Įsivaizduokite: išleidote kelis šimtus eurų audiokabeliui iš deguonies neturinčio vario (OFHC) su paauksuotomis jungtimis, patogiai įsitaisėte krėsle, užsidėjote ausines ir mėgaujatės „krištolo skaidrumo garsu“.
O dabar įsivaizduokite, kad kažkas nepastebimai pakeitė jūsų kabelį paprastu bananu.
Tiesiogine prasme – geltonu vaisiumi iš parduotuvės.
Ir jūs nepastebėjote jokio skirtumo.
Būtent tai nutiko per neseniai atliktą akląjį testą, kurio rezultatai sukėlė tikrą audrą audiofilų forumuose visame pasaulyje.
Kas yra aklasis garso testas ir prie ko čia bananas
Aklieji testai – tai aukso standartas vertinant subjektyvius pojūčius.
Esmė paprasta: dalyviai klausosi muzikos per skirtingus kabelius, tačiau nežino, kuris konkrečiai kabelis tuo metu prijungtas.
Taip pašalinamas placebo efektas ir išankstinis nusistatymas – juk jei žinote, kad klausotės per 500 eurų kainuojantį kabelį, smegenys paslaugiai „pagerina“ garsą.
Minėtame eksperimente grupei audiofilų buvo pasiūlyta palyginti kelis prijungimo variantus: brangius aukščiausios klasės kabelius, įprastus nebrangius laidus ir, dėmesio, tikrą bananą, įkištą į vadinamąją „bananinę“ jungtį (taip, šios jungtys iš tiesų taip vadinamos).
Vaisius buvo panaudotas ne juokais, o siekiant parodyti, kad bet kuris laidininkas, galintis uždaryti grandinę, perduoda garso signalą.
Banane yra pakankamai drėgmės ir elektrolitų, kad jis galėtų praleisti elektros srovę. Žinoma, ne idealiai, tačiau analoginiam garso signalui perduoti to visiškai pakanka.
Rezultatas buvo pribloškiantis brangios audiotechnikos gerbėjams.
Testo dalyviai nesugebėjo atskirti, kur signalą perduoda brangus kabelis, o kur – pigus ar net vaisius. Statistiškai jų atsakymai nesiskyrė nuo atsitiktinio spėjimo.
Kodėl brangūs audiokabeliai nepagerina garso
Norint suprasti, kodėl bananas „skamba“ ne prasčiau nei aukščiausios klasės kabelis, reikia šiek tiek fizikos žinių.
Garso signalas, kuris keliauja nuo stiprintuvo iki kolonėlių, yra žemo dažnio (nuo 20 Hz iki 20 kHz) elektros srovė.
Esant tokiems dažniams ir tokiam laidininkų ilgiui (dažniausiai 1–3 metrai), kabelio medžiagos skirtumai praktiškai neturi įtakos signalo kokybei.
Garsui kur kas didesnę įtaką daro pačios kolonėlės, patalpos akustika ir įrašo kokybė.
Kabelis tėra laidininkas, ir kol jo varža išlieka protingose ribose, garsas nesikeičia.
Skirtumas tarp pigaus ir brangaus kabelio siekia tūkstantąsias decibelo dalis. Žmogaus ausis tokio skirtumo nepajėgia atskirti.
Brangių kabelių gamintojai, žinoma, su tuo nesutinka.
Jie kalba apie ypatingą laidininkų geometriją, specialias izoliacines medžiagas, apsaugą nuo elektromagnetinių trukdžių.
Visa tai skamba įtikinamai, tačiau aklieji testai vėl ir vėl rodo tą patį: žmonės skirtumo negirdi.
Vis dėlto tai netrukdo audiofilinių kabelių rinkai klestėti. Įvairiais vertinimais, jos apimtis siekia šimtus milijonų dolerių per metus.
Kas yra placebo efektas garso srityje ir kaip jis veikia
Jei skirtumo nėra, kodėl tūkstančiai audiofilų prisiekia, kad išgirsta pagerėjimą nusipirkę brangų kabelį?
Atsakymas paprastas – placebo efektas, o garso srityje jis nepaprastai stiprus.
Kai žmogus išleidžia didelę sumą pinigų, smegenys automatiškai ieško patvirtinimo, kad pirkinys buvo pagrįstas.
Tai vadinama kognityviniu iškraipymu – pastangų pateisinimu. Sumokėjote 500 eurų – vadinasi, garsas tiesiog privalo tapti geresnis.
Ir smegenys paklusniai „išgirsta“ gilesnius žemus dažnius, aiškesnius aukštus tonus, akustiką.
Be to, lūkesčiai formuoja suvokimą.
Daugybė neuromokslų tyrimų rodo, kad vizualinė ir kontekstinė informacija tiesiogiai veikia klausos suvokimą.
Jei jums pasakė, kad šis kabelis geresnis – jį ir girdėsite kaip geresnį.
Paprasčiau tariant, muzikos klausomės ne tik ausimis, bet ir smegenimis. O smegenys – lengvai paveikiamas organas.
Šis efektas puikiai ištirtas ir kitose srityse. Pavyzdžiui, garsiuose vyno degustacijų eksperimentuose dalyviai nuosekliai aukščiau įvertindavo pigų vyną, jei ant butelio būdavo brangi etiketė.
Su garsu vyksta lygiai tas pats.
Ar apskritai verta leisti pinigus audiokabeliams
Ar visa tai reiškia, kad reikia nedelsiant išmesti visus kabelius ir kolonėles jungti per daržoves bei vaisius? Ne.
Bananas kaip laidininkas – tai veikiau įspūdinga demonstracija, o ne praktiškas sprendimas. Jis greitai išdžius, oksiduosis ir nustos praleisti srovę.
Tačiau į ką tikrai verta atkreipti dėmesį: skirtumas tarp 5 ir 500 eurų kainuojančio kabelio yra grynai rinkodarinis.
Įprastas varinis tinkamo skerspjūvio kabelis (daugumai namų sistemų pakanka 1,5–2,5 kv.mm) atliks savo darbą ne prasčiau.
Svarbiausia, kad kontaktai būtų patikimi, o laidas – nepažeistas.
Jei norite realiai pagerinti garsą, geriau investuokite į patalpos akustiką, kokybiškas kolonėles ar gerą skaitmeninį–analoginį keitiklį (DAC).
Šios investicijos duos aiškiai girdimą rezultatą, priešingai nei kabelio pakeitimas brangesniu.
Šis testas dar kartą įrodė paprastą dalyką: garso pasaulyje rinkodara dažnai nugali fiziką.
Tačiau užtenka užsimerkti ir tiesiog klausytis – ir tiesa iškyla į paviršių.
Net jei ta tiesa kvepia bananu.
