Scanpix nuotr.
Reformuoti smurtaujančią ir korumpuotą Rusijos teisėsaugą nebus lengva.
Jie šaudo, muša ir kankina civilius, konfiskuoja verslus ir ima įkaitus. Jų bijo ir jais nepasitiki du trečdaliai gyventojų. Bet jie ne užsienio okupantai, samdiniai ar mafija, jie – Rusijos milicijos pareigūnai. Padorūs milicininkai, kurių labai nedaug, laikomi didvyriais ir disidentais.
Kasdieniai pranešimai apie milicijos smurtavimą primena karo meto biuletenius. Tarp naujausių įvykių – milicijos pareigūno aklas šaudymas prekybos centre Maskvoje (7 žmonės sužeisti, 2 žuvo), siaubingas žurnalisto kankinimas ir nužudymas Tomske ir jauno teisininko iš Amerikos investicijų fondo Sergejaus Magnickio atvejis. S. Magnickis, kelis milicijos pareigūnus apkaltinęs sukčiavimu, mirė kardomojo kalinimo vietoje Maskvoje, nes negavo medicinos pagalbos.
Milicijos smurtavimas Rusijoje ne naujiena, bet viešumas – taip. Neteisėti milicijos veiksmai išsekino žmonių kantrybę ir ilgai slopintas pyktis pagaliau ėmė lietis spaudoje, internete ir netgi valstybinėje televizijoje. Šurmulį internete užgniaužti sunkiau: štai kovo pradžioje vairuotojas iš Maskvos paskelbė vaizdo medžiagą apie tai, kaip kelių milicija, gaudydama ginkluotą nusikaltėlį, jį ir kelis kitus vairuotojus panaudojo kaip gyvą skydą.
Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas netruko sureaguoti. Jis atleido Maskvos milicijos viršininką, nurodė nuodugniai patikrinti paslaptingąją Rusijos gulago sistemą ir pareikalavo reformuoti Vidaus reikalų ministeriją. Tačiau reforma tenumato milicininkų skaičių mažinti 20 proc. ir centralizuoti regionų milicijos kontrolę.
Eiliniai milicininkai, o dauguma jų savo darbo nekenčia, suglumo ir supyko – ne dėl teiginių apie prievartą, kurios beveik niekas neneigia, bet dėl viršininkų, kurie juos pakišo kaip atpirkimo ožius, veidmainystės. Todėl kai kurie pareigūnai pradėjo kalbėti apie savo viršininkus.
„Puvinys įsimetęs taip giliai, kad reali Rusijos milicijos reforma reikštų valstybės valdžios reformą“, – sako „Novaja Gazeta“ nusikaltimų skilties reporteris Sergejus Kanevas. Pagrindinė teisėsaugos įstaigų funkcija Rusijoje – ne saugoti visuomenę nuo nusikaltimų ir korupcijos, bet nuo visuomenės pridengti biurokratiją ir save.
Kad užsitikrintų lojalumą, sistema milicijai ir saugumo tarnyboms leidžia užsidirbti pasinaudojant teise smurtauti. Galima oficialiai įsigyti milicijos eskortą, o tarp kitų komercinės veiklos rūšių – rinkliavos už deramai atliktą tyrimą, kyšių prievartavimas, prekyba slaptomis duomenų bazėmis, telefonų klausymasis arba reidai, organizuojami ketinant atimti konkurentų verslą. Daug milicijos pareigūnų turi ir savo privatų verslą. Nieko keisto, kad aukščiausios pareigos milicijoje vertingos, jomis prekiaujama, jos – biržos prekė. Iš anketų aiškėja, kad daug naujokų įsidarbina norėdami „pasidaryti“ pinigų. Kaip rašė aštuonerius metus kalėjimo, suklastojus kaltinimus, gavęs verslininkas Michailas Chodorkovskis, milicija, baudžiamasis persekiojimas ir kalinimas sudaro verslo šaką, kurios veikla – teisėtas smurtas, o žmonės čia naudojami kaip žaliava.
Tūkstančiai verslininkų praranda savo pragyvenimo šaltinius arba sėdi apkaltinti fiktyviai, o štai už tikrus nusikaltimus atsakingi biurokratai lengvai išsisuka. Pastarosiomis dienomis nepriklausomą žurnalistą Ingušijoje nužudžiusiam milicijos pareigūnui paskirtas namų areštas, nes teismas nusprendė, kad nuosprendis – dveji metai pataisos kolonijoje – per griežtas, o kontrabanda apkaltintas muitinės pareigūnas nubaustas trejiems metams laisvės atėmimo lygtinai.
Galų gale milicija tik instrumentas, priklausantis galingesnei institucijai – KGB įpėdinei Federalinei saugumo tarnybai (FSB), kurios kontroliuoti ir kritikuoti visuomenė negali. „Rusijos milicijai ne tik vadovauja buvęs FSB agentas – joje pilna FSB žmonių“, – sako Vladimiras Pastuchovas iš Rusijos idėjų kalvės – Teisės ir viešosios politikos instituto. Užsigeidusi FSB gali imtis bet kokių reikalų, tik juodus darbus patiki milicijai. Todėl šeimininkus palikus ramybėje, rimta milicijos reforma neįmanoma.
Kaip savų interesų turinti frakcija, FSB – beveik valstybės represinių funkcijų monopolininkė. O dar didesnį nerimą kelia tai, kad ji remiasi savo ryšiais su organizuotu nusikalstamumu. Kai kuriuos garsiausius turtingų verslininkų ir jų artimųjų pagrobimus tyręs S. Kanevas sako, kad tik nedaug pagrobimų buvo įmanomi be buvusių ir esamų saugumo tarnybų veikėjų žinių, o gal net ir dalyvavimo.
Kadaise buvę Čečėnijos prerogatyva, dabar pagrobimai dėl išpirkos – rimtas verslas Maskvoje. Apie daugelį atvejų, teigia S. Kanevas, net nepranešama – aukos tiesiog tyliai susimoka. Taip žmonės elgiasi okupuotose teritorijose.
