„Porsche“ labiausiai myli amerikiečiai ir kinai.
Ir stambios, ir smulkios Vokietijos įmonės iš globalizacijos stengiasi išspausti kuo daugiau. Sėkmė joms dažniau šypsosi dėl nuovokos, o ne dėl laimės.
Tokioje tyloje jautiesi nesmagiai. Taip pat – matydamas pusiau surinktus automobilius, grakščiai judančius automatiniais konvejeriais, kurie veikia taip, lyg turėtų savo protą. Tokį pramoninės ramybės vaizdą išvysite atsidūrę prie „Porsche“ konvejerio Leipcige. Erdvi, beveik sterili gamykla – puikus pavyzdys, kaip Vokietijai pavyko švilpte švilpti ekonomikos greitkeliu, kai jos kaimynės iš Europos ir kiti turtingi ūkiai iš recesijos kapstosi priešokiais.
Gamybos linija, kuri užsibaigia Leipcige, driekiasi ne per vieną šalį. Dažyti SUV klasės visureigio „Cayenne“ kėbulai traukiniu atvežami iš „Volkswagen“ (su kuria laukiamas susiliejimas) gamyklos Slovakijoje. Kėbulai hečbekams „Panamera“ atkeliauja iš Hanoverio. Automatiniai transporteriai juos kelia nuo vienos automobilius renkančių darbininkų grupės prie kitos. Dalys pristatomos prireikus. Sistema lanksti, ir nuo konvejerio gali nuriedėti būtent tiek dviejų skirtingų modelių vienetų, kiek reikia. Tuomet automobiliai keliauja į Rytus ir į Vakarus: į dvi didžiausias „Porsche“ rinkas – Kiniją ir JAV.
Ši gamykla atspindi, kaip „Porsche“ pasinaudojo globalizacija, – o Vokietija irgi. Pasinaudodama paklausa ši gamintoja savo automobilius brangiai parduoda dviem šalims: viena yra sparčiausiai pasaulyje augantis stambus ūkis, o kita tiesiog stambiausias pasaulio ūkis. Gamyboje brangią, bet lanksčią Vokietijos darbo jėgą įmonė pasitelkia gamindama klientų matomas dalis, o dalis, kurių klientai nemato, gamina pigesnė darbo jėga iš Rytų Europos. „Iš globalizac
ijos Vokietija neabejotinai laimėjo daugiausia pasaulyje, – sako vyriausiasis „Deutsche Bank“ ekonomistas Thomasas Mayeris. – Ji pasinaudojo ir didesniu darbo pasidalijimu gamyboje, ir išaugusia tiekėjų pasiūla.“
Ekonominiai Vokietijos rezultatai tarp turtingųjų ūkių pastaruoju metu išsiskiria. Pernai šios šalies BVP augo 3,6 proc. – tai didžiausias tempas nuo šalies susivienijimo 1990 metais. JAV pavyko ūgtelti 2,9 proc. Likusioje euro zonos dalyje augimas turbūt nesiekė 1 proc. Pagrindinis Vokietijos variklis buvo eksportas: per metus iki lapkričio jis išaugo 21,7 proc. Per pirmuosius dešimt 2010 metų mėnesių Kinijai jau buvo parduota 17 proc. daugiau nei per visus 2009-uosius ir 46 proc. daugiau nei per 2007 metus. Per pastarąjį dešimtmetį jokio kito stambaus, turtingo ūkio eksportas į Kiniją neaugo taip sparčiai (žr. 1 grafiką). Nenuostabu, kad Miuncheno universiteto tyrimų instituto „Ifo“ sudaromas indeksas, kurį stebi daugelis, rodo dar neregėto lygio verslo pasitikėjimą, atsistačiusį po siaubingo nuosmukio 2008 metų pabaigoje (žr. 2 grafiką).
