Verslo vadovai netenka kantrybės dėl neveiklios valdžios.
Pramoninių dujų gamintojos „Linde“ generalinis direktorius Wolfgangas Reitzle neseniai per interviu pasakė: „Eurą palaikau, bet ne bet kokia kaina.“ Jis ne vienas. Nemažai Vokietijos verslo lyderių klausia savęs, ar nepradeda aiškiai galo neturintys euro zonos gelbėjimai, prie kurių Vokietija prisideda daugiausia, nusverti (nemenkų) bendros valiutos zonos pranašumų.
Jų nerimą didina tai, ką jie laiko Berlyne vykstančiu politiniu dreifavimu. Vokietijos verslo vadovams artimi asmenys sako, kad daugelis vadovų nebetiki, jog Angelos Merkel vyriausybė sugebės Europą išvesti iš bėdų. Žvelgdami į Berlyną iš savo tvirtovių Rūre ir Pietų Vokietijoje jie mato tik silpną vadovavimą, ydingą sprendimų priėmimą ir prastą komunikaciją. Šiomis dienomis daugelis nebesivargina keliauti sostinėn.
Daug verslo lyderių skundžiasi, kad vyriausybę, kuri vienija konservatyviuosius krikščionis demokratus (CDU) ir verslui palankius laisvuosius demokratus (FDP), kamuoja vidinės kovos. CDU nori, kad mokesčiai liktų aukšti, idant mažėtų biudžeto deficitas. Bet FDP primygtinai tvirtina, kad mažesnė našta mokesčių mokėtojams – dalis partijų susitarimo, pasiekto po 2009 metų rugsėjo rinkimų formuojant neva „svajonių komandą“.
Nūnai galvos skausmą stiprina skirtingos nuomonės dėl euro. Angelai Merkel reikia, kad rugsėjį parlamentas ratifikuotų liepos mėnesį su kitais vadovais iš euro zonos suderintą susitarimą išplėsti bendrosios valiutos gelbėjimo fondo įgaliojimus. Nepritariant kai kuriems FDP ir netgi pačios CDU deputatams, jai gali tekti pasikliauti opozicijos parama.
Be euro, daugiausia pretenzijų verslo vadovai turi dėl gegužės mėnesį vyriausybės priimto sprendimo iki 2022 metų uždaryti visas Vokietijos branduolines jėgaines. Šis žingsnis žengtas po moratoriumo, kurį dėl branduolinės katastrofos Japonijoje vyriausybė inicijavo prieš pat svarbius regioninius rinkimus, kuriuos CDU bijojo pralaimėti. Daugeliui atrodė, kad tai neprincipingas staigus posūkis. Vos pernai rudenį vyriausybė sutiko vidutiniškai 12 metų pratęsti kai kurių branduolinių jėgainių eksploataciją. Naujoji politika sumanyta „realiai nesuvokiant pasekmių“ – atvirame interviu bulvariniam laikraščiui „Bild“ sakė automobilių gamintojo „Daimler“ vadovas Dieteris Zetsche. Dauguma bosų mano, kad su jais nebuvo deramai pasitarta, jeigu apskritai buvo tariamasi.
Dalis naujosios branduolinės politikos pasekmių paaiškėjo rugpjūčio 9-ąją, kai stambi energetikos bendrovė RWE pranešė, kad šis žingsnis per pirmuosius šešis 2011 metų mėnesius jai kainavo 900 mln. eurų. Kitą dieną dar viena energetikos bendrovė E.ON pastebėjo, kad tokios politikos „neigiamas poveikis“ vien per antrąjį ketvirtį vertas 1,7 mlrd. eurų, ir sakė, kad gali tekti naikinti iki 11 tūkst. darbo vietų. Chemijos bendrovė „Bayer“ pranešė svarstanti, ar neperkėlus gamybos į šalis, kuriose elektros kainų ateitis labiau užtikrinta.
