Diskusijos apie taupymą kuo toliau, tuo labiau tampa panašios į religinių fanatikų ginčą.
Kai kurie, tokie kaip Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Shäuble ar jo kolega Londone George’as Osborne’as, tiki, kad griežta fiskalinė politika yra vienintelis vaistas nuo pečius slegiančių skolų, o bet koks taupymo vadžių atleidimas reikštų prarasti kreditorių pasitikėjimą. Tuo tarpu kiti mano, kad griežtas taupymas suvalgys valstybes iš vidaus. Teigiama, kad bandymai mažinti deficitą tuo metu, kai silpsta ekonomika, galiausiai paskatins stagnaciją, o tada – ir dar didesnius įsiskolinimus.
Šiame ginče dominuoja emocijomis grįsti vertinimai, o įrodymų stokoja abi pusės. Taupymo priešininkai beda pirštu į Tarptautinio valiutos fondo (TVF) atliktos analizės išvadas, esą Europoje taikyta griežta taupymo politika pridarė daugiau žalos nei davė naudos. Tačiau diržų veržimo šalininkai abejoja dėl TVF išvadų pagrįstumo.
Šiaip ar taip griežtų taupymo priemonių negalima vienareikšmiškai pavadinti geromis ar blogomis. Taip, griežtas taupymas kai kurioms valstybėms pridarė daugiau žalos davė nei naudos. Tačiau verta pridurti, kad kai kurios šalys beveik neturėjo jokio kito pasirinkimo (nors kritikai to nelinkę pripažinti), kaip tik taupyti. Daugumai vyriausybių vadovų galvą reikėjo kvaršinti ne dėl to, ar reikia taupyti, o greičiau dėl to, kaip tai padaryti protingai.
Pradėkime nuo ryšio tarp išlaidų karpymo ir ekonomikos augimo. Prieš porą metų vyravusi nuomonė, kad taupymas gali paskatinti ekonomikos augimą, išblėso. Taupymas gali prisidėti prie ekonomikos augimo tik tokiu atveju, jei taupančiai valstybei būtų staiga sumažintos palūkanos. Tačiau, kaip matome, taip nenutiko. Dabar susidarė situacija, kai vyriausybės taupo visose srityse tuo pat metu, kai namų ūkiai stengiasi sumažinti savo skolas. Nors daugelyje valstybių galima skolintis už vieno procento nesiekiančias palūkanas. Esant tokioms aplinkybėms biudžeto išlaidų karpymas paklausą smukdys labiau nei įprastai.
Vis dėlto tai toli gražu nereiškia, kad fiskalinė konsolidacija buvo klaida. Dauguma valstybių, savo kailiu patyrusių griežto taupymo rūstybę, ypač euro zonos pakraščiuose, neturėjo kito pasirinkimo. Investuotojai pradėjo šalintis tų valstybių obligacijų, o valstybių gelbėtojai netryško noru skirti daugiau pinigų. Kitos valstybės, tokios kaip Britanija, kurių struktūriniai deficitai krizės metu ėmė augti, bijojo panašaus likimo. Faktas, kad dabar Londono obligacijų pajamingumas – vienas mažiausių per visa istoriją, dar nereiškia, kad vyriausybės siekis subalansuoti biudžetą buvo neprotingas.
Svarbiausia ir yra ne pats taupymo faktas, o tai, kaip tas daroma ir kokie kiti sprendimai priimami tuo metu. Pastarųjų metų patirtis rodo, kad reikia vengti staigių ir didelių biudžeto karpymų, o pasirodžius neigiamiems statistiniams rodikliams negalima diržų suveržti dar labiau – šiuo atveju ugnies gesinimas ugnimi neduoda norimų rezultatų. Geriau turėti vidutinės trukmės planą pamažu mažinti deficitą. Be to, fiskalinis taupymas būna skausmingesnis, jei jo nelydi drąsus monetarinės politikos palengvinimas. Taupymas labiausiai smogė euro zonos pakraščiams, kur buvo taupoma daug ir greitai, tačiau nebuvo sulaukta jokios pagalbos iš Europos centrinio banko (ECB).
Entuziazmo perteklius
Galima pasidžiaugti, kad, nepaisant agresyvios Vokietijos finansų ministro retorikos, taupymo vajus euro zonoje pamažu silpsta. 2013 m. biudžeto karpymas turėtų siekti apie 1 proc. nuo BVP – tai mažiau nei šiemet. Politikai vis dažniau gilinasi į struktūrinio, o ne nominalaus deficito rodiklius. Jie labiausiai sukrėstoms Graikijos ir Portugalijos ekonomikoms suteikia daugiau laiko įveikti sunkumus. Tačiau vien to nepakanka. Portugalijos biudžetas vis dar karpomas per daug, Ispanijai keliami reikalavimai yra nerealūs, o ECB turėtų labiau atleisti varžtus.
Pasaulio ekonomikos rizikos šaltinis persikėlė kitur. Pirma, tai Jungtinės Karalystės siekis 2015 m. bet kokiomis priemonėmis sumažinti BVP ir skolos santykį. Tai pareikalaus ypač griežtos taupymo politikos, kuri, tikėtina, lems ekonomikos lėtėjimą. Antra problema – JAV. Metų gale gresiantis „fiskalinis skardis“, reiškiantis griežtą mokesčių didinimą ir drastišką išlaidų mažinimą, neabejotinai nuvarys šalį į recesiją. Jei Kongresas nesiims adekvačių priemonių prieš neapgalvotą taupymą, galima laukti dar smarkiau buksuojančios JAV ekonomikos. Būtent todėl reikėtų, kad fiskalinė politika būtų vykdoma atsižvelgiant ne į populiaresnę retoriką, o į gerai atliktus skaičiavimus.
