Vėlyvosios gotikos perlas – Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia – Didįjį Ketvirtadienį skelbia džiugią žinią. Tradiciškai tik sekmadieniais duris atverdavusi šventovė nuo kovo pabaigos bus atvira kasdien.
Daugiau šviesos
„Eime, įpilsiu karštos sriubos“, – plačiai atvėręs storas Bernardinų vienuolyno virtuvės duris, prie indais apkrauto stalo nuskubėjo vyresnysis brolis Paulius Saulius Bytautas. Išgirdęs neigiamą atsakymą, pasiūlė karštos kavos puodelį, o po antrojo „ne“ pakvietė sekti paskui jį siaurais vienuolyno koridoriais. Čia prieš akis atsivėrė paveiksluose tapytas Kryžiaus kelias ir Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios istoriją pasakojančių nuotraukų vaizdai. Galiausiai kunigas pranciškonas atidarė dar vienas duris, vedančias į šventovės vidų.
„Ar pastebite, kas pasikeitė?“ – santūriai šypsodamasis pasiteiravo dvasininkas. Akimirkai sustingę, galiausiai supratome – bažnyčia kaip niekada šviesi. Praėjusių metų kovą pradėti langų keitimo darbai baigti šį mėnesį.
„Visą tą laiką skendėjome dulkėse ir šiukšlėse. Penktadienį išsišluodavome, kad per sekmadienio pamaldas žmones pasitiktume švarūs“, – apie bažnyčios kasdienybę pasakojo S.P.Bytautas. Kiekvieno lango dydis – 21 kv. m, todėl dabar du bažnyčios kunigai, brolis ir diakonas su džiaugsmu sveikina iš vakarų kylančią saulę, kuri šventovės erdves pripildo šviesa ir šiluma. Bene gražiausiai tada nušvinta iš kelių tūkstančių spalvotų stikliukų sudėliotas vitražas, vaizduotis Šv. Jurgį, kovojantį su slibinu. Praėjusią savaitę pašventintą vitražą bažnyčiai dovanojo Andriaus ir Jurgitos Kupčinskų šeima.
Nors langai jau pakeisti, nuo dulkių dar ilgai nepavyks išsivaduoti. Įsitaisę ant pastolių, sienose pieštas freskas antram gyvenimui bando prikelti čia besidarbuojantys restauratoriai. Unikalūs piešiniai paslėpti net po šešiais dažų sluoksniais, todėl, pasak brolio, specialistų laukia ilgas darbas.
„Atkreipkite dėmesį į bažnyčios centre likusį kryžiaus kontūrą. XIX a. dažant sienas niekas jo nesugebėjo nuimti. Mums pavyko tai padaryti“, – rodomuoju pirštu mojo Dievo tarnas. Dabar kryžius padėtas sandėlyje ir laukia restauratorių rankų prisilietimo. Nudažius bažnyčios sienas, jis grįš į savo senąją vietą.
[quote_box name=”Brolis S.P.Bytautas”]
Dabar du bažnyčios kunigai, brolis ir diakonas su džiaugsmu sveikina iš vakarų kylančią saulę. Bažnyčia buvo paversta vaistų sandėliu, o vienuolynas – medicinos mokykla. Nors langai jau pakeisti, nuo dulkių dar ilgai nepavyks išsivaduoti. Penktadienį išsišluodavome, kad per sekmadienio pamaldas žmones pasitiktume švarūs.
[/quote_box]
Prižiūrimi medikų
Lakstančios akys nejučia stabtelėjo ties juodos spalvos Šv. Onos altoriumi. „Ilgis metus jis garsėjo stebuklinguoju Švč. Mergelės Marijos paveikslu, prie kurio eidavo melstis ligoniai“, – altoriaus atgimimo istoriją pasakojo Šv. Jurgio konvento gvardijonas. Siekdami puoselėti šimtmečius siekiančias tradicijas, broliai pranciškonai 2012 m. lapkritį Šv. Onos altorių sutiko perduoti medikų gildijos globai. Šie, kartu su profesoriumi Juozu Pundziumi ir vyresniuoju broliu S.P.Bytautu priešakyje, surinko daugiau nei 46 tūkst. eurų jam restauruoti. Pasibaigus darbams, senasis altorius pasipuošė juodos ir aukso spalvomis, viršutinę jo dalį papuošė naujas elementas – restauratorės Jolantos Skrinskaitės nutapytas gydytojų globėjo Šv. Luko Evangelisto paveikslas. Kovo 6-osios rytą Šv. Onos altorius iškilmingai pašventintas.
„Įvyko kažkas nepaaiškinamo“, – už suteiktą pagalbą, rūpestį ir supratimą Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios kunigas dėkojo visai medikų bendruomenei, organizacijoms ir žmonėms, prisidėjusiems prie stebuklo kūrimo.