Verslo pasaulyje atsiranda jaučiančių nostalgiją ankstesnėms vyriausybėms, kurioms, jų manymu, dirbti sekėsi geriau. Prieš susivienijant su FDP, A. Merkel vadovavo „didžiajai koalicijai“ su socialdemokratais (SPD). 2008 metų gruodį, kai pasaulio ekonomika buvo nusmukusi, aukšto lygio Vokietijos verslininkus ji sukvietė aptarti skatinamųjų priemonių paketą, įskaitant subsidijas, kuriomis siekta išsaugoti darbo vietas su trumpesniu darbo laiku, užuot darbuotojus atleidus. Paketas buvo veiksmingas.
Netgi yra su meile prisimenančių Gerhardo Schröderio „raudonai žalią“ koaliciją, kuri Vokietijai vadovavo 1998–2005 metais. Už įdiegtas nepopuliarias darbo ir mokesčių reformas G. Schröderį pravardžiavo „Genosse der Bosse“ (bosų draugužiu). Nūnai daugelis pripažįsta, kad būtent šios reformos ekonomikos krizę Vokietijai padėjo išgyventi beveik nenukentėjusiai.
Šiandien Vokietijos verslo vadovai jaučia, kad Berlyne draugužių turi nedaug. Kai kurie svarbiausių ministerijų pareigūnų, kurie palankūs verslui, buvo paskirti į naujas pareigas. Tarp jų ir anksčiau vyriausiuoju A. Merkel patarėju ekonomikos klausimais buvęs Markusas Kerberis, dabar vadovaujantis Vokietijos pramonės federacijai, ir kadaise vyriausiuoju A. Merkel patarėju finansų klausimais dirbęs Jensas Weidmannas, dabar vadovaujantis „Bundesbank“.
Verslo vadovai gerbia finansų ministrą Wolfgangą Schäuble. Bet ir jis netrukus neteks gerų darbuotojų: išeiti ruošiasi Jochenas Sanio, kuris vadovauja finansų kontrolės įstaigai „BaFin“, ir Rolfas Wenzelis, kuris vadovauja W. Schäuble finansų rinkų skyriui. Niūrioms nuotaikoms nepadeda abejonės dėl naujojo FDP lyderio Philippo Röslerio ūkio ministro poste.
Verslo asociacijos, kurios dažniausiai įsikūrusios Berlyne, jaučia, kad vyriausybė nebesiklauso. Aukšto rango bankininkai tokios pat nuomonės. Jusdamas nutrūkusį ryšį W. Reitzle gegužę pasiūlė sukurti platformą, kurioje nacionaliniu mastu būtų aptariamos tos svarbios temos, kurios šiaip paliekamos televizijos pokalbių laidoms.
Tačiau kad ir kokie nepatenkinti Vokietijos verslo lyderiai, jie – ne vienintelė A. Merkel rūpesčių priežastis. Jai neseniai atostogaujant žygyje po pietų Tirolio kalnus, grupė CDU šulų, baimindamiesi neveiklumo ir partijos tapatybės praradimo, sušaukė neeilinį partijos suvažiavimą. Apklausus CDU ir jai giminingos Krikščionių socialinės sąjungos (CSU) narius paaiškėjo, kad dauguma prieštarauja euro zonos šalių gelbėjimui. Tuo tarpu Vokietijos spauda grąžė rankas dėl Europos Centrinio Banko sprendimo pirkti Ispanijos ir Italijos obligacijas. Daug vokiečių tokius pirkimus laiko pavojingu nuokrypiu nuo tradicinės pinigų politikos ir žingsniu fiskalinės paramos link.
Skirtingai nuo kolegų iš Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir Ispanijos, A. Merkel nejautė poreikio dėl gimtinėje kilusios krizės sutrumpinti atostogas. Ji primygtinai tvirtina, kad viršūnių susitikime liepos mėnesį priimtų sprendimų pakanka išsaugoti eurą. Atrodo, kad partiją rankose ji tebelaiko saugiai. Bet grįžus Berlynan jos laukė pribloškiantis korespondencijos kalnas.