Regis, tempas lėtėja: „The Economist“ apklausus prognozuotojus aiškėja, kad šiais metais numatomas lėtesnis BVP augimas – tik 2,6 proc. Bet tai vis tiek gerokai daugiau už 1,5 proc., numatomus visai euro zonai. Vokietijos verslo sėkmė akivaizdi. Kyla klausimas: ar Vokietijai tiesiog pasisekė gaminti daiktus, kurių kaip tik dabar reikia Kinijai ir kitiems sparčiai augantiems ūkiams, o gal ji pati pasirūpino savo laime? Tiesą sakant, ir taip, ir taip; bet įgūdžiai turbūt lėmė daugiau nei laimė.
Pradėkime nuo veiklą patobulinusių stambiausių Vokietijos įmonių, kurios prieš kokį dešimtmetį lyg ir atsiliko nuo užsienio konkurenčių – netgi tradiciškai Vokietijos stipriąja savybe laikytuose sektoriuose. Japonų „Toyota“ buvo beįsitvirtinanti kaip stambiausias pasaulio automobilių gamintojas. JAV „General Electric“ (GE) buvo patogiai įsitaisiusi kaip didžiausia pasaulyje pramonės įmonė.
Vokietijos organizacijos atrodė senamadiškos. Stambios įmonės su pagrindiniais šalies bankais buvo įsinarpliojusios į kryžminį akcijų valdymą, kuris vadovus saugojo nuo kitų akcininkų bambėjimo ir perėmimų. Vokietijos pasikliovimas gamyba priminė silpnybę: atrodė, kad gamybos verslas neišvengiamai persikels į Aziją arba Rytų Europą, o Vokietijos paslaugų sektoriai veikė inertiškai ir buvo per griežtai reguliuojami. Didelis nedarbas buvo kasdienybė, o darbo jėgos sąnaudos vienam gaminiui viršijo euro zonos vidurkį.
Nūnai organizacinis Vokietijos pasaulis atrodo visai kitaip. Pagrindinė šalies automobilių gamintoja „Volkswagen“ iki 2018 metų nori tapti stambiausia pasaulyje. Ambicija realistiška. „Siemens“ pramoniniai padaliniai dydžiu pranoksta GE (t. y. pranoks, kai GE atsisakys žiniasklaidos ir finansų padalinių). Stambi cheminių medžiagų gamintoja BASF ir gimtinėje, ir užsienyje plėstis sugebėjo net tuomet, kai pagrindinių cheminių medžiagų gamyba smuko tiek JAV, tiek ir likusioje Europoje.
Išsinarpliota iš kryžminio akcijų valdymo: antai draudikų, automobilių gamintojų arba cukraus perdirbėjų įmonėse „Deutsche Bank“ dalies nebeturi. Stambioms įmonėms dabar svarbiau tarnauti savo akcininkams, o ne darbuotojams ir kitoms interesų grupėms (net jei nedaugelis tuo giriasi, nes Vokietijoje tai nebūtų sutikta palankiai).
Nauji generaliniai direktoriai išrankiojo prastai dirbančius skyrius ir susitelkė į augimą – dažnai užsienyje. „Siemens“, kuri anksčiau tenkinosi per daug įmantrius ir per daug kainuojančius traukinius ir generatorius pardavinėdama negalintiems išsisukti Vokietijos pirkėjams, pasinaudojo GE pavyzdžiu: ji pardavė padalinius, kuriems trūko masto (pvz., plataus vartojimo elektronikos), ir daugiau dėmesio skiria sritims, kuriose turi galimybę būti pasaulio lyderių gretose (pvz., energetikai ir medicinos technologijoms). Kadaise jai labiausiai rūpėjo išsaugoti darbo vietas Vokietijoje. Dabar du trečdaliai darbuotojų yra užsienyje. „Linde“, kuri anksčiau buvo įvairia veikla užsiimanti antrarūšė inžinerinė bendrovė, dabar yra viena pagrindinių pramoninių dujų gamintojų Europoje ir pasaulyje.
