Scanpix nuotr.
Ar Jemeno prezidentas Ali Abdullah Salehas gali atsilaikyti prieš problemų laviną?
Yra rimta priežastis gėrėtis sunkumų varginamo Jemeno prezidento Ali Abdullah Saleho gudrumu. Šiaurės Jemeną jis valdė nuo 1978 metų, o sąjungą su kadaise nepriklausomu Pietų Jemenu − nuo 1990 metų. Dvidešimt keturi milijonai Jemeno gyventojų gyvena išsibarstę po 150 tūkst. gyvenviečių dykumose ir uolinguose kalnuose. Jo ištekliai riboti, gentys aršios ir nepriklausomos, gerai apsiginklavusios, jį nuolatos kamuoja skurdas, neraštingumas ir prasta mityba. Visi žino, kad jį valdyti sunku. Nors A. Saleho valstybėje valdžia retai pasireikšdavo už pagrindinių Jemeno miestų, kelių ir naftos telkinių, vis tiek nuostabu, kad A. Salehui pavyko išlaikyti bent jau ką nors panašaus į kontrolę. Tačiau nūnai netgi mitriam A. Salehui vis sunkiau išsaugoti taiką ir apsaugoti savo valdžią.
Švelnią euforiją sukeliantys katų lapai, kuriuos leisdami savo popietes kramto dauguma Jemeno vyrų, yra galingas raminamasis. Bet A. Salehas meistriškai tarpusavyje kiršino gentis, grupes ir religines frakcijas arba jų lyderių paklusnumą užsitikrindavo kyšiais. Be to, siekdamas gauti užsienio pagalbos, jis naudojosi amžinu Jemeno pažeidžiamumu, jo atviro pliuralizmo, jei ne realios demokratijos tradicija ir stulbinamais jo kraštovaizdžiais. O tuo metu pats savo šeimos, artimųjų ir klano rankose sutelkė dar daugiau valdžios ir turto.
Tačiau nūnai jo magija silpsta. Pastaruosius šešerius metus jis savo armiją siunčia į vis brangesnes ir vis labiau žalojančias kasmetines kampanijas prieš genčių sukilimą šiaurėje, dėl kurio iš namų teko bėgti apie 200 tūkst. žmonių. Vasarį jis sutiko skelbti dar vienas trumpas paliaubas, bet maža ženklų, kad konfliktas nurims. Houthi – taip sukilėliai vadinami pagal vadovaujantį klaną iš atokaus ir stulbinamai atšiauraus regiono – ištvėrė ne tik paties Jemeno modernios armijos pasikartojančius puolimus, bet ir Saudo Arabijos oro pajėgų naikintuvų „Tornado“ ir F-15 intensyvų bombardavimą per naujausią kampaniją. Viską paaiškina viena istorija. Sakoma, kad per vieną naktinį mūšį Houthi tuzinui ožių pririšo deglus ir nugynė juos iki vieno Jemeno armijos būrio šūvio atstumu. Kariai pradėjo šaudyti, atkleisdami savo pozicijas. Sakoma, kad saujelė likusių gyvų Houthi kontrataką dezertyravo.
Jemeniečiai dažnai užsimena, kad, palyginti su Houthi, ginkluotų džihadistų grupių keliamas pavojus perdėtas. Toms grupėms priklauso vietinė „Al-Qaeda“ šaka, ieškojusi prieglaudos įstatymų nepaisančiuose šalies užkampiuose. Bet atsitiktinės teroristų atakos prieš vakarų objektus ir Jemeno saugumo pajėgas nubaidė taip reikalingas užsienio investicijas.