Lengvu žingsniu eidamas tarp medinių suolų, S.P.Bytautas atkreipė dėmesį į dar vieną altorių, kuris po restauracijos turėtų nusidažyti juodos, dramblio kaulo, sidabro ir aukso spalvomis. 1701 m. pastatytas medinis altorius, vadinamas „Dangiškąja Jeruzale“. Kitoje jo pusėje įspausti skaičiai 1950 III 5. Šiais metais Viešpats esą apleido gotikinę šventovę. Bažnyčia buvo paversta vaistų sandėliu, o vienuolynas – medicinos mokykla.
„Tądien saugumiečiai seminaristams pasakė: „Ką išsinešite per naktį, bus jūsų. Visa kita – sunaikinsime.“ Pabandykite įsivaizduoti, kaip reikėjo suktis, norint išgelbėti kuo daugiau bažnyčios turto“, – pasakojo S.P.Bytautas.
Padeda moksleiviai
Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios erdvės saugo ne tik kelis šimtus metų skaičiuojančius meno kūrinius, bet ir Kauno dailės gimnazijos moksleivių paveikslus. Į šventovę užsukančius kauniečius ir miesto turistus jau kelis metus stebi jaunųjų menininkų rankomis tapytų Šv. Jurgio ir Šv. Pranciškaus akys.
„Moksleiviai mums talkina seniai. Jie tapo kolonų viršų, konstrukcinius ir dekoratyvinius architektūros elementus, kitaip vadinamus nerviūromis. Kartą paklausiau, ar jie nenorėtų padaryti dar vieno gero darbo“, – paveikslų atsiradimo priešistorę prisiminė S.P.Bytautas. Jaunieji bičiuliai bažnyčią ne kartą puošė ir svarbiausioms katalikiškoms šventėms. Paskutinį kartą savo rankas jie pridėjo prie Betliejaus, kuris bažnyčioje atsirado prieš pat Kūčias.
„Linksmiausia buvo, kai vaikų tėvai ir seneliai žvelgdami į Mariją ar Juozapą atpažino save“, – nusijuokė Šv. Jurgio konvento gvardijonas.
Pamažu dvasininkai ruošiasi ir artėjančioms Šv. Velykoms, todėl visus mažuosius kauniečius, pr
aversiančius bažnyčios duris, kviečia su savimi atsinešti po velykinį piešinį. Jie pakeis dabartinę nuotraukų ekspoziciją primenančią Kovo 11-osios įvykius.
„Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ekspozicija buvo ypač įdomi užsieniečiams. Ateina mergaitės lietuvaitės su jaunikaičiais ispanais, o šie žiūri ir negali patikėti, kad Lietuva kažkada buvo gerokai didesnė nei Ispanija“, – pasakojo S.P.Bytautas.
Lauks miestiečių
Dabar bažnyčia žmonėms atvira tik sekmadieniais, tačiau jau nuo Didžiojo Ketvirtadienio, kovo 24-osios dienos, dvasininkai šventovėje budės kiekvieną dieną. „Per šalčius čia neįmanoma būti, o ir šiaip vėlyvą rudenį ar žiemą mažiau žmonių užsuka. Vasarą mūsų durys atviros iki vėlaus vakaro. Smagiausi būna per miesto šventes, kai bažnyčioje apstu lankytojų“, – S.P.Bytautas neslėpė, kad šią vietą myli ir miestiečiai, ir Kauno svečiai.
Paklaustas, kas mina šventovės slenkstį, dvasininkas neslėpė bene dažniausiai sulaukiantis tų, kurie ratu apeina kitas miesto bažnyčias. „Dažniausiai tai iki penkiasdešimties metų žmonės, kurių Dievo rykštės nebaugina. Vieni nori pabendrauti, kiti – tiesiog ramiai pasėdėti, – pasakojo santūrusis brolis. – Džiaugiuosi kiekvienu atėjusiu, o labiausiai – žmonių noru padėti.“ Kunigas pranciškonas su šypsena prisiminė katalikų pasauliečių bendrijos „Gyvieji akmenys“ jaunuolių būrelį. Šiems už atgailą jų vadovas paprašė skirti kuo sunkesnį darbą. „Sakau – išvalykite visą viršų prie vargonų. Dulkių ten buvo iki kelių!“ – prisiminęs vaizdą, kaip jaunuoliai pasiraitoję šventinius drabužius kibo į darbus, juokėsi kunigas.
Šį kartą vaikščiodami po bažnyčią ant palangių sudėliotų žaislų nematėme. Baigdami ekskursiją po gotikinį perlą S.P.Bytauto paklausėme, ką čia iki tol veikė pliušiniai meškinai ir zuikiai.
„Dabar jie sudėti į maišus, o per pamaldas, kai būna vaikų, paberiame juos ant kilimo, kad šie žaistų“, – šyptelėjo vyresnysis brolis, dar kartą pabrėžęs, kad Dievo namuose laukiami visi: ir maži, ir dideli.
Andriaus Aleksandravičiaus nuotraukos
