Saugumo mitas.
Praėjus metams po Fukušimos tragedijos, šviesi ateitis branduolinės energijos nelaukia – tiek dėl kainos, tiek dėl saugumo.
Chemikas Frederickas Soddy 1908 m. džiugiai rašė, kad milžiniška jėga, slypinti atomo branduolyje, galėtų „neatpažįstamai pakeisti dykumą, ištirpdyti sušalusius ašigalius ir visą pasaulį paversti besišypsančiu Rojaus sodu“. Karine prasme ši jėga, gebanti sodus versti dykromis neregėtu mastu, grasinosi duoti priešingą rezultatą. Idealistai vylėsi, kad galbūt pusiausvyrą ji atkurs civiliniu pavidalu ne vienam amžiui suteikdama pigų, skalsų, patikimą ir saugų elektros šaltinį. Bet to nepadarė. O ir neatrodo artimiausiu metu padarysianti.
Rašydamas apie branduolinę energiją prieš 26 metus „The Economist“ pastebėjo, kad mažumėlę merdintį branduolinį sektorių išjudintų siekis „statyti kuo daugiau branduolinių jėgainių, vėliau metai po metų kaupiant duomenis, kad nebūta nei mirčių, nei rimtų avarijų – ir, neabejotinai, kad gaunama pigesnė energija“. Vertinimas gana pagrįstas, bet mūsų išvada, kad sektorius „saugus kaip šokolado fabrikas“, tam tikra prasme tapo likimo įkaitu. Nepraėjo nė mėnuo, ir nesuvaldžius situacijos Ukrainoje sprogo vienas Černobylio elektrinės reaktorius. Sprogimas nusinešė tą naktį dirbančių žmonių gyvybę, taip pat kelias tų, kuriuos vėliau atsiuntė šalinti pasekmes, toli ir plačiai paskleidė taršą, nemažą teritoriją padarė negyvenamą ir dešimtis tūkstančių išvarė iš namų. Radiacijos padaryta žala nežinoma iki šiol, o tų, kuriems teko palikti namus, veiduose aiškiai buvo matyti įtampa ir kančia.
Ir tu, Japonija
Ir štai po 25 metų, kai jau praėjo pakankamai laiko prabilti apie „branduolinį atgimimą“, tai vėl nutiko. Skirtingai nuo tų, kurie buvo kalti dėl Černobylio, biurokratai, politikai ir pramonininkai iš vadinamojo Japonijos „branduolinio kaimelio“ nebuvo niekam neatsakingi apartčikai iš yrančios autoritarinės valstybės: jie buvo atsakingi rinkėjams, akcininkams, visuomenei. Tačiau po jų entuziazmu dėl branduolinės energijos vis tiek prisiglaudė menkas reguliavimas, saugos sistemos, kurios nesuveikė, ir nusikalstamas neišmanymas, kokie tektoniniai pavojai gresia reaktoriams, kartu nerūpestingai skleidžiant mitą apie saugią branduolinę energiją.
Ne visos demokratinės valstybės tvarkosi taip prastai. Bet greitai branduolinė energetika vis rečiau bus siejama su demokratinėmis valstybėmis. Horizonte su didžiausiomis investicijomis į šią šaką pasirodė Kinija: ne dėl to, kad Kinija į branduolinę energetiką deda daug vilčių, o dėl to, kad net nedidelis milžiniško ūkio susidomėjimas gerokai pranoksta beveik bet kurios kitos šalies mastus. Po įvykių Fukušimoje Kinija greičiausiai persvarstys reguliavimo sistemą. Dalis jos naujų elektrinių pastatytos pagal moderniausią – ir neva saugiausią – projektą. Bet saugumui geros inžinerijos negana. Reikia nepriklausomo reguliavimo ir skrupulingos, savikritiškos saugos kultūros nuolat dairantis, kokie rizikos veiksniai galėjo likti nepastebėti. Kinija (arba Rusija, kuri irgi planuoja vienos kitos elektrinės statybą) dar neparodė gebanti tuo pasirūpinti.