A. Salehas su radikaliaisiais islamistais žaidė subtilų žaidimą. XX a. devintajame dešimtmetyje jis finansavo mudžahedinų siuntimą į Afganistaną, o XX a. paskutiniajame dešimtmetyje savose kampanijose prieš pietų separatistus pasitelkė džihadistų pagalbą, kaip ir neva prieš Houthi, iš kurių dažnas praktikuoja zeiditų islamą – šiizmo atšaką, kuria sunitų džihadistai bjaurisi. Bet jis, kartais artimai, bendradarbiavo ir vakarų kovos su terorizmu projektuose. Nors toks bendradarbiavimas pritraukia naudingos užsienio pagalbos, dėl jo rizikuojama ir neigiama nacionalistine reakcija, parankia džihadistams.
Kaip tik toks atvejis – grupė reidų, kuriuos gruodį vykdė Jemeno specialiosios pajėgos su amerikietiška amunicija, finansuota JAV žvalgybos. Tuo metu teigta, kad per reidus nukauti tuzinai „Al-Qaeda“ kovotojų. Vėliau sutrikę valdžios atstovai pripažino, kad žuvo 42 civiliai kartu su vos dviem įtariamais kovotojais. Jemeno pajėgos tęsė atakas prieš džihadistų kuopeles, o užsienio parama saugumui tebeplaukia. Pentagonas neseniai paskelbė rezervuojantis 34 mln. JAV dolerių kaip „taktinę pagalbą“ Jemeno specialiosioms pajėgoms, ir tai dalis JAV šiais metais Jemenui skirtų 150 mln. JAV dolerių (pernai skirta tik 67 mln. JAV dolerių).
Bet Jemeno valdžios atstovai sumišę muistosi, amerikiečiams primygtinai reikalaujant, pavyzdžiui, išduoti karšto būdo populistinį dvasininką Abdulą Majeedą al-Zindanį, kuris vadovauja galingai islamistų politinei partijai ir džihadizmo idėjų skleidimu apkaltintam koledžui. Dar blogiau, kad pareigūnai iš Baracko Obamos aplinkos pranešė, jog JAV pajėgos gali nusitaikyti į JAV gimusį Jemeno dvasininką Anwarą al-Awlaki, kaltinamą sąsajomis su keliomis teroristų atakomis, įskaitant „apatinių sprogdintojo“ iš Nigerijos mėginimą virš Detroito gruodį susprogdinti keleivinį orlaivį. A. Awlaki Jemene nėra gerai žinomas, bet jis kilęs iš galingai Avlaki genčiai priklausančios garsios šeimos. Genties teritorijoje, pietinėje Šabvos provincijoje, eina gyvybiškai svarbus naftotiekis.
A. Salehui Avlaki genties geranoriškumo reikia ne tik norint užsitikrinti savo pagrindines, nors ir mažėjančias pajamas iš naftos, bet ir slopinti augantį separatistinį judėjimą pietuose. Daugelis Jemene tai laiko didžiausia grėsme šalies saugumui. Pietuose, kurie nuo 1967 metų (Didžiajai Britanijai nutraukus 128 metus trukusį valdymą to, ką ji vadino Adeno Protektoratu) iki 1990-ųjų buvo nepriklausoma valstybė, gyvena vos penktadalis Jemeno žmonių, bet jiems priklauso du trečdaliai Jemeno teritorijos ir didžioji dalis naftos bei dujų, iš kurių centrinė valdžia gauna tris ketvirčius savo pajamų.
Prieš 20 metų itin entuziastingai nusiteikę dėl vienybės su šiaure, pietiečiai vis labiau nusivilia. Taupų egalitarizmą, vadovaujantis marksizmu, kai valstybė bendradarbiavo su Sovietų Sąjunga, daugelis gretina su korupcija, nedarbu, religiniu fanatizmu ir įstatymų nepaisymu, dėl kurių jie kaltina šiaurės dominavimą. Pastaraisiais metais jų nusiskundimai sukonkretėjo ir paaštrėjo. Sakoma, kad reikiamų ryšių turintys šiauriečiai susigrobė geriausias žemes ir verslo galimybes, o pietiečiai, įskaitant karininkus, liko už borto. Kadaise judrus prekybos uostas, pietų sostinė Adenas dabar merdėja. Didelių investicijų pažadai iš esmės taip ir nebuvo realizuoti, pajamoms iš naftos plaukiant į šalies sostinę Saną ir, kalbama, į A. Saleho draugų kišenes.