Mašinų skyriuje
Tačiau pagrindinis Vokietijos augimo variklis yra vadinamasis mittelstand – aibė iš esmės smulkių ir vidutinių įmonių, paprastai priklausančių šeimoms, yra itin specializuotos ir gamina produktus, kurie dominuoja menkai žinomose pramonės šakose. Jei tam tikrą darbą lengviausia padaryti naudojant mašiną, labai tikėtina, kad reikiamą mašiną pagamino kuriame nors Vokietijos miestelyje. „Wirtgen“ yra viena pagrindinių įmonių, gaminančių mašinas, kurios perdirba seną asfaltą. Jį tuomet galima naudoti klojant naują lygią dangą. „Leitz“ pirmauja tarp medienos apdirbimo įrankių gamintojų. Tokios smulkios ir vidutinės įmonės paprastai gamina mašinas, kurios tinka kitam darbui. Pasų spausdinimo linijų gamyboje pirmaujanti „Kugler-Womako“ ir vokų gamybos mašinų gamintoja „Winkler+Dünnebier“ – tai tik dvi įmonės, kurias vadybos konsultantas iš Vokietijos Hermannas Simonas vadina „nematomais [šalies] čempionais“.
Vokiškas terminas mittelstand tam tikra prasme yra filosofinis konstruktas, o ne tiesiog nusako įmonės dydį. Antai medicinines priemones gaminanti šeimos įmonė „B. Braun“ arba labdaros fondui priklausanti inžinerinių sprendimų grupė „Bosch“ yra gerokai didesnės už daugelį biržoje kotiruojamų įmonių, tačiau jos laikosi vertybių, kurias priskirtų mittelstand: dėmesys smulkmenoms, finansinis apdairumas, vadovų ir darbuotojų bendradarbiavimas. Antai „Bosch“ per nuosmukį diržą susiveržė darbuotojų masiškai neatleisdama. Pernai jos prekyba pasiekė rekordinę 47,3 mlrd. eurų sumą – 24 proc. daugiau nei 2009 metais, ir įmonė vėl pradėjo gauti pelno. Darbuotojų skaičių šiais metais ji ketina padidinti nuo 283,5 tūkst. iki apytikriai 300 tūkst. Dauguma naujų personalo narių dirbs užsienyje, ypač Azijoje.
Ieškodamos ne tik rinkų, bet ir pigesnės gamybos, užsienyje veiklą pradėjo įvairiausio dydžio įmonės. Vokietija – ne tik pagrindinis eksportuotojas; į visos šalies miestus atkeliauja daugybė importo, iš jo surenkamos brangesnės prekės ir vėl siunčiamos užsienin. Kelno ekonominių tyrimų instituto direktoriaus Michaelio Hüthero skaičiavimais, importinio turinio kiekis Vokietijos eksporte per pastarąjį dešimtmetį padidėjo apie dešimčia procentinių punktų – iki daugiau kaip 20 proc.
Be to, Vokietijos bendrovės sumaniai pasinaudojo užsakomosiomis paslaugomis. 2004 metais konsultantų bendrovė „McKinsey“ atliko tyrimą, kurio išvadoje teigiama, kad už kiekvieną Vokietijos įmonių užsienyje išleistą vieną eurą ūkis gavo tik 0,80 euro. JAV tuomet už kiekvieną savo įmonių užsienyje išleistą dolerį gaudavo daugiau kaip dolerį. Vokietijoje ne tik įmonėms prasčiau sekėsi užsienio šalyse rasti produktyvių galimybių, bet ir atleistiems darbininkams buvo sunkiau greitai susirasti naują darbą. Dabar spraga, regis, sumažėjo: įmonėms naudos davė į pigesnes vietoves perkelta gamyba ir kai kurios paslaugos, bet kartu darbo vietų buvo sukurta ir Vokietijoje. Neseniai atlikti tyrimai rodo, kad kai kurių komponentų gamybą perkėlusios užsienin Vokietijos bendrovės darbo jėgos sąnaudas sumažino net 70 proc.
Vokietijos geografinė padėtis šia prasme buvo tikra laimė, nes kai kurie pagrindiniai pramoniniai jos regionai ribojasi su buvusiomis komunistinėmis valstybėmis, kuriose darbo jėga pigesnė, bet turi gerą išsilavinimą. Taigi „Porsche“, „Volkswagen“ ir kitoms bendrovėms gamybą į Rytus perkelti buvo kur kas lengviau nei, tarkime, britų įmonėms.
