Pažadai padėti skurdžiau gyvenantiems žmonėms neįgyvendami taip sklandžiai, kaip iš pradžių tikėtasi.
Maisto tiekimo užtikrinimas, lygiai taip pat kaip ir nacionalinis saugumas, paprastai yra pagrindinė vyriausybės užduotis. Jeigu maisto kainos kyla, aprūpinimui juo politikų darbotvarkėse suteikiama svarbiausia vieta. Arba bent jau mėginama sudaryti tokį įspūdį.
Šiemet sausio 24 dieną pagrindinis Didžiosios Britanijos vyriausybės mokslinis patarėjas Johnas Beddingtonas pareiškė: „Tampa vis akivaizdžiau, jog pasaulinėje maisto sistemoje veiksmų reikia imtis nedelsiant“.
Jis pristatė šimtų mokslininkų parengtą ataskaitą, kuri baigėsi „akivaizdžiu perspėjimu dabartiniams ir ateities sprendimų priėmėjams, kokios neveiklumo pasekmės gresia, ir kad maisto tiekimas bei aprūpinimo maistu sistema turi sulaukti kur kas daugiau politikų dėmesio pasauliniu mastu“.
Politikai mėgina parodyti, kad jie įspėjimų klausosi. „Kyla grėsmė, kad vargingesnėse šalyse kils riaušės dėl maisto, ir kad pasaulinis ekonomikos augimas bus paveiktas neigiamai“, – tą pačią dieną pareiškė Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy.
Verslo įmonės taip pat rodo dėmesį maisto problemoms. „Pasauliui reikia naujos žemės ūkio vizijos“, – taip keliomis dienomis vėliau pareiškė kelios dešimtys įmonių, įskaitant sėklų bendroves, maisto gamintojus ir prekiautojus grūdais, susirinkusios Pasaulio ekonominiame forume Davose (Šveicarija), į kurį suskrenda save laikantieji galingaisiais ir geraisiais.
Jos pažadėjo bendradarbiauti su ūkininkais ir vyriausybėmis, kad padidintų ūkių našumą, sumažintų šiltnamio efektą sukeliančių dujų patekimą į atmosferą ir sumažintų skurdą kaimuose (koks neįtikėtinas sutapimas!) po 20 procentų kas dešimtmetį.
Už viso šio atsinaujinusio sujudimo slypi baimės ausys, kad politikai dėl maisto elgsis taip pat permainingai, kaip kad elgėsi praeityje.
Tačiau ne politikai, ne mokslininkai ar verslininkai buvo pirmieji, pareiškę, kad pasaulio aprūpinimas maistu nusipelno gerokai daugiau dėmesio nei skiriama.Tai buvo Billo ir Melindos Gatesų fondo darbuotojai – labdaros fondo, kurio pirminis tikslas buvo rūpintis sveikatos apsauga. Fondas pradėjo remti žemės ūkio tyrimus 2006 metais, gerokai anksčiau nei pašoko pasaulinės maisto kainos.
„Mes supratome, kad neįmanoma užtikrinti sveikatos apsaugos, jeigu nieko nedaroma siekiant sumažinti badą ir skurdą. Ir nieko neįmanoma padaryti norint sumažinti skurdą ir badą, jeigu nesprendžiamos žemės ūkio bėdos“, – teigia fondo atstovas Prabhu Pingalis.
Nuo tada fondas jau suteikė 1,4 mlrd. JAV dolerių subsidijų skurdžiausių pasaulio šalių žemdirbiams – šią programą galima palyginti su visos Amerikos indėliu.
2009 metais, kai maisto kainos pradėjo augti ir dėl to kilo riaušės bei buvo sutrikdyta tarptautinė prekyba, žemdirbyste susirūpino ir turtingų šalių vadovai. Jie pažadėjo ką nors padaryti šioms bėdoms spręsti.
