Naujasis Europos centrinio banko prezidentas turi būti drąsesnis už pirmtaką.
Italas Mario Draghi, kuris lapkričio 1-ąją iš Jeano Claude’o Trichet perima Europos centrinio banko prezidento postą, bus centrinių bankininkų galva. Bet naujasis jo darbas bus pragariškai sunkus.
Vadovauti M. Draghi pradės kaip tik tuomet, kai Europos politikai pristato dar vieną „išsamų planą“, kaip spręsti skolų krizę; planą, kuris beveik neabejotinai nuvils perdėtus investuotojų lūkesčius. Tuomet M. Draghi teks pasistengti, kad euro netvarka ir vėl nepatrauktų žemyn. Dėl to labai greitai reikės drąsių ir kontroversiškų veiksmų. Jis turės pažadėti, kad ECB ir toliau rems sunkumų kamuojamas, bet mokias vyriausybes pirkdamas jų obligacijas, palaikyti žymų Graikijos skolos mažinimą ir sumažinti trumpalaikes palūkanų normas. Paprastai logiška naujam centriniam bankininkui būti perdėtai atsargiam, bet bendros valiutos ateitis priklausys nuo to, ar M. Draghi pakanka drąsos būti radikaliam.
Politikų sudarytas gelbėjimo planas aptartas spalio 23-iąją vykusiame zonos lyderių susitikime, o bus pristatytas iki G20 viršūnių susitikimo Kanuose lapkričio 3–4 dienomis. Galų gale, tikslai atrodo tinkami: rekapitalizuoti Europos bankus, sukurti užkardą, kuri apsaugos sunkumų kamuojamas, bet mokias šalis, kaip antai Italija, atrasti ryžtingą Graikijos bėdų su skolomis sprendimą ir padidinti zonos galimybes sustabdyti paklydusias vyriausybes. Bet geriausiu atveju tai bus dar nebaigtas darbas: jame stigs techninių detalių, o nauji pasiūlymai, kaip antai Europos finansinio stabilumo fondo (EFSF) panaudojimas suteikiant dalines garantijas valstybinių obligacijų emisijoms, labiau primins pradinius brėžinius nei galutinį produktą.
Vadinasi, trumpuoju laikotarpiu už krizės sustabdymą iš esmės atsakys ECB. Tik euro zonos centrinis bankas turi finansinės įtakos rinkoms nuraminti, jeigu investuotojai pradės vengti itališkų ir ispaniškų obligacijų. Tik Centrinis bankas gali paremti augimą supaprastindamas pinigų politikos sąlygas visoje euro zonoje. O spręsdamas, ar leisti Graikijos bankams naudotis ECB finansavimu paskolomis, ECB yra pagrindinis arbitras, nustatantis, kaip atrodys bet kokia Graikijos skolos restruktūrizacija.
Teks sutvarkyti ir santechniką
Visose šiose srityse M. Draghi magės laikytis savo pirmtako scenarijaus arba, siekiant nuraminti vokiečių būgštavimus dėl italo prie ECB vairo, būti dar griežtesniam. J. C. Trichet priešinosi bet kokiai priverstinei Graikijos skolos restruktūrizacijai. Valstybines obligacijas jis pirko nenoriai ir pažadėjo, kad ECB liausis vos pradės veikti papildytas Europos gelbėjimo fondas. Ir, nepaisant tamsėjančio ekonominio fono, šį mėnesį jis paliko 1,5 proc. trumpalaikes palūkanų normas.
M. Draghi reikia keisti kursą. Tai padarius J. C. Trichet netaps nevykėliu. J. C. Trichet kadencija buvo nepaprasta: jis nuolat užtikrino žemą infliaciją, mitriai laviravo per 2008-ųjų finansų krizę ir išsaugojo bendrą valiutą susidūręs su silpnadvasiais politikais. Bet pastaruoju metu jis kartais rinkosi nenaudingai griežtas pozicijas, kurias M. Draghi reikia skubiai pakeisti.
Pradedant nuo graikų skolos. Nūnai didžiuma Europos politikos strategų pripažįsta, kad Graikija niekaip negali išsimokėti skolų, o Vokietijos politikai neleidžia, kad jos mokesčių mokėtojų pinigai amžinai kapsėtų į Graikijos kreditorių kišenes. Tad vienintelis galimas kelias pirmyn – tvarkingai, bet smarkiai sumažinti Graikijos privačios skolos naštą. Ligi šiol tai buvo neįmanoma, nes J. C. Trichet užsispyrusiai tvirtino, kad bet kokia restruktūrizacija Graikijoje turi būti „savanoriška“. M. Draghi reikėtų atsisakyti tokių reikalavimų ir pažadėti sudaryti sąlygas tvarkingam bankrotui.
Idant užtikrintų, kad Graikijos bankrotas liktų vienintelis, M. Draghi reikia duoti aiškiai suprasti, kad prireikus ECB ir toliau pirks kitų mokių suverenių Europos valstybių obligacijas. Kitaip investuotojų panika nebus išsklaidyta. Galų gale M. Draghi turi paspausti kolegas, kad sumažintų palūkanų normas. Sprendimas padidinti skolinimosi kainą, kurį Centrinis bankas priėmė anksčiau šiais metais, buvo kvailas. Visoje bendros valiutos zonoje sparčiai augant recesijos tikimybei, skubiai reikia mažesnių normų.
Tam tikra prasme M. Draghi kursą pakeisti turėtų būti lengviau nei J. C. Trichet. Su dabartiniu ECB kursu M. Draghi sieja mažiau asmeninių interesų, naujas Vokietijos atstovas vykdomojoje valdyboje, Jörgas Asmussenas, atrodo esąs pragmatiškas, be to, vis daugiau lėtėjimo įrodymų. Pagrindinė kliūtis bus paties M. Draghi noras įrodyti konservatyvų savo patikimumą. Žiauriai ironiška, kad eurą gali pribaigti italas, kuris per daug stengiasi būti vokiečiu.
