Uzbekų pabėgėliai (Scanpix nuotr.)
Pasikeis ne viena karta, kol užgis Vidurio Azijos tautų katile neseniai pratrūkusio smurto padarytos žaizdos.
Patruliuojant tamsoje nematomam vyriausybiniam daliniui, staugia gaili sirena. „Nušausime bet kurį, pasirodžiusį gatvėse. Komendanto valanda. Likite namuose“, – per garsiakalbį rusiškai pasigirsta kapota komanda. Nuaidi tankų artilerijos salvė. Atsako kulkosvaidžio kalenimas. Tai „ramybė“. Na, bent jau šiokia tokia po kruvino chaoso, kai birželio 10 dieną Pietų Kirgizijoje pratrūko smurtas tarp etninių grupių: kirgizų daugumos ir uzbekų mažumos. Bet Oše, o ir kitur, atvertoms žaizdoms užgyti gali prireikti ne vienos kartos.
Birželio 17 dieną jau buvo patvirtinta, kad žuvo beveik 200 žmonių – ir kirgizų, ir uzbekų. Kitais duomenimis, aukų gerokai daugiau. Pagal vietinį musulmonų paprotį mirusiuosius reikia palaidoti per 24 valandas. Daugybė žmonių šeimos narius laidoja iškart, neužregistravę mirčių. Kaimyninėje Uzbekijoje pabėgėliais užsiregistravo apie 45 tūkst. Kirgizijos uzbekų. Pasak Jungtinių Tautų vaikų fondo, sieną iš viso kirto 100 tūkst. žmonių – daugiausia moterų ir vaikų. Birželio 15-ąją Uzbekija uždarė savo sienas motyvuodama tuo, kad daugiau pabėgėlių priimti negali. Pačioje Kirgizijoje persikelti teko dar gal 200 tūkst. žmonių.
Bent jau dieną Ošo gatvės dabar ramios. Apdegę automobiliai keliami į sunkvežimius, bet prekyvietės dar neveikia. Gyventojai pradėjo valgyti konservuotas daržoves, paprastai saugomas žiemai. Miestas apytikriai suskirstytas į uzbekų mahalla (seniūnijas), kurias skiria koridoriai, užimti mišrių etninių bendruomenių. Į rytus ir į vakarus nuo miesto driekiasi dideli namais užstatyti plotai, iš esmės apgyvendinti kirgizų. Už barikadų, žyminčių įėjimą į kiekvieną mahalla, gyvenimas pasikeitė. Nebėra moterų ir vaikų. Namus saugoti likusių vyrų akys raudonos iš nuovargio. Kiekviename mahalla vyrai mobiliuosiuose telefonuose rodo nuotraukas su laidotais mirusiaisiais. Apsilankiusiam žurnalistui vienas į rankas įspaudžia DVD, sakydamas: „Parodykite tai pasauliui.“ Jame masinės laidotuvės lauke, kur daugiau kaip 20 kapų.
Išvirtusius medžius uzbekų vyrai keičia geležinėmis suvirintomis užtvaromis, idant apsisaugotų nuo užpuolikų, kol neatvyks taikos palaikymo pajėgos. Kelionė tarp užtvertų mahalla ir valdžios kontroliuojamo miesto centro pavojinga. Per abi puses skiriantį tarpą vienas kitą nužiūrinėja lazdomis apsiginklavę vyrai.
Pabėgėlių irgi laukia prasta padėtis. Uzbekijos pasieniečiai birželio 12-ąją sudvejojo, pamatę jų link klupinėjančias ir isteriškai raudančias moteris. Jie pakėlė šautuvus, bet nešovė. O tuomet pradėjo leisti moteris per sieną. Po pirmosios paniškos minios dulkėse liko gulėti keturių mirtinai suspaustų vaikų kūnai.
Sėkmė nebūtinai šypsosi ir tiems 45 tūkst., Uzbekijoje įsiregistravusiems kaip pabėgėliai. Daugelis uždaryti neseniai pastatytose stovyklose, net jei netoliese turi giminaičių. Pabėgėliai dėl to kenčia, bet tai atitinka prezidento Islamo Karimovo režimui būdingas fanatiškos kontrolės tendencijas, nes jam stabilumas – arba bent jo išorinė regimybė – yra viskas.