Nuo 2007 metų kartais pietuose pratrūkstančios demonstracijos ir riaušės sutriuškinamos vis brutaliau. Pietų kampanijų dalyviai sako, kad policija pernai nužudė apie 148 civilius, o šiais metais jau 36. Vyriausybiniai šaltiniai teigia, kad šiais metais žuvo aštuoni civiliai ir dešimt policininkų. Bet toks gana kuklus aukų skaičius nuslepia ir pietiečių nusistatymo stiprumą, ir poveikį. Už Adeno ir gerai saugomos naftos infrastruktūros ribų didžioji pietų teritorijos dalis šiaurės saugumo pajėgoms tapo pavojinga zona. Adeno gubernatorius teigia, kad jo mieste 100 proc. žmonių palaiko vienybę. Bet gatvėje per vieną dieną trys žmonės maldavo šio korespondento necituoti jų, baimindamiesi, kad policija juos nužudys, o tuomet pašnibždomis pabėrė karčią skundų litaniją. „Jei ginčiau federalizmą, mane užmėtytų akmenimis, – sako vienas inteligentas. – Žmonės nori visiškos nepriklausomybės arba nieko.“
Oficialieji atstovai iš šiaurės linkę atmesti tokias kalbas, teigdami, kad daugumą Jemeno bėdų lemia ekonomika, o ne politika. Bet nepavykus suvaldyti separatistinio judėjimo, tai sužlugdytų didžiausią A. Saleho laimėjimą. Tai gali paaiškinti, kodėl jis mėgina sužinoti iš šalies pasitraukusių buvusios pietinės valstybės lyderių nuotaikas. Yra kalbančių apie daugybę slaptų susitikimų Arabijos šalių sostinėse, siekiant sudaryti sandėrį, pagal kurį, mainais į tam tikrą autonomiją pietų lyderiai paremtų konstitucijos pakeitimą, kurio A. Salehas neva siekiąs. A. Salehas, kuris 2013 metais pasibaigus kadencijai nebegalės būti išrinktas, liktų valdžioje.
Ar daugiau pagalbos padėtų išsisukti?
Bet nėra jokių garantijų, kad tokia idėja suveiktų net sutikus pietiečiams. Nes prezidentui gresia dar vienas augantis iššūkis. Jo sukurta protekcijų sistema, pagrįsta genčių ir politinių oponentų papirkimu, išlaikant lojalią ne visu pajėgumu dirbančių biurokratų, policininkų ir karininkų kastą, sukasi tepant vien tik naftos pinigais. Jemenas niekuomet nebuvo rimtas tiekėjas. Didžiausia išeiga pasiekta 2002 metais, o per dešimtmetį atsargos gali išsekti. Kaip sako vienas arabų sociologas, gentinėje visuomenėje lojalumas ne perkamas, o tik nuomojamas.
Pastaraisiais mėnesiais Jemeno valiutos kursas nusmuko, paspartindamas infliaciją tuomet, kai, pasak JT ataskaitų, 8 mln. jemeniečių gali „trūkti maisto“, o 58 proc. vaikų nusilpę dėl prastos mitybos. Sparčiai auganti Sana, turinti 2 mln. gyventojų, puikuojasi įmantriomis kavinėmis, gerai aprūpintais prekybos centrais ir intensyviu eismu gatvėse. Bet kryžkelėse vairuotojus kamuoja auganti elgetų armija. Pastaruoju metu pagrindinio valstybinio universiteto dėstytojai streikuoja dėl didesnių atlyginimų. Prie jų prisidėti grasina pagrindinė profsąjungų federacija. Jei A. Salehui nepavyks savo žmonėms netrukus duoti truputėlio gerovės, maišto dvasia gali prasiskverbti ir į jo kiemą.
