Euroobligacijos gali atkurti pasitikėjimą, bet už tam tikrą kainą.
Europos skolų krizė, prasidėjusi nedidelėse šalyse iš bendros valiutos zonos pakraščių, kaip antai Graikija, šią vasarą bauginamu greičiu persimetė į stambius ūkius iš zonos centro, kaip antai Italija. Įsigydamas nemažą dalį Italijos ir Ispanijos skolos, ramybę šių valstybių obligacijų rinkose Europos Centrinis Bankas (ECB) tam kartui atkūrė. Bet toks obligacijų pirkimas – tik laikina paliatyvinė priemonė. Nūnai daugelis ragina imtis fundamentalesnio krizės sprendimo – leisti euroobligacijas, kurios suteiktų fiskalinį pagrindą netvirtai pinigų sąjungai.
Šių euroobligacijų nereikėtų painioti su jų bendravardėmis, išrastomis XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje, kai bankininkai nukirto sąsajas tarp valiutos ir obligaciją išleidusios šalies, tarptautiniams skolininkams Londone padėdami prekiauti dolerinėmis obligacijomis. Tai, ką euro zonai numato naujo pobūdžio euroobligacijų šalininkai, būtų dar radikaliau: jie nori panaikinti šalies kreditingumo ryšį su skolinimosi kaina. Septyniolika bendros valiutos zonai priklausančių šalių galėtų skolintis pagal Europos skolos agentūros leidžiamas obligacijas. Už jas drauge laiduotų visos euro zonos šalys, tad jas garantuotų ir pačios kreditingiausios iš jų, svarbiausia – Vokietija dėl savo ekonominės įtakos ir aukščiausio lygio kredito reitingo.
Esminis euroobligacijų loginis pagrindas – tai, kad euro zonos kaip visumos viešieji finansai atrodo gana padoriai, bent jau palyginti su kitais stambiais turtingais ūkiais. TVF numato, kad bendra vyriausybių skola šiais metais pasieks 88 proc. bendros valiutos zonos BVP. Tai mažiau nei JAV 98 proc. ir ne itin daug viršija Didžiosios Britanijos 83 proc. Numatomas euro zonos biudžeto deficitas bus šiek tiek daugiau kaip 4 proc. BVP – geriau nei JAV 10 proc. ir Didžiosios Britanijos 8,5 proc. Skausmingo pasitikėjimo praradimo nepatyrė nei JAV (nepaisant neseniai reitingų agentūros sumažinto jų skolos reitingo), nei Didžioji Britanija. Tai rodo, kad bendra skola išties galėtų užbaigti euro krizę.
Bangomis vienas po kito rengiami rinkos išpuoliai prieš šalis parodė, koks trapumas būdingas pinigų sąjungai, kurioje kiekviena valstybė pati atsako už savo skolą, bet nebeturi įprastų galimybių išsigelbėti per devalvaciją ir infliaciją. Investuotojams praradus pasitikėjimą šalies fiskalinėmis perspektyvomis, jų baimė kaip tik ir gali būti priežastis, obligacijų pelningumą pakeldama iki nestabilaus lygio. Pirkdamas obligacijas ECB rinkas gali nuraminti, bet peržengus tam tikrą tašką tokie pirkimai kelia pavojų jo savarankiškumui. Ekonomistas iš Leveno katalikiškojo universiteto (Belgija) Paulas De Grauwe tvirtina, kad suvienydamos riziką euroobligacijos galėtų būti patvaresnė atspara tokioms destabilizuojančioms likvidumo krizėms.