Daugelis pabėgėlių įkurdinti netoli Andižano, kuriame 2005 metais nušauti keli šimtai protestuotojų. Be to, Rytų Uzbekijoje, Ferganos slėnio regione, griežtai kovota su islamiškuoju ekstremizmu, nors jo apraiškos buvo vos matomos. Kai kurie jaunuoliai apkaltinti už maldos grupių organizavimą.
Vietinis pasiturintis uzbekas netoli sienos Kirgizijos pusėje priglobė apie 200 žmonių – daugiausia moterų ir vaikų – kurie nakvoja tiesiog jo kieme. Auštant aimanuodamas pabunda jaunas vyrukas. Jo buvę kaimynai nušauti, namas sudegintas, o žmona ir vaikai dingo.
Vienas uzbekų operatorius nufilmavo per jaudulio apimtų kirgizų minią važiuojantį šarvuotą transporterį, artėjantį prie kelių uzbekų. Vienas kareivis nuleidžia šautuvą. Pro šalį švilpiančių kulkų poškėjimo su niekuo nesupainiosi, ir operatorius šoka slėptis. Valdžia teigia, kad kelios transporto priemonės birželio 10-ąją buvo užgrobtos. Kirgizijos laikinosios administracijos vadovė Roza Otunbajeva pripažino, kad jos armija labai silpna.
Veržiasi per kraštus
Neramumų ištakos – ir nesena suirutė Kirgizijos politikoje, ir šalies, kaip buvusios sovietinės respublikos, istorija. Vidurio Azijoje tik Kirgizijoje paskelbus nepriklausomybę 1991 metais buvo dvi „revoliucijos“. Didesnėms kaimynėms – Uzbekijai ir Kazachijai – nuo pat 1991 metų vadovauja tie patys autoritariniai asmenys – Islamas Karimovas ir Nursultanas Nazarbajevas. Bet Kirgizijos gyventojai du kartus nuvertė prezidentus, kaltintus korupcija, nepotizmu ir diktatūra.
Per 2005 metų „Tulpių revoliuciją“ buvo nuverstas iš sovietmečio kilęs valdingas vadovas Askaras Akajevas, dabar Maskvoje dėstantis matematiką. Bet jį pakeitęs Kurmanbekas Bakijevas netrukus perėmė regioninių lyderių stilių. Kaip ir A. Akajevas, jis sustiprino prezidento galias (Konstitucija tam nuo 1991 metų buvo pakeista septynis kartus). Be to, jis persekiojo oponentus, toleruodamas sparčiai augančius savo šeimos verslo interesus, ypač sūnaus Maksimo. Jis birželio antroje pusėje buvo sulaikytas, kai privačiu lėktuvu nusileido viename Didžiosios Britanijos oro uoste, siekdamas politinio prieglobsčio.
K. Bakijevo šalyje irgi nėra. Kai balandį per susirėmimus sostinėje Biškeke saugumo pajėgoms pradėjus šaudyti į neginkluotus demonstrantus žuvo per 80 žmonių, jam teko sprukti. Prieglobstį pasiūlė Baltarusijos vadovas Aliaksandras Lukašenka, savaime suprantama, užjaučiantis sunkioje būklėje atsidūrusį bendrą – valdingą posovietinės šalies vadovą.
Jį pakeitė buvusios ambasadorės ir užsienio reikalų ministrės R. Otunbajevos vadovaujama laikinoji vyriausybė. Iš esmės ją sudaro nepasitenkinimą jaučiantys A. Akajevo arba K. Bakijevo režimų nariai. Nedidelė politinė klasė yra ir glaudžiai susijusi, ir nesuvaldoma. Gegužę „The Economist“ duotame interviu R. Otunbajeva skundėsi, kaip sunku priversti kolegas dėl ko nors susitarti.
Bet jie įsipareigojo birželio 27-ąją suorganizuoti referendumą, kuriame rinkėjai turėtų patvirtinti perėjimą prie parlamentinės sistemos. R. Otunbajeva tvirtina, kad referendumas įvyks, nors, kai tiek daug žmonių teko persikelti, o saugumas tebėra abejotinas, tai gali būti neprotinga. Įvedus naująją sistemą, numatančią daugybę apsaugos priemonių, kad neiškiltų dar vienas diktatorius, pirmieji rinkimai įvyktų spalį. Jei viskas vyktų patikimai, būtų radikali permaina ne tik Kirgizijoje, bet ir visoje Vidurio Azijoje.