Be lankstumo neapsieisi
Slenkstį minant pigiai darbo jėgai, sąnaudų augimą pavyko pristabdyti ir gimtojoje šalyje. Darbo vietas lengvai galėdami perkelti kitur, Vokietijos darbdaviai įgijo papildomų argumentų derybose dėl atlyginimo. Tai gali paaiškinti, kodėl pastarąjį dešimtmetį realus užmokestis Vokietijoje iš esmės nekito, nors daugumoje kitų eurą įsivedusių šalių kilo nuolat. Be to, darbdaviai ir profsąjungos susitarė dėl lanksčių darbo valandų: pasipylus darbams dirba papildomos pamainos, o darbų srautui atslūgus darbuotojai gauna laisvadienių. „Teko mokytis kvėpuoti pagal ciklus“, – sako pramoninės grupės VDMA vyriausiasis ekonomistas Ralphas Wiechersas.
Nepalenkiamam Vokietijos pramonės gebėjimui prilaikyti sąnaudų augimą pasitarnavo ir „Hartz“ reformos, pradėtos per socialdemokrato Gerhardo Schröderio kanclerio kadenciją 1998–2005 metais. Daugelis verslininkų mano, kad ūkiui atsigauti padėjo būtent šios reformos; jos išlaisvino darbo rinkas, o darbas pasidarė patrauklesnis už gyvenimą iš bedarbio pašalpų.
Pripažindami lankstumą ir atlyginimų suvaržymus, darbuotojai užsitikrino darbo vietas: netgi per didžiausią nuosmukį dauguma Vokietijos įmonių, užuot atleidusios žmones, trumpino darbo valandas. Ypač smulkios ir vidutinės įmonės. Per recesiją beveik ketvirtį užsakymų praradusios inžinerinės bendrovės užimtumą sumažino apie 8 proc. Anot Vokietijos smulkių ir vidutinių įmonių asociacijos prezidento Mario Ohoveno, buvo apie 10 proc. smulkesnių įmonių, kurioms kai kuriuos užsakymus teko atmesti, nes negalėjo gauti paskolų. Darbuotojų atsisakė tik labai maža jų dalis.
Su darbo vietų išsaugojimu susijusias išlaidas ir riziką iš dalies prisiėmė valstybė. Tačiau buvo tikima, kad Vokietijos gaminių paklausa greitai atsigaus. Atsigavo. O bendrovės buvo puikiai pasirengusios paspartinti gamybą. Dabar nedarbas Vokietijoje vėl mažėja – atsižvelgus į sezoniškumą jis siekia 7,4 proc., t. y. dabar jis mažiausias nuo 1992 metų, ir daugelis įmonių nerimauja, kad gali pritrūkti kvalifikuotų darbuotojų.
Tačiau sąnaudos tik viena medalio pusė. Vadybos klausimais konsultuojančios bendrovės „Bain“ skaičiavimais, po Vakarų ekonomikos krizės Vokietijos įmonės sukasi vikriau nei kada nors. Anksčiau kapitalo išlaidas daugelis planuodavo kartą per metus. O dabar kas kelis mėnesius. „Pastaroji recesija buvo tokia rimta, kad ji pagaliau atvėrė kelią realiems pokyčiams“, – sako partneris iš „Bain“ Oliveris Strähle.
Svarbus buvo ir Vokietijos įmonių gebėjimas it pėdsekiams suuosti, kuriose nišose konkurencija mažiausia. Nuo smulkių ir vidutinių iki stambesnių – Vokietijos įmonės atrado inžinerijos, technologijų ir paslaugų kombinaciją, kuri joms leido atsiriekti didesnę pasaulio rinkų dalį. Tai joms pavyko puikių rezultatų pasiekus tose srityse, kur nuolat, žingsnis po žingsnio, reikia naujovių. Svarbiau gali būti ne tai, kiek kainuoja specializuota mašina, o jos patikimumas ir kartu su ja gaunama priežiūra bei paslaugos.
