Vieno vaiko nebepakanka.
Atlikus naują surašymą, dėl vieno vaiko politikos ateities Kinijoje kilo klausimų.
Ar Kinijoje pakanka gyventojų? Klausimas gali pasirodyti absurdiškas. Šalis jau seniai garsėja ir didžiausiu pasaulyje gyventojų skaičiumi, ir drakoniškomis priemonėmis, kuriomis siekiama apriboti jo augimą. Nors daug žmonių – tiek kinų, tiek kitų – baisėjosi brutaliu ir prievartiniu vieno vaiko politikos taikymu, dažnai norom nenorom būdavo pripažįstama, kad Kinijai kaip nors reikia sukontroliuoti didžiulius skaičius.
Tačiau naujo surašymo duomenys paremia pastaruosius kelerius metus girdimus teiginius, kad Kiniją kamuoja kitokio pobūdžio demografinė problema – per mažas gimstamumas. Balandžio 28 dieną paskelbti naujausi duomenys, pagrįsti pernykščiu visuotiniu surašymu, rodo, kad žemyninėje Kinijoje iš viso gyvena 1,34 mlrd. žmonių. Be to, duomenys rodo, kad smarkiai sumažėjo vidutinis metinis gyventojų skaičiaus didėjimo tempas: palyginti su ankstesnio dešimtmečio 1,07 proc., 2000–2010 metais tempas sumažėjo perpus – iki 0,57 proc. Iš duomenų galima spręsti, kad bendrasis vaisingumo rodiklis (kiek vidutiniškai vaikų per gyvenimą gali tikėtis susilaukti reprodukcinio amžiaus moteris) dabar galbūt tesiekia 1,4 vaiko ir yra daug mažesnis už 2,1 vaiko „kaitos rodiklį“, kuris ilgainiui leidžia stabilizuotis gyventojų skaičiui.
Ne tik gyventojų skaičius didėja lėčiau, bet ir gyventojai sparčiai sensta. Vyresni kaip 60 metų žmonės dabar sudaro 13,3 proc. visų gyventojų, nors 2000 metais jų buvo tik 10,3 proc. (žr. grafiką). Jaunesnių kaip 14 metų žmonių dalis per tą patį laikotarpį sumažėjo nuo 23 iki 17 proc. Jeigu išliks tokios tendencijos, dirbantį jaunimą, kuriam tenka išlaikyti pagyvenusius artimuosius, taip pat valstybines pensijų ir sveikatos priežiūros sistemas, prislėgs dar didesnė našta. Didieji Kinijos „demografiniai dividendai“ (didėjanti darbingo amžiaus suaugusiųjų dalis) beveik baigėsi.
Gali būti, kad vieno vaiko politika šalyje ne tik iškreipė amžiaus grupių pasiskirstymą, bet ir prisidėjo prie siaubingo lyčių disbalanso. Kinijoje gimsta kur kas daugiau berniukų nei mergaičių. Tai būdinga ne tik Kinijai – panašių problemų ir be prievartinių gyventojų skaičiaus kontrolės priemonių patyrė kitos šalys, ypač Indija. Tačiau Kinijos pareigūnai neneigia, kad prisidėjo vieno vaiko politika. Kinijos kultūroje įsigalėjęs poreikis turėti vyriškosios lyties atžalą daug šeimų privertė visais būdais stengtis, kad vienintelis leidžiamas vaikas būtų sūnus. Vos pradėjus taikyti vieno vaiko politiką, tai kartais reikšdavo moteriškosios lyties kūdikių žudymą. Išplitus ultragarsinėms technologijoms, abortai dėl lyties tapo įprasti.
Nauji surašymo duomenys rodo, kad pažanga kovojant su šia nerimastinga tendencija menka. Tarp naujagimių 2010 metais kiekvienam šimtui mergaičių teko daugiau kaip 118 berniukų. Palyginti su 2000 metais, skaičius šiek tiek padidėjo, ir galima teigti, kad po 20–25 metų nuotakų pristigs beveik penktadaliui neseniai gimusių berniukų, o tai gali turėti didžiulių destabilizuojančių pasekmių.
Tikėtina, kad surašymo rezultatai Kinijoje paskatins dar daugiau diskusijų tarp galingosios gyventojų skaičių kontroliuojančios biurokratijos ir vis garsiau kalbančių mokslininkų demografų, raginančių atlaisvinti vieno vaiko politikos gniaužtus. Nesutariama ne vien dėl politikos ateities, bet ir (kaip dažnai nutinka Kinijoje) dėl jos praeities.