„Neturtingų tautų žmonės, mes žadame dirbti šalia jūsų, kad jūsų ūkiai klestėtų“, – tų metų sausį inauguracinėje kalboje pareiškė JAV prezidentas Barackas Obama. Pernai lapkritį tesėdamas pažadą B. Obama JAV tarptautinės plėtros agentūroje (US-AID) įsteigė Maisto saugumo biurą.
Be to, Didžiojo aštuoneto suvažiavime Italijoje 2009 metais aštuonios galingiausios šalys pažadėjo per trejus metus skirti 20 mlrd. JAV dolerių maisto saugumui ir žemės ūkio plėtrai. Tai paskatino jau Didžiojo dvidešimtuko suvažiavime Pitsburge sukurti Pasaulinę žemės ūkio ir maisto saugumo programą. Ji oficialiai įsteigta 2010 metų balandį.
Donorai pažadėjo skirti 900 mln. JAV dolerių, iš kurių daugiau nei pusę skirtų Amerika. Šie pažadai, rodos, įkūnija tvirtinimus, kad labiausiai pasiturinčios tautos siekia sukelti antrąją Žaliąją revoliuciją (pirmąja vadinamos praėjusio amžiaus septintąjį dešimtmetį daugelyje šalių vykusios žemės ūkio permainos) ir yra rimtai apsisprendusios nugalėti pasaulinį badą.
Tačiau dabar tokiems tvirtinimams atėjo išbandymų metas. „The Economist“ sudarytas maisto kainų indeksas rodo, kad visą antrąjį 2010 metų pusmetį kilusios maisto kainos paskutinę sausio savaitę peržengė 2008 metų viršūnę.
Ir kol kas pasaulio lyderių atsakas į tai nėra pakankamas. Pernai lapkritį 20 neturtingų valstybių Pasaulinei žemės ūkio ir maisto saugumo programai pateikė paraiškas finansuoti 1 mlrd. JAV dolerių vertės programas, bet tik trys apskritai kažką gavo. Tai sukėlė nuostabą.
Idėjų kalvės Čikagos pasaulinių reikalų tarybos atstovas Rogeris Thurowas pastebi, kad nespėjusi įkvėpti pirmojo oro gurkšnio programa jau pradeda. Amerika iš žadėtųjų 475 mln. JAV dolerių kol kas teskyrė 67 mln. JAV dolerių. Kongresas apkarpė JAV prezidento biudžeto prašymą papildomiems 400 mln. JAV dolerių ir sumažino sumą iki 100 mln. dolerių.
Panašu, jog torpeduojami ir mėginimai pakeisti įstatymus, kad US-AID galėtų ne tik subsidijuoti nepaprastais atvejais, bet ir investuoti ilgesniam laikui. Keli tuzinai labdaros agentūrų neseniai perspėjo B.Obamą, kad Pasaulinei žemės ūkio ir maisto saugumo programai apskritai gresia išnykimas. Kitos šalys taip pat išsižada žodžio.
Maisto kainų augimą didele dalimi lemia pačių eksportuotojų ribojama tarptautinė prekyba. Didysis dvidešimtukas paprašė Rusijos ištirti, kaip sustabdyti tokius veiksmus. Tačiau juk Rusija yra viena pagrindinių nusidėjėlių šioje srityje, tad toks prašymas prilygsta lapių įmonės samdymui, kad šios prižiūrėtų vištidės saugumą.
Mokslininkų ir verslininkų demonstruojamas nerimas dėl to, kaip pamaitinti pasaulį, visiškai nestebina. „Norėčiau pasakyti, kad dabar žemės ūkis užima svarbiausią vietą politikų darbotvarkėse. Tačiau aš tuo netikiu. Mums reikia subalansuotos lyderystės iš vyriausybių, nevyriausybinių organizacijų ir privataus sektoriaus. Regiu tokią Gatesų fonde ir kai kuriose kitose bendrovėse. Tačiau didelius resursus turėtų skirti ir vyriausybės, o tai dabar daug sunkiau“, – teigia buvęs Amerikos žemės ūkio sekretorius Danas Glickmanas, dabar taip pat dirbantis Čikagos pasaulinių reikalų taryboje.