Laikinoji vyriausybė dėl smurto kaltina Bakijevus. Juos teberemia pietuose – šios šeimos bazėje ir tvirtovėje – gyvenantys kirgizai. Nuo balandžio valdžios pajėgos ir ištikimi Bakijevų šalininkai susirėmė kelis kartus. Valdžios teiginius palaiko gegužės viduryje „YouTube“ portale paskelbtas įrašas – neva pokalbis telefonu su Maksimu Bakijevu, kuris teigia ketinantis valdžią nuversti sukeldamas neramumų pietuose. Vienas užsienio reikalų ministerijos pareigūnas sako, kad buvo užverbuota samdinių iš nederlingų Tadžikijos ir Afganistano regionų.
Kad kažkas organizavo smurtą, jaučia ne tik laikinoji vyriausybė. Vieno JT atstovo teigimu, yra įrodymų, kad birželio 10-ąją viskas prasidėjo nuo vienu metu Oše įvykusių penkių atakų, kuriose dalyvavo kaukėti ir ginkluoti vyrai. Vienas taikinių – sporto salė, kurioje, kaip žinoma, dažnai lankydavosi nusikaltėliai, o jos užpuolimas negalėjo neišprovokuoti įnirtingos reakcijos. Politologas iš Kirgizijos Aleksandras Kniazevas sako, kad kaltininkai yra ir Bakijevų finansuojamos nusikaltėlių gaujos, ir kažkieno kito finansuojamos uzbekų grupės.
Pietūs – kita valstybė
Net jei kibirkštis mestelėta iš išorės, – o pirmuosiuose pranešimuose sakyta, kad viskas prasidėjo nuo paprasčiausių kumštynių lošimo namuose, – sausų malkų netrūko. Per savaites trukusį chaosą po to, kai Biškeke K. Bakijevas užleido savo postą, oportunistiškos gaujos ėmėsi plėšikauti ir suvedinėti sąskaitas visoje šalyje. Šiaurėje aplink Biškeką kirgizų gaujos užpuolė rusų ir turkų meschetinų anklavus.
Tačiau paslėptas apmaudas smarkiausiai pasireiškė būtent pietuose. Kirgizija padalyta ir geografiškai – aukštų kalnų – ir etniškai (žr. žemėlapį). Sovietų režimo palikimą šiaurėje rodo rusiškai artimesnė kultūra. Ten gyvena dauguma šios šalies rusų, bet yra ir dunganų (arba Hui – kinų kilmės musulmonų), ir grupelė vokiečių. Pietūs artimesni Vidurio Azijos tradicijoms ir ten gyvena daugiau tautų. Pietuose kartu su grupele tadžikų gyvena dauguma Kirgizijos uzbekų, sudarančių apie 15 proc. nuo visų 5,4 mln. gyventojų. Ir išties aplink Kirgizijai priklausančią Ferganos slėnio dalį uzbekai yra nežymi dauguma. Slėnio, kuris rytuose riboja įvairiausių etninių grupių apgyvendintą šiuolaikinės Uzbekijos širdį.
Tautų nesantaika šiame rajone gyvybių pareikalavo ne pirmą kartą. Paskutinėmis Kirgizijos sovietų socialistinės respublikos dienomis, 1990 metų birželį, nesutariant dėl žemės kilusios peštynės Oše baigėsi kraujo praliejimu. Kol sovietų kariuomenė atkūrė tvarką, žuvo apie 300 žmonių, ir komendanto valanda buvo paskelbta visai vasarai. A. Akajevas buvo paskirtas prezidentu, gavęs nurodymą šalyje kontroliuoti trintį tarp tautų.
Kirgizija – viena skurdžiausių, suirus Sovietų Sąjungai, atsiradusių šalių. Bet šiaurinė dalis aplink Biškeką (anksčiau Frunzė) išsivysčiusi labiau, yra netgi pramonės. O pietūs labiau agrariniai ir nuoširdžiai islamiški. Šiaurę ir pietus per kalnus jungia tik du naudojimui tinkami keliai. Važiuojant kelionė iš Biškeko į Ošą trunka visą dieną.