Vienas mokslininkų, „Brookings-Tsinghua“ viešosios politikos centro direktorius Wangas Fengas, tvirtina, kad 1980 metais, kai buvo įvesta vieno vaiko politika, demografinės tendencijos Kinijoje jau buvo ryškiai pakitusios. Jis pažymi, kad 1950 metais bendrasis vaisingumo rodiklis siekė 5,8 vaiko, o 1980 metais jau buvo gerokai sumažėjęs iki 2,3 vaiko – vos viršijo kaitos lygį.
Kitose šalyse vaisingumas per tą patį laikotarpį sumažėjo panašiai. Wango Fengo manymu, didžiausią įtaką padarė raidos teikiama nauda, įskaitant geresnę sveikatos priežiūrą ir ryškiai sumažėjusį kūdikių mirtingumą, kuris žmones skatindavo turėti daug vaikų, kad bent keli tikrai išgyventų. Netiesiogine prasme prievartinė kontrolė beveik nedarė įtakos mažėjančiam vaisingumo rodikliui, nes jis bet kuriuo atveju būtų sumažėjęs. Tiesiog suteikusios daugiau galimybių įsigyti kontraceptinių priemonių šalys, kaip antai Tailandas ir Indonezija, vaisingumo rodiklį sumažino lygiai taip pat kaip Kinija su drakoniška politika. Taivanas, kurį valdžia Pekine laiko neatsiejama Kinijos dalimi, savo vaisingumo rodiklį tiek pat kiek Kinija sumažino be gyventojų skaičiaus kontrolės priemonių.
Vyriausybė atmeta tvirtinimus, kad vieno vaiko politika nebuvo reikalinga. Ji tvirtina, kad dėl politikos negimė 400 mln. vaikų, kurie kitaip būtų gimę – o šalis negalėjo sau to leisti. Kinijos Nacionalinio statistikos biuro vadovas Ma Jiantangas tvirtino, kad „įsibėgėjusį spartų mūsų gyventojų skaičiaus augimą efektyviai suvaldyti pavyko dėl šeimos planavimo politikos“.
Yra daug priežasčių, kodėl valdžia nenusileisdama gina savo vieno vaiko politiką. Viena – gal ir suprantamas požiūris, kad Kinija yra unikali, o kitų šalių patirtis jai nepadeda. Antra – nors taikant politiką vaisingumo rodiklį mažinti iš pradžių gal ir ne itin sekėsi, tikėtina, kad dabar rodiklis neauga dėl jos. Trečia – panaikinus kontrolės priemones gyventojų skaičiaus augimo tempas gali padidėti. Tiesą sakant, tokia baimė menkai pateisinama, juk iš esmės vieno vaiko politika įvairiose vietovėse skiriasi. Ji beveik netaikoma Kinijos mažumoms ir ne tokia griežta kaimo vietovėse – ir tose vietovėse nėra demografinio sprogimo.
Joan Kaufman iš Brandeiso universiteto „Heller“ socialinės politikos ir vadybos mokyklos tvirtina, kad bet kuriuo atveju oficialią paramą politikai tik iš dalies lemia pastebimi jos pranašumai, prisideda ir Kinijos šeimos planavimo biurokratijos pasipriešinimas. Daromas didžiulis institucinis spaudimas (o vietos valdžia suinteresuota iš pažeidėjų renkamomis baudomis). „Jiems vieno vaiko politika – egzistavimo pagrindas“, – sako J. Kaufman.
Wangas Fengas su kolegomis tvirtina, kad vieno vaiko politikos jau gana. Vaisingumo rodikliai iki numatyto lygio sumažinti jau seniai. Anot jo, dabartiniai rodikliai nesiekia optimalaus kaitos lygio ir neužtikrina stabilumo. Metas pirmajam rimtam žingsniui – perėjimui prie dviejų vaikų politikos. Jo grupės tyrimas rodo, kad Kinijoje nedaugelis šeimų rinktųsi turėti daugiau kaip du.
Yra ženklų, kad mokslininkai sėkmingai vykdo kampaniją diskutuodami dėl gyventojų skaičiaus mažiau remtis politika, o daugiau įrodymais. Ma Jiantangas iš Nacionalinio statistikos biuro kalbėjo ne tik apie šeimos planavimo politikos laikymąsi, bet ir apie „atsargų ir nuoseklų politikos tobulinimą šalyje siekiant stabilesnio gyventojų skaičiaus augimo“. Komentuodamas surašymą prezidentas Hu Jintao miglotai užsiminė, kad netolimoje ateityje gali būti pokyčių. Jis kalbėjo, kad Kinija išlaikys mažą gimstamumą, bet taip pat „išlaikys ir patobulins“ dabartinę šeimos planavimo politiką. Neatrodo, kad visiems bus suteikta veiksmų laisvė. Bet nereikėtų atmesti galimybės, kad visiems bus leista turėti po du.