Kai reguliuojamas sektorius didžia dalimi priklauso nuo vyriausybės dekretų, nepriklausomo reguliavimo sunkiau imtis bet kur. Jeigu ne vyriausybės, privačios įmonės tiesiog neapsiimtų statyti branduolinių jėgainių. Iš dalies tai lemtų rizika dėl gyventojų pasipriešinimo ir vyriausybės politikos pokyčių (Vokietijos sprendimas po Fukušimos uždaryti branduolines elektrines, kurias iki tol vyriausybė laikė saugiomis, sektoriui nežada nieko gero). Bet svarbiausia, kad reaktoriai išties labai brangūs. Buvo tvirtinama, kad šiuolaikiniams, po Černobylio sukurtiems projektams reikės mažiau kapitalo sąnaudų, bet nieko panašaus neįvyko. Statant tuos kelis naujus reaktorius Europoje, biudžetai, kurie ir taip didžiuliai, gerokai viršyti. O JAV, kur branduolinių jėgainių daugiausia, dėl skalūninių dujų atpigo viena iš alternatyvų, tad naujos branduolinės jėgainės tikėtinos tik ten, kur elektros rinkos tebėra reguliuojamos, pavyzdžiui, pietryčiuose.
Technologija brangesniam pasauliui
Branduolinės energijos reikšmė išaugs tik tuomet, jeigu ji atpigs arba pabrangs kiti būdai gaminti elektros energiją. Teoriškai vilčių teikia antrasis variantas: kol kas nėra mokama už iškastinio kuro žalą aplinkai. Įkainojus pavojų, kurį klimatui kelia išmetamas CO2, su iškastiniu kuru susijusios sąnaudos išaugtų. Mes jau seniai tvirtiname, kad reikia įvesti CO2 mokestį (ir energetikoje atsikratyti subsidijų). Tačiau realiai CO2 įkainojimas vargu ar pateisins branduolinę energiją. Didžioji Britanija siūlo nustatyti žemiausią galimą CO2 kainą, kuri 2020 m. atitiktų 30 eurų už toną 2009 m. kainomis, t. y. apie keturiskart viršytų dabartinę kainą Europos CO2 rinkoje. Taip siekiama padidinti investicijų į branduolinę energetiką patrauklumą, kad būtų pastatyta pora naujų elektrinių. Bet vis tiek skatinti, matyt, teks ir kitais būdais. Kol kas neatrodo, kad įmanoma nustatyti ir palaikyti tokią kainą, kuri turės kokios nors reikšmės.
Ar gaus branduolinė energetika naudos iš CO2 kainų, ar negaus, pigesnė ji būtų konkurencingesnė. Tačiau nors vyriausybės nešykšti lėšų moksliniams tyrimams ir plėtros programoms, kurios tęsiasi dešimtmečius, tai menkai tikėtina. Paprastai inovacijos klesti, kai tarpusavyje gali konkuruoti keli projektiniai sprendimai, kai lengva prisijungti naujokams, o reguliavimas nėra griežtas. Šiuos kriterijus atitinka kai kurios atsinaujinančios energijos technologijos, tad jos pinga. O branduolinei energijai to siekti akivaizdaus būdo nėra. Šalininkai teigia, kad nedideliems masinės gamybos reaktoriams pavyktų išvengti dalies problemų, kurios kamuoja dabartinius monstrus. Bet realioms inovacijoms reikėtų didžiulės rinkos, kurioje šie reaktoriai galėtų konkuruoti tarpusavyje. Tokios rinkos nėra.
Inovacijos branduolinėje energetikoje tebėra įmanomos, bet jos nebus kuriamos sparčiai: banginiai vystosi lėčiau nei muselės. Tai nereiškia, kad branduolinė energetika staiga išnyks. Reaktoriai, įsigyjami dabar, gali tebeveikti ir XXII a., o stabdyti (kaip Vokietija) reaktorius, už kuriuos jau sumokėta, kai jų reguliavimas tinkamas ir jie dar gali veikti metų metus, neatrodo protinga. Kai kurios šalys, kurioms tenka nerimauti dėl saugaus apsirūpinimo kitais energijos ištekliais, reaktorius statys ir toliau, o galbūt ir tos šalys, kurios norėtų gamintis arba turėti galimybių gamintis branduolinius ginklus. O jeigu iškastinio kuro kainos – dėl trūkumo arba mokesčių – kils ir išliks aukštos, branduolinė energija gali atgauti patrauklumą. Tačiau pažado, kad ji pakeis pasaulį, nebėra.