Valdingasis A. Akajevas buvo šiaurietis. Jam vadovaujant pietiečiai jautėsi apleisti ir neatstovaujami. Į valdžią atėjęs pietietis K. Bakijevas į ministro pirmininko postą paskyrė šiaurietį Feliksą Kulovą, siekdamas įtraukti abi puses. Laikinoji prezidentė R. Otunbajeva gimė Oše – antrame pagal dydį šalies ir didžiausiame pietų mieste. Bet daugelį metų praleidusi šiaurėje ir užsienyje ji nebelaikoma tikra pietiete.
Uzbekai, kuriems centrinėje valdžioje atstovaujama nepakankamai, taip pat regioninės administracijos ir armija jau seniai politine prasme jautėsi už borto. Tuo tarpu, kai kirgizai istoriškai buvo piemenys klajokliai, uzbekai buvo sėslūs žemdirbiai. Dabar standartiškai laikoma, kad jie užsidirba turguose. Abiejų grupių pažiūros dažnai labai skirtingos, pavyzdžiui, dėl moters padėties. Kirgizija – pirmoji Vidurio Azijos šalis, kurioje prezidentė yra moteris.
Be to, pietūs yra ir Uzbekijos šnipų lizdas, įskaitant taksistus, verslininkus ir kitus asmenis, kurie seka ekstremistus arba kitas I. Karimovo režimui kylančias grėsmes kaip antai uždraustos opozicinės partijos narius. 2007 metais Kirgizijoje buvo nužudytas žymus žurnalistas, uzbekas Alisheris Saipovas; o tai reiškia, kad siekdama paremti I. Karimovo interesus Uzbekija pasirengusi veikti ir kitur. Sakoma, kad visame Oše ir kitame dideliame pietų mieste Džalal Abade Uzbekijos slaptoji tarnyba jau seniai jaučiasi kaip savo kieme. Kaip 2008 metų ataskaitoje sako idėjų kalvė „International Crisis Group“, Šiaurės Kirgizijos politikai skundžiasi, kad pietuose uzbekai perdėtai reikalauja politinių teisių, bet Uzbekijos slaptajai tarnybai leidžia laisvai karaliauti nuo pat Andižano skerdynių.
Dėdulės Josifo kaltė
Kol Sovietų Sąjunga 1924 metais nepradėjo žymėti savo teritorijų Vidurio Azijoje, regione aiškių sienų niekuomet nebuvo. Prieš rusų kolonizaciją XIX a. pabaigoje įvairių chanatų ribos nuolatos kisdavo. Klajokliai kirgizai ir kazachai šiaip ar taip paprastai ignoravo valstybių ir sienų sąvokas.
Po 1917 metų spalio revoliucijos buvo sukurtos naujos autonominės respublikos. 1924 metais Stalinas regioną suskirstė į skirtingas sovietines respublikas. Sienos iš esmės nustatytos sutartinai, ne itin laikantis tautų pasiskirstymo arba netgi geografinių gairių. Svarbiausia buvo atremti regione kylantį pantiurkizmo populiarumą ir išvengti potencialios trinties. Taigi derlingas Ferganos slėnis (anksčiau valdytas Kokando chanato) buvo padalytas Kirgizijai, Tadžikijai ir Uzbekijai.
Kai kurios sienos iki 1936 metų buvo keičiamos kelis kartus. Po 1991 metų tarp ką tik nepriklausomybę gavusių valstybių tai paskatino gyvus ginčus dėl demarkacijos. Be to, kai kurios nedidelės vietovės teritorijoje nominaliai priklauso vienai šaliai, bet geografiškai yra nuo jos atskirtos. Pavyzdžiui, Kirgizija turi septynis anklavus – du priklauso Tadžikijai, o penki Uzbekijai.
Tai tik viena priežastis dygiems santykiams tarp šalių, kurias sieja sovietmečio keliai, dujotiekiai, elektros tinklai ir kita infrastruktūra. Ypač jautrus klausimas – vanduo. Pagrindiniai Uzbekijos ir Kazachijos drėkinamojo vandens šaltiniai – kalnuotos Kirgizija ir Tadžikija. Aukštupiuose įsikūrusios šalys nori plėtoti savo milžinišką hidroenergijos potencialą. Bet tam priešinamasi, o ypač priešinasi Uzbekija.
