Azijoje irgi būna debesuota.
Kylantys ūkiai negali visų savo bėdų versti ant likusio pasaulio
Prieš penkiolika metų liepos mėnesį Tailandas, atsisakęs ilgo, nesėkmingo mūšio su rinkos jėgomis, pagaliau savo valiutos, bato, vertei leido nukristi dolerio atžvilgiu. „Nemiegojau du mėnesius, – devalvacijos dieną sakė centrinio banko valdytojas. – Manau, kad šiąnakt pagaliau galėsiu užmigti.“ Po to prasidėjo penkerių metų košmaras kylančioms rinkoms, nes finansų krizė nuvilnijo per Tailando kaimynes, pasiekė Rusiją ir Braziliją, galų gale, 2002 m. liepą prarijo Argentiną ir Urugvajų.
Dešimtmetis, kuris atėjo po 1997–2002 m. blaškymosi, buvo it svajonė. 2003 m. Kinijos augimas vėl buvo dviženklis, Indijos ūkis paaugo 8 proc. (keturis iš paskesnių šešerių metų net ir daugiau), o naujasis Brazilijos prezidentas Luizas Inácio Lula da Silva, sumažindamas valstybės skolą ir sukaupdamas einamosios sąskaitos perteklių, kuris išliko penkerius metus, nuramino TVF ir obligacijų rinkas. „Goldman Sachs“ paskelbė pirmąją iš prognozių 2050-iesiems („Svajojant su BRIK“, pavartodama savo pagaulųjį Brazilijos, Rusijos, Indijos ir Kinijos akronimą), kurioje teigta, kad didieji kylantys ūkiai ilgainiui perims Žemę.
Po devalvacijos, nemokumo ir vargų, krizės paveiktos šalys turėjo nedaug lūkesčių, pigias ir lanksčias valiutas, galimybių skolintis ir vietos augti. Pasaulinės kapitalo rinkos jas priėmė išskėstomis rankomis, pirkdamos akcijas ir obligacijas, net išreikštas vietinėmis tų šalių valiutomis. Populiarus kylančių rinkų akcijų indeksas, sudarytas MSCI, nuo 2002 m. pabaigos iki 2007 m. spalio piko paaugo daugiau kaip 350 proc.
Užuot tas kapitalo įplaukas išleidę, kylantys ūkiai paleido jas į apyvartą. Jie sukaupė rezervus užsienio valiuta kaip garantiją, kad daugiau netektų nukentėti nuo valiutų krizės arba priimti TVF pagalbą. Kai kurie netgi nusprendė prisidėti finansuojant kovą su krizėmis kitur. Liepos 10-ąją Indonezijos centrinis bankas patvirtino, kad už 1 mlrd. JAV dolerių pirks TVF vekselių – liūdinantis vaidmenų pasikeitimas.
Bet po svajonių dešimtmečio kažkas negerai. Kinijai nūnai sunkiai sekasi augti net po 8 proc. (per metus iki antrojo ketvirčio BVP paaugo 7,6 proc.). Kadaise siekusi dviženklio augimo, Indija dabar gali tik pasvajoti, kad atsikratys dviženklės infliacijos. Nė vienas iš didžiausių kylančių ūkių nestovi ant siaubingos finansinės bedugnės krašto, kaip euro zonos šalys, arba ant fiskalinio skardžio, kaip JAV. Bet jų ekonominės perspektyvos vis dėlto pradėjo ristis pakalnėn.
Per metus MSCI kylančių rinkų indeksas nepajudėjo ir nuo 2007 m. viršūnės tebeatsilieka 30 proc. Vos prieš 15 mėnesių TVF prognozuotojai manė, kad Brazilijos ūkis šiais metais paaugs daugiau kaip 4 proc. Liepą jų prognozės 2012-iesiems tesiekė 2,5 proc. (žr. 1 grafiką). Per tą patį laikotarpį Pietų Afrikos augimo prognozės 2012-iesiems buvo sumažintos nuo 3,8 iki 2,6 proc.
Iš dalies dėl lėtėjimo galima kaltinti tai, kas vyksta kitur. Antai Europos kančios palietė ne tik artimiausias kaimynes. Daugeliui kylančių ūkių Europos Sąjunga tebėra didžiausia užsienio rinka, perkanti apie 19 proc. Kinijos ir 22 proc. Pietų Afrikos eksporto. Be to, euro zonos bankai pradėjo pardavinėti turtą ir nebeduoti paskolų. Kylantys Europos ūkiai iš jų gauna apie 45 proc. kreditų, taip pat jiems tenka nemaža Azijos prekybos kreditų dalis.
