniais pistoletais.
„Mamai matant, nešaudydavome. Karą žaisdavome, kai mama buvo darbe“, – šypsodamasis mena Voldemaras.
Sūnūs O. Adikevičienei sako esantys dėkingi už vaikystės vasaras Palangoje. Nors nuvažiuoti atostogauti į kurortą jai, našlei su trimis vaikais, lengva nebuvo, vaikų nepaliko nepamačiusių jūros.
Dėkingi ir už pažintines keliones, gausias ekskursijas, į kurias mama juos vežiodavusi.
Anot sūnų, turėti tokią ypatingą mamą yra pati didžiausia laimė.