Regis, K. Bakijevo žlugimas atvėrė kelią naujai nesantaikai tarp Kirgizijos ir kaimynų. Nei I. Karimovas Uzbekijoje, nei N. Nazarbajevas Kazachijoje nenori, kad protestai išplistų per jų šalių sienas. Sienas abi šalys uždarė po balandžio neramumų, laikinajai vyriausybei sukeldamos rimtų ekonominių sunkumų. Kazachija taip pat apribojo, kiek laiko šalyje gali likti migruojantys darbuotojai iš Kirgizijos. „Mūsų kaimynai labai nedraugiški“, – sako Biškeko meras Isa Omurkulovas, pats grasinimais „eksportuoti mūsų revoliuciją“ didindamas jų baimę. Po neramumų pietuose Kazachija į pasienį išsiuntė daugiau karių.
Tokie draugai
Visos trys Vidurio Azijoje veikiančios didžiosios išorinės jėgos – JAV, Kinija ir Rusija – stabilumu regione itin suinteresuotos. Kinija jį laiko svarbiu dujų ir kitų energijos išteklių šaltiniu. O dar didesnį nerimą Pekinui kelia tai, kad tai gali įkvėpti islamiškuosius nacionalistus regione, kuris kadaise buvo „Rytų Turkestanas“, o dabar yra Kinijos Sindziango regionas.
Savo ruožtu ir JAV, ir Rusija Kirgizijoje turi karinių bazių – abi netoli Biškeko. Manaso JAV karinių oro pajėgų bazė arba „tranzito centras“, kaip ji vadinama dabar, aptarnauja JAV ir NATO dalinius Afganistane. Tai svarbi šiaurinio aprūpinimo maršruto dalis, suformuota dėl to, kad per Chaibero perėją iš Pakistano keliaujantys konvojai nėra saugūs. Rusijos bazė Kante – dalis susitarimo, kurį sudarė Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija (KSSO), jungianti septynias nares iš buvusios Sovietų Sąjungos, siekiančias regione sukurti kovos su terorizmu bazę. Bet buvusi galinga imperinė valstybė Vidurio Aziją tebelaiko kone sava teritorija.
Manaso bazė sukėlė trintį. K. Bakijevas pernai Rusijai pažadėjo, kad ši bus uždaryta, ir jam buvo pažadėta pagalba. Sandorio jis išsižadėjo, JAV padidinus mokamą nuomą. Tai viena priežasčių, kodėl Rusija įtarta prisidėjusi prie jo žlugimo. Ir nors jį iš posto pašalinti turbūt pakako vietinio spaudimo, aišku, kad Rusija R. Otunbajevos vyriausybę pripažino ir jai padėjo labai greitai.
Bet Rusija neskubėjo pagalbai siųsti kariuomenės, kai R. Otunbajeva to prašė smurtui pietuose tapus nekontroliuojamam. Iš pradžių Rusija apsiribojo desantininkais, pasiųstais apsaugoti bazę Kante, o paskui pasiuntė pagalbos išteklių. Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas balandį apie Kirgiziją sakė, kad ji atsidūrė ant pilietinio karo slenksčio. Matyt, Rusija netrokšta būti įtraukta, kaip 1979 metais Afganistane – ir, žinoma, niekaip be tarptautinio palaikymo.
R. Otunbajeva tvirtina, kad amerikiečių iš Manaso išvyti neketinama. Bet daugelis jos kolegų kaltina JAV, kad už teisę naudotis Manasu šios pataikavusios K. Bakijevo korumpuotiems ir diktatoriškiems įgeidžiams. Jie tvirtina, kad Maksimas Bakijevas pasipelnė iš kuro tiekimo bazei sutarčių. Šį pareiškimą nagrinėja JAV Kongresas. Su Pentagonu sutartį sudariusi privati kompanija neigia ką nors žinanti apie Maksimo Bakijevo priklausymą firmoms, su kuriomis amerikiečiai bendradarbiauja. NATO nutraukė degalų lėktuvų skrydžius iš Manaso.
Net jei didžiosios pasaulio valstybės tvirtai suinteresuotos Vidurio Azijos regiono apskritai, taigi ir Kirgizijos konkrečiai, stabilumu, regis, jos nelabai įsivaizduoja, kaip tai padaryti. Kol kas jos dažniau kovojo dėl įtakos. Bet turint omenyje tautinę ir religinę įtampą regione bei trapių autoritarinių sistemų pažeidžiamumą, galbūt jau laikas pradėti bendradarbiauti.