Dėl lėtėjimo iš dalies kaltos ir vyriausybės, sunerimusios dėl kainų spaudimo ar nekilnojamojo turto burbulų. Siekdamas užgniaužti infliaciją, kuri atkakliai laikosi virš 2,5 proc. tikslo, Lenkijos centrinis bankas neseniai, tik gegužės mėnesį, padidino normas. Kinijos premjeras Wenas Jiabao su 50 tūkst. šalies nekilnojamojo turto plėtotojų pradėjo žaidimą „kas pirmas pasitrauks“, laukdamas, kol jie sumažins kainas, kai šie laukia, kol jis panaikins draudimą įsigyti kelis namus. Augimui lėtėjant, politikai suminkštės.
Bet tai dar ne viskas. Lėtėjimas nėra tik su paklausa susijęs reiškinys, atsiradęs dėl menko eksporto ir ankstesnio griežtinimo, kuris augimą nutempė žemiau už jo ilgalaikį potencialą. Gali būti, kad ir pagrindinis tvaraus augimo rodiklis ne toks įspūdingas, kaip manyta anksčiau. Kaip neseniai pažymėjo TVF, galbūt pastarieji dešimt ar panašiai metų „sukėlė perdėtai optimistiškus lūkesčius dėl potencialaus augimo“.
Kai kuriems kylantiems ūkiams, kaip antai Brazilija, Rusija ir Pietų Afrika, padėjo aukštos biržos prekių kainos. Jos taip pat buvo palankios kylančių rinkų akcijų kainoms. Kaip pastebi „Bank of America Merrill Lynch“, gamtinių išteklių sektoriai sudaro daugiau kaip trečdalį BRIK rinkos kapitalizacijos ir daugiau kaip ketvirtį rinkos kapitalizacijos MSCI lyginamajame indekse.
Fondo teigimu, svajonių dešimtmetį taip pat pasaldino spartus kredito augimas. Daugelyje kylančių ūkių bankų kredito ir BVP santykio rodiklis per pastaruosius dešimt metų smarkiai išaugo (žr. 2 grafiką). Brazilijoje, Kinijoje, Čekijoje, Vengrijoje, Malaizijoje, Lenkijoje, Pietų Korėjoje, Taivane ir Turkijoje nuo žemiausio iki aukščiausio taško jis išaugo daugiau kaip 20 procentinių punktų. Beveik tiek pat paaugo Indijoje ir Rusijoje.
Kai kuriuose kylančiuose ūkiuose pakilimas prasidėjo baigiantis dešimtmečiui. Kinijoje kredito rodiklis vien nuo 2008 m. išaugo daugiau kaip 27 punktais. Kitur pakilimas jau baigėsi: Pietų Afrikoje, Vengrijoje ir Pietų Korėjoje kredito rodiklis pasibaigus finansų krizei gerokai nusmuko.
Augantis kredito rodiklis gali rodyti sveiką „finansinių paslaugų plėtrą“, kai bankinė sistema sėkmingiau pritraukia namų ūkių santaupas ir perskirsčiusi tinkamai jas panaudoja. Bet toks rodiklis gali rodyti, kad prasideda galimai destabilizuojantis „finansinis ciklas“, t. y. kredito ir kitų finansinių kintamųjų pakilimas, kuris užgožia ir dažnai pergyvena BVP ir infliacijos pakilimus, būdingus įprastiems verslo ciklams.
Finansinio ciklo pakilimas gali būti palankus augimui, nes prieinami kreditai skatina išlaidas ir spekuliavimą, didindami užstato vertę, ir tuomet kreditą gauti dar lengviau. Kylantiems ūkiams tai galėjo įteigti, kad augti jie gali greičiau nei iš tiesų taip, kaip liberalus finansavimas turtingąjį pasaulį padėjo įtikinti, kad jo augimas stabilesnis nei iš tiesų buvo.