Valstybė padėjo remdama tyrimus ir pristatydama „Hartz“ reformas; ji dalija pinigus toms šakoms, kurias laiko augimui svarbiomis sritimis, kaip antai ekologiška energija, saugumas arba biotechnologijos. Ji remia didžiulę tyrimų infrastruktūrą, kuria, prireikus pagalbos, gali naudotis smulkios ir vidutinės įmonės; vadinasi, kliūčių inovacijoms – mažiau. „Fraunhofer“ tyrimų centrai per metus išleidžia apie 1,6 mlrd. eurų, juose dirba per 18 tūkst. žmonių. Dažniausiai jie padeda įmonėms vykdyti specialius projektus (ir tam skiria apie du trečdalius finansavimo).
Ekologiškas mechanizmas
Nugalėtojas vyriausybė mėgino kurti savo rankomis, taip pat teikti joms paramą. Auganti Vokietijos ekologiškos energetikos pramonė iš esmės yra valstybės kūrinys. Per dosnias subsidijas šalis tapo didžiausia pasaulyje saulės jėgainių rinka. 2010 metais šalis turbūt sutraukė pusę pasaulinės produkcijos. Beveik ketvirtis atsinaujinančios energijos technologijų patentų, suteiktų 2007 metais, atiteko Vokietijos įmonėms.
Rezultatai nebuvo vienareikšmiai. Prie Oderio, Vokietijos pusėje, stūkso gamyklos; vyriausybė vylėsi, kad jos bus svarbiausios fotovoltinių elementų gamintojos pasaulyje. Bet koją pakišo konkurentės iš Azijos, dabar tiekiančios didžiąją dalį žvilgančių modulių, nusėjusių Bavarijos laukus. Tačiau vokiečiai dominuoja elementų gamybai skirtų mašinų gamyboje: „Manz Automation“ yra tarp stambiausių gamintojų, tiekiančių plonasluoksnių saulės elementų gamybai skirtą įrangą. Tris ketvirtadalius pagaminamų mašinų ji parduoda Azijai.
Vokietijos sėkmė kylančiose rinkose – ir pasididžiavimo, ir pažeidžiamumo šaltinis, nes anuose kraštuose sulėtėjęs augimas jai būtų buvęs labai skaudus. Nerimą kelia ir tai, kad Vokietijos bendrovių pajamos per daug priklauso nuo eksporto į vieną rinką – Kiniją. Daugelis kitų rinkų – euro zonos ir ne tik, kur Vokietija turi interesų, jau auga vangiai. Atrodo, kad šiais metais bus sunkiau nei pernai.
Be to, Vokietijos tebelaukia sunkus darbas. Nors paslaugų sektorius iš dalies buvo liberalizuotas (pvz., mažmeninės prekybos), kol kas jis išplėtotas nepakankamai. Reikia pertvarkyti mokyklų sistemą, kuri patikimai rengia pramonės darbininkus. Nors Vokietijos įmonės sėkmingai eksportuoja prekes, kai kurie vokiečių bankai padarė klaidą nusipirkę hipotekos skolų iš JAV. Bankų sistema – ypač valstybei priklausanti dalis – dar nevisiškai atsigavo.
Problemos nėra neįveikiamos, ir, skirtingai nuo daugybės kitų šalių, Vokietija joms spręsti turi laiko ir pinigų. Tačiau yra rizika, kad Vokietija gali nuspręsti mėgautis triumfu ir grįžti prie senų įpročių slopindama paklausą vidaus rinkoje ir iš visų jėgų stengdamasi daugiau eksportuoti. „Tam tikra prasme gyvename pasiskolinę laiko, atsidūrę patogioje vietoje, kur deficitą turinčios šalys dar neprisitaikė, – sako Th. Mayeris iš „Deutsche Bank“. – Vienas didžiųjų pavojų – perdėtas pasitenkinimas savimi.“
