Tomo Čiučelio iliustr.
Užsienyje – atpirkimo ožiai, gimtuosiuose kraštuose – prietarų aukos. Rytų Europos romai – problema, kurios nenori spręsti nė vienas politikas.
Slovakija šokiruota, Prancūzija sujudusi. Maišatį abiejose šalyse sukėlė romai arba, tiksliau, tai, kaip su jais elgiamasi. Slovakijos sostinėje Bratislavoje ginkluotas asmuo prieš nusišaudamas pats nužudė septynis žmones ir sužeidė keturiolika. Šešios iš aukų buvo romų šeima, nužudyta jų bute; atrodo, taikytasi būtent į juos.
Sprendimui iš Prancūzijos išsiųsti šimtus imigrantų romų, kurie, anot Nicolas Sarkozy vyriausybės, šalyje apsistojo nelegaliai, paprieštaravo popiežius, Prancūzijos bažnyčia, vienas JT komitetas ir netgi keli ministrai iš paties N. Sarkozy vyriausybės. Tačiau griežtų įstatymų ketinama priimti ir daugiau.
Šaudymas Slovakijoje ir išsiuntimas iš Prancūzijos išryškina, su kokiais sunkumais susiduria didžiausia valstybės neturinti mažumų grupė Europoje. Nuo seno varginga klasė, gimtuosiuose kraštuose Rytų Europoje romai yra prietarų – dažnai aršių – aukos. Ieškodami geresnio gyvenimo tūkstančiai pasuko Vakarų link, ypač kai Europos Sąjungos plėtra jiems leido pasinaudoti laisvo judėjimo nuostatomis. Tačiau nors gyvenimo sąlygos Vakaruose gal ir geresnės, jie retai buvo sutinkami draugiškai, o tokie politikai kaip prezidentas N. Sarkozy negailestingai išnaudojo priešiškumą atvykėliams.
Bet Vakarų lyderių demagoginiai instinktai nublanksta prieš jų kolegų iš Rytų aplaidumą. Romai rinkimuose ne itin dalyvauja. „Nė viena Rytų Europos vyriausybė, kurios šalyje romai sudaro nemenką mažumą, itin nesistengė spręsti romų patiriamos diskriminacijos arba beviltiško skurdo, dėl kurio jie negali įsilieti į pagrindines visuomenės grupes“, – sako Robas Kushenas iš Budapešte veikiančio Europos romų teisių centro.
Viena didžiausių problemų – mokyklinis lavinimas: romų vaikai paprastai nukreipiami į institucijas, skirtas turintiems protinių negalių. Naujas „Amnesty International“ tyrimas rodo, kad Slovakijoje tarp mokyklinio amžiaus vaikų romų tėra mažiau kaip 10 proc., bet specialiosiose mokyklose jie sudaro 60 proc. moksleivių. Nestebina, kad iš mokyklų daugelis išeina anksti, neturėdami įgūdžių, leidžiančių konkuruoti darbo rinkoje. Vietoj to jie pradeda rinkti metalo laužą, elgetauja arba imasi smulkių nusikaltimų.
Nemenkai prisideda bekompromisiai prietarai. Europos Parlamento narys iš radikalios dešiniosios vengrų partijos „Jobbik“ paragino romus masiškai internuoti. Pernai Vengrijos policija kreipėsi pagalbos į FTB, kai iš eilės kelis kartus buvo užpultos romų gyvenvietės ir per tokius išpuolius žuvo šeši žmonės, įskaitant penkerių metų berniuką Robiką Csorbą ir jo tėvą Robertą. Ginkluoti nusikaltėliai į jų namą įmetė padegamąją bombą ir prieš pradėdami šaudyti gulėjo lauke, laukdami, kol šie išbėgs iš namo. Po kelių savaičių šeši romų paaugliai, kuriuos Košicės mieste Slovakijoje areštavo už neva pavogtą piniginę, buvo priversti išsirengti nuogai, bučiuoti ir mušti vienas kitą, o policininkai filmavo jų pažeminimą. Vakarų Europoje migrantai romai puolami padegamosiomis bombomis Italijoje, tampa pogromų objektais Belfaste ir prievarta iškeldinami Graikijoje.
Šiais metais įpusėjo Europos „Romų integracijos dešimtmetis“, paupio viešbutyje Budapešte paskelbtas 2005 metais. Anot aktyvistų, po penkerių metų dauguma romų tebegyvena blogiau nei komunistų laikais, kurie, kad ir kokie blogi būtų, bent jau užtikrino darbą, būstą bei socialinę gerovę ir kovojo su neapykantos kurstomais nusikaltimais. Šiandien sąlygos miestų ir kaimų pakraščiuose įsikūrusiose romų gyvenvietėse nepritekliais rungiasi su Afrika arba Indija.
Tačiau romai problemų patiria ir dėl savo kaltės. Ambicingus jaunuolius dažnai sulaiko jų itin patriarchalinės ir konservatyvios bendruomenės. Mergaitės ištekinamos dar paauglystėje, o berniukai nuo mažų dienų verčiami dirbti, užuot mokęsi. Nuvargintos priešiškumo, kurio sulaukia iš išorinio pasaulio, romų bendruomenės linkusios atsiskirti nuo visuomenės ir jos įstatymų. Prieš ketverius metus šiaurės Vengrijoje, Olašliškos kaime, automobiliu čigonaitę partrenkusį (mergaitė nenukentėjo) vairuotoją minia, kurią iš esmės sudarė mergaitės artimieji, išvilko iš automobilio ir mirtinai sumušė jo dukrų akivaizdoje.
Įsigaliojus ES laisvo judėjimo nuostatoms, Vakaruose pastaraisiais metais darbą rado gausybė pigios darbo jėgos iš Rytų. Bet dauguma romų gimtinę palieka ieškodami ne darbo, o laisvės nuo skurdo ir persekiojimo. Nekeista, kad Prancūzija, pakurstyta Italijos ir kitų, siekė problemą spręsti Europos mastu, Briuselį ragindama labiau stengtis Rytų šalis verčiant integruoti savo romus. Tačiau dabar, kai šios šalys saugiai įsitaisė Europos Sąjungoje, eurokratams kur kas sunkiau nei prieš įstojimą šalių vyriausybėms nurodyti, kaip elgtis.
Europiečiai netruktų pasmerkti sunkią romų padėtį, jei šie gyventų kitoje pasaulio dalyje. Tačiau vargu ar Rytų Europos vyriausybės staiga imsis ne vieną amžių buvusios problemos vien dėl to, kad liepia Briuselis. Galbūt labiau motyvuotų asmeniniai interesai. Romų šeimos kur kas didesnės nei pagrindinių gyventojų, taigi nepriteklių patiriančių žmonių bus tik daugiau. Be to, neseniai atliktame Pasaulio banko tyrime nustatyta, kad Bulgarijoje, Rumunijoje, Serbijoje ir Čekijoje nesugebėjimas integruoti romų per metus kainuoja 5,7 mlrd. eurų. Kaip pastebima ataskaitoje, išsilavinimo skirtumų mažinimas – ekonomiškai protingas pasirinkimas. Jei humanitariniai argumentai nesėkmingi, tai gal pavyks ekonominiams ir demografiniams.