Devyniasdešimt devyni kredito balionai
Kai kredito bumai pasimato infliacijoje, centriniai bankai paprastai reaguoja greitai. Bet vartotojų kainos dažnai išlieka nepiktos, nes augantys valiutų kursai ir importas užpildo spragą tarp didėjančios vidaus paklausos ir pasiūlos. Taip bumas gali pasiekti pavojingas apimtis. Selimas Elekdagas ir Yiqun Wu iš TVF nustatė, kad per pastaruosius 50 metų buvo 99 „kredito balionai“, t. y. spartaus kredito augimo etapai, tiek turtinguose, tiek kylančiuose ūkiuose. Iš tų balionų 44 sprogo žiauriai (sukeldami bankų ar valiutų krizę arba abi), o dar 13 irgi pridarė daug bėdos – dėl jų BVP vidutiniškai susitraukė 9 proc.
Kylančiuose Azijos ūkiuose kredito rodikliai augo labiau ir greičiau nei prieš Tailando krizę, sako Fredericas Neumannas iš HSBC. Bet regiono centriniams bankininkams dėl to nebūtina leisti bemieges naktis. Skirtingai nuo ano meto, šiandien bankų paskolos neviršijo indėlių. O daugumoje šalių vidaus investicijos nepranoko vidaus santaupų. Jeigu, kaip prieš 15 metų, užsienio kapitalas staiga pasitrauktų, poveikis nebūtų toks pragaištingas. Didžiuma užsienio kapitalo atėjo ne kaip paskolos, o formuojant nuosavą kapitalą, kuris mažėja, prisiderindamas prie ūkio galimybių mokėti. Be to, Azijos ūkių skola šiandien iš dalies yra sava valiuta, o krizės metu šios vertė kristų, perimdama dalį krūvio. Jeigu užsienio kapitalas pasitrauks, perteklių turinčioms Azijos šalims turėtų pakakti išteklių jam pakeisti, nors perėjimas gal ir nebūtų visiškai sklandus.
Europoje vaizdas kitoks. Antai Lenkijoje privačiajam sektoriui išduotų kreditų apimtys 2008 m. išaugo įspūdingais 36,6 proc., prisidėdamos prie beveik 9 proc. BVP siekiančio einamosios sąskaitos deficito. Po krizės nesaikingumas liovėsi, bet ankstesnio pasekmės liko: šalies užsienio sąskaitos deficitas tebeviršija 5 proc. BVP. Pastaraisiais mėnesiais TUI ir finansinis kapitalas, kuris Lenkijai padėtų šią spragą užpildyti, tekėjo ne ta kryptimi. Pasak Raffaellos Tenconi iš „Bank of America Merrill Lynch“, šalis dėl to nejaukiai „imli“ euro krizei, jeigu dėl šios tarpvalstybinių paskolų apimtys dar labiau sumažėtų.
Jeigu kreditų ciklo nebeįmanoma suvaldyti, kas dėl to kaltas? Kylančių ūkių politikai kartais vaizduoja esą bejėgės aukos, apniktos neaiškių pasaulinių jėgų, kaip antai dėl beveik nulinių JAV, Japonijos ir euro zonos palūkanų normų pasaulį neva šluojantis „likvidumo potvynis“. Bet Selimo Elekdago ir Fei Hano (irgi iš TVF) tyrimas rodo, kad tokie išoriniai veiksniai kylančiuose Azijos ūkiuose paaiškina tik mažą kredito augimo svyravimų dalį (16 proc.). Suvaržydami vidaus kreditus ir suteikdami daugiau lankstumo savo valiutoms, ūkiai gali atgauti kontrolę.
Ar finansiniam ciklui pereinant į atoslūgį ir kylančiuose ūkiuose prasidedant lėtėjimui šie ūkiai turi pamiršti „svajonę“ apie „kylantį amžių“, kaip jį pavadino Jonathanas Andersonas, anksčiau dirbęs UBS? Dar ne. 2010 m. bendras BRIK šalių BVP doleriais jau buvo apie 75 proc. didesnis, nei „Goldman Sachs“ numatė pradinėse prognozėse prieš septynerius metus. Tad yra nemaža atsarga paklaidai.
Didieji kylantys ūkiai gal ir niekada nebeaugs taip sparčiai kaip po 2003-iųjų. Bet BRIK scenarijuose ir nebuvo numatoma, kad visi taip augs. Naujausiose, pernai paskelbtose prognozėse „Goldman Sachs“ numatė, kad likusią šio dešimtmečio dalį vidutinis augimas Brazilijoje sieks 5,2 proc., Rusijoje – 5,4 proc., Indijoje – 6,3 proc., o Kinijoje – 6,9 proc. Atrodo, kad Brazilija ir Rusija tokių prognozių gali ir nepateisinti. Bet Kinija ir Indija tebegali svajoti, kad tokius rezultatus pasieks.
