Gal taip ir neatrodo, bet B. Obamos prezidentavimas susietas su Sirija
Baracko Obamos paskelbtas planas pasiekti, kad Kongresas sankcionuotų jėgos panaudojimą Sirijoje, jam grįžus į darbą neišgyveno nė dviejų savaičių – it atostogų svajos. Prieš valstybės sekretoriui Johnui Kerry ir Rusijos užsienio reikalų ministrui Sergejui Lavrovui rugsėjo 14-ąją sudarant susitarimą neatrodė, kad prezidentas Atstovų rūmuose gaus reikiamus balsus, jo sėkmė Senate taip pat buvo abejotina. Kalbant siaurais politikos terminais, Rusija B. Obamą išgelbėjo nuo bejėgiškumo, kuris prezidentams yra baisiau nei uraganai, sekso skandalai ir ekonominis kolapsas.
Jeigu tai buvo momentas, kai JAV padėtis pasaulyje pasikeitė, tai pastebėjo nedaug amerikiečių. Rugsėjo 16-ąją Virdžinijos šiaurėje vykusiame Arbatėlės susirinkime kalbėta apie „Obamacare“ finansavimo nutraukimą, konstitucijos skaitymus ir nuosavybės teisių neliečiamumą. Viena moteris pasakojo, kaip valdžios biurokratai nutraukė jos surengtą gimtadienio šventę aštuonmečiams ir kišosi į jos laisvę skobti moliūgus. Apie Siriją neužsiminė niekas.
Toks užmaršumas plačiai pasklidęs. Kai yra tikimybė, kad nepatvirtinus biudžeto mėnesio gale iš dalies sutriks valdžios institucijų darbas, daugumos politikų galvos užimtos dar vieno iždo derybų raundo variantais. „Ūkis – tai it degantis namas, – sako Davidas Winstonas, viešosios nuomonės specialistas ir respublikonų lyderių patarėjas Atstovų rūmuose. – Pastate gali būti ir kitų problemų, tarkime, išdaužtas langas ar prasta instaliacija, bet realiai matai tik liepsnojantį stogą.“ Nors skubama pulti prie kito susirėmimo, dabar B. Obamos prezidentavimas susijęs su tuo, kas bus Sirijoje.
Už Baltųjų rūmų sienų sunku rasti bent vieną susižavėjusį tuo, kaip prezidentas sprendė krizę. Tačiau yra pasirengusių bandyti jį suprasti. Dvejus metus jėgos šalininkai ir humanistai B. Obamai skaitė pamokslus, kodėl jis nieko nedaro. O kai begėdiška ir siaubinga rugpjūčio 21-osios cheminių ginklų ataka privertė jį apsigalvoti, paaiškėjo, kad amerikiečių parama karo veiksmams Sirijoje daug menkesnė, nei atrodė.
B. Obama Kongresą suprato neteisingai. Jis iš visų jėgų stengėsi abi partijas įtikinti, kad JAV turėtų nubausti Sirijos prezidentą Basharą al Assadą už pažeistus karo įstatymus. Tačiau įstatymų leidėjams jo planas pasirodė neįtikinamas. Administracijos teigimu, siūlomas smūgis būtų ir pakankamai didelis, kad sumažintų Sirijos karinį pajėgumą, ir neįtikimai mažas.
Galų gale sudaryti politinę strategiją jis perleido Rusijai, kuri nusičiupo J. Kerry lyg tarp kitko pasakytą pastabą, kad raketų smūgių galima išvengti, jeigu Sirija atiduotų visus turimus cheminius ginklus, ir žaibiškai ją pavertė B. Obamos administracijos politika.
JAV vadovo žodžiais, visa tai nesvarbu. „Čia, Vašingtone, mėgstama vertinti pagal stilių, – sakė jis ABC žinių laidai. – O man kur kas labiau rūpi, kad politika būtų teisinga.“ Apklausos rodo, kad B. Obamos ir šalies nuomonės sutampa. „Pew Research Centre“ apklausa atskleidė, kad du trečdaliai amerikiečių palaiko prezidento sprendimą atidėti raketų smūgius, nors tik ketvirtadalis mano, jog Sirija išties atsisakys ginklų.
Tačiau dabar B. Obama nebesulaukia tokio teigiamo užsienio politikos vertinimo, koks buvo nuo pat jo prezidentavimo pradžios. 2009 m. 66 proc. amerikiečių pritarė tam, kaip B. Obama tvarko užsienio politiką, tik 28 proc. – ne. Dabar 40 proc. pasisako už, 57 proc. – prieš. Nors, jei būtų Artimuosiuose Rytuose paleistos raketos, vertinimai galėjo pasiskirstyti dar blogiau.
Kol kas prezidento pozicija dėl Sirijos atrodo patogi. O kas nutiks, jei Sirija nesilaikys susitarimo? Buvęs Valstybės departamento pareigūnas Jeremy Shapiro, dabar dirbantis idėjų kalvėje „Brookings Institution“, tvirtina, kad tuomet JAV teks kartoti tokį katės ir pelės žaidimą, koks 1992–2002 m. vyko tarp ginklų inspektorių ir amžinatilsį Irako diktatoriaus Saddamo Husseino.
Metas pažaisti medžioklę
Anas žaidimas išsiskyrė dažnomis konfrontacijomis, kurios paprastai sustodavo per plauką nuo jėgos panaudojimo. Pasak J. Shapiro, tai išgyvenę JAV pareigūnai (dalis jų dabar eina aukštas pareigas) to nekentė, bet žaidimas buvo gana sėkmingas: „Jei reikia paaukoti kelių JAV vyriausybės vidurinės grandies pareigūnų psichinę sveikatą – tebūnie.“ Jeigu B. al Assado režimas vėl griebsis cheminio ginklo, B. Obama atsidurs ten, nuo ko pradėjo: jam teks skaičiuoti, ar pakanka Kongreso balsų duoti ženklą raketų smūgiui, kurį jis jau laiko būtinu.
Netikrumas dėl tolesnių įvykių apėmė kitas Artimųjų Rytų politikos sritis. Pasak buvusio Jungtinių Tautų ginklų inspektoriaus Davido Albrighto, vadovaujančio Mokslo ir tarptautinio saugumo institutui, žmonės svarsto, ar dėl savo poelgių prezidentas nepateko į padėtį, kai bet kokius karo veiksmus prieš Irano branduolinę programą pirmiausia turės sankcionuoti Kongresas. Amerikos ir Izraelio visuomeninių reikalų komitetas, kuris tokiu atveju neabejotinai sunerimtų, tyli.
Visi JAV prezidentai nukenčia nuo nesuderinamų užsienio politikos lūkesčių. Rinkėjai paprastai netrokšta, kad jie pultų užsieniečius. Tačiau nori, kad atrodytų, jog vadovauja jie, ir pageidauja, kad jie naudotų JAV galią spręsdami problemas, kurių kitos šalys pašalinti negali. Kol kas tie atvejai, kai B. Obama inicijavo jėgos panaudojimą, nusisekė: pavyzdžiui, surengus reidą siekiant likviduoti Osamą bin Ladeną, kaip tik tai ir buvo padaryta. Bet, jei trokšta pageidaujamų rezultatų Sirijoje, JAV vadovui prireiks kur kas daugiau sėkmės, nes B. Obama ką tik atidavė didžiąją dalį kontrolės, nors jos ir taip nedaug turėjo.