Kita priežastis įvesti euroobligacijas – tai, kad dabartinės gynybos priemonės, kurių tikslas – suvaldyti krizę, pradeda atrodyti per daug neįtikinamos. Pernai gelbėjimo tikslais suformuoto Europos finansinio stabilumo fondo (EFSF) atsargos šį rudenį turėtų sudaryti 440 mlrd. eurų. Turint omenyje esamus fondo įsipareigojimus Graikijai, Airijai ir Portugalijai, šių pinigų vos pakaktų paremti Ispaniją, jeigu rinkos jos nors kurį laiką neįsileistų, o Italijai tokiu pat atveju nebeužtektų. Akivaizdus atsakymas – padidinti jo apimtis, bet fondas turi įgimtą silpnybę. Skirtingai nuo drauge laiduojamų euroobligacijų, dėl EFSF remiančių nacionalinių garantijų kiekviena valstybė gali pretenduoti tik į dalį, iš esmės atsižvelgiant į jos svorį euro zonos ūkyje. Tai reiškia, kad, Prancūzijai netekus aukščiausio kredito reitingo (naujausias būgštavimas rinkose), EFSF prarastų didelę dalį pajėgumo skolinti (arba savo AAA reitingą).
Euro zonoje komanduojančios šalys, t. y. turinčios patikimus viešuosius finansus, ypač Vokietija, į euroobligacijas iki šiol žiūrėjo su siaubu. Jos turi du esminius prieštaravimus. Pirma, bendra viešoji 17 šalių narių skola padidintų palūkanų normas kreditingiausioms šalims ir sumažintų toms, kurių fiskalinė padėtis silpnesnė. Pasak Kai’aus Carstenseno iš Miuncheno Ifo ekonominių tyrimų instituto, Vokietijos mokesčių mokėtojams tenkanti metinė papildomų skolinimosi sąnaudų sąskaita galų gale gali pasiekti 1,9 proc. Vokietijos BVP. Antra, įvedus euroobligacijas išlaidžios vyriausybės nebejaustų spaudimo susitvarkyti savo viešuosius finansus. Pavyzdžiui, ar būtų Italija patvirtinusi griežto taupymo biudžetą, kaip neseniai padarė, jeigu nebūtų privertusios rinkos?
Mėlynos ir įkaitusios iki raudonumo
Euroobligacijų šalininkai turi išmoningą atsakymą į abu šiuos prieštaravimus. Pernai idėjų kalvės „Bruegel“ išleistame politiniame pasiūlyme sakoma, kad kiekvienai šaliai reikėtų nustatyti obligacijų limitą iki 60 proc. BVP (didžiausias skolos ir BVP santykis, kuris iš pradžių buvo numatytas pinigų sąjungai). Kartu su likvidumo priemoka, kuri turėtų atsirasti sukūrus kur kas didesnę euroobligacijų rinką nei nacionalinės valstybių skolos rinkos, toks limitas apribotų skolinimosi kainos augimą, kurio taip bijoma. Šalys tebebūtų pačios atsakingos už 60 proc. ribą viršijančią skolą, kurią autoriai pavadino „raudona“ (kaip priešpriešą „mėlynoms“ euroobligacijoms). Šalims tai būtų paskata elgtis išmintingai, nes raudonųjų obligacijų atveju skolinimosi kaina būtų didesnė.
Bet ši idėja turi du trūkumus. Pirma, valstybių skolą suskirsčius į dalis, mėlynosios obligacijos būtų saugesnės raudonųjų sąskaita – rizikuoti nelinkusiems investuotojams pastarosios galėtų pasirodyti įkaitusios iki raudonumo. Pažeidžiamos šalys galėtų patekti į dar keblesnę padėtį, jeigu investuotojai už šią dalį reikalautų didesnio pelningumo. Antra, pasiūlyme tariama, kad 60 proc. ribą pavyktų išlaikyti. Ateityje kilus skolų krizei tai gali būti neįmanoma.
Euroobligacijos kreditingoms euro zonos nacijoms būtų didelė auka. Ypač Vokietijai svarbu, ar tokią kainą verta mokėti už euro išgelbėjimą. Kitoms pinigų sąjungos narėms svarbu, ar jos gali toleruoti kur kas didesnę fiskalinės politikos centralizaciją, kurios mainais į sutikimą įvesti euroobligacijas vokiečiai reikalautų kaip apsaugos nuo atsinaujinusio nedrausmingo biudžetų naudojimo.
