Prieš keletą dienų panevėžietė Petrė Jasinskienė paminėjo šimto metų sukaktį. Daugiau nei pusę amžiaus ji gyvena Aukštaitijos sostinėje. Tačiau aukštaite netapo. Kiek žemaičiuodama, Petrė ir prisistato žemaite nuo Raseinių. Nuo trejų metų – našlaitė, visą gyvenimą sunkiai dirbusi, dabar senolė sako esanti viskuo aprūpinta ponia.
Prieš šimtmetį lūžo ranka
P. Jasinskienės namai Marijonų gatvėje, visai šalia jų – prekybos centras.
„Prieš tris mėnesius nubėgau į tą centrą nusipirkti maisto, grįžtu – mama kambaryje nugriuvusi, ranką susilaužiusi virš alkūnės. Sulaužytų kaulų nebeoperavo, paaiškino, kad per sena operacijai. Ta vieta sunkiai gyja, dabar abi kenčiame“, – pasiguodė šimtametės dukra Jadvyga Valiulienė.
Tačiau abi su mama per gyvenimą sako mačiusios tiek vargo, kad tos dabartinės negandos ne tokios baisios atrodo.
Našlaitės dalia
Petrės vargai prasidėjo šiai būnant vos trejų metų.
Palikusi juodu su vyresniu broliu mirė mama, o tėvas, pasak šimtametės, jau anksčiau buvo išvykęs laimės ieškoti.
Mirus žmonai, auginti vaikų jis negrįžo. Našlaičius pasidalino kaimynai.
Kiek ūgtelėjusiai Petrutei globėjai patikėjo prižiūrėti savo vaikus.
Pamaitinti, nuraminti mažylius, pasak senosios, nebuvo sunku. Bet priimta į svetimus namus turėjo ir kitų kasdienių darbų: lakinti šunį, lesinti vištas, šerti ir melžti karves, išvirti šeimynai valgyti, sutvarkyti kambarius, vasaromis – nuravėti daržus.
Kai paaugo ir jau patys šeimynos vaikai galėjo imtis tokių darbų, Petrė buvo perleista kitiems ūkininkams.
Taip tarnaudama, sulaukė paauglystės, o tada užėjo karas, Lietuva buvo okupuota, prasidėjo tremtys. Jos išvengę ūkininkai neteko žemių ir tapo kolūkiečiais.
Į darbą trečią nakties
Paklausta, ką prisimenanti iš karo ir pokario metų, šimtametė skėsteli rankomis.
Sunkius karo prisiminimus jos atmintis tarsi užblokavo.
Tačiau Jadvygai Valiulienei įstrigę mamos pasakojimai, kad ne taip toli nuo jos gimtųjų vietų, šalia Tytuvėnų plytinčiuose laukuose pokariu yra mačiusi daug sušaudytų vyrų.
Dukra svarsto, kad tai galėję būti sušaudyti partizanai. Petrutei įstrigo, kad sušaudytieji buvę vien su apatinėmis baltinto lino kelnėmis.
„Aš vis pagalvodavau, kodėl jie buvo tik su apatinėmis kelnėmis? Gal juos šaudžiusieji neturėjo savų, tad kelnes teko numauti nuo lavonų?“ – ieško atsakymų šimtametės dukra.
Kuriantis kolūkiams, ir Petrė tapo kolūkiete. Melžė karves. Ištekėjo. Jos išsirinktasis – vietinis, našlys su dviem vaikais. Tad Petrė tapo ir žmona, ir pamote.
Su vyru susilaukė Jadvygos, deja, kai dukrelei buvo devyneri, P. Jasinskienės vyras staiga mirė – sustojo širdis.
Tuo metu jos posūnis ir podukra jau buvo užaugę, gyveno atskirai nuo tėvų. Namuose Petrė liko dviese su dukrele.
„Nežinau, ar dabar kas nors dirba taip sunkiai, kaip dirbdavo mama. Keldavosi trečią ketvirtą, skubėdavo melžti karvių. Jai padėti dažnokai eidavau ir aš. Grįžusi iš fermos – nusiprausiu, persirengiu, pavalgau – ir į mokyklą“, – mena šimtametės dukra.
Mokykloje – vos kelis mėnesius
Pačiai P. Jasinskienei mokyklą lankyti teko vos kelis mėnesius. Nors tuomet tarnavo svetimiems, tarpukario Lietuvoje buvo priimtas įstatymas, kad pradinis išsilavinimas yra būtinas.
Tad Petrę priglaudusieji išleido ją mokytis. Bet rytais iki išeidama į mokyklą, mergaitė privalėjo palakinti šunį, pamaitinti šeimininkų vaikus, palesinti vištas, pamelžti karvę, sutvarkyti namus.
„Nespėdavau visko nudirbti. Į mokyklą nueidavau pavėlavusi, praleisdavau kelias rytines pamokas. Moksle atsilikau nuo kitų vaikų, nebesuprasdavau, ką mokytoja aiškina“, – atsidūsta šimtametė.
Galop į mokyklą nebėjo, o pastogę davusiems ir darbais apkrovusiems žmonėms dėl to buvo tik geriau.
Tačiau skaityti Petrė pramoko. Visą gyvenimą melsdavosi iš maldaknygės.
Prieš keletą metų pasilpus akims, senolė sunkiai bemato, tad dabar meldžiasi jau savais žodžiais. Bent po kelis kartus per dieną sukalba rožinį.
Gyvena ji netoli Marijonų koplyčios, tad dar prieš porą metų nueidavo į mišias.
Dabar meldžiasi per televizorių transliuojant mišias.
Prakalbus apie tai, P. Jasinskienė pasiguodė, kad labai suprastėjo televizijos laidos, mažai tokių, kurios skatintų mąstyti, rodomos bemaž vien pramogos.
Gyventi gera
Į Panevėžį prieš 56-erius metus P. Jasinskienė atvyko įkandin dukros.
Jadvyga į Aukštaitijos sostinę atvažiavo mokytis virėjo amato. Iš jo didžiąją gyvenimo dalį ir gyveno.
Žemaitijoje palikusi kaimą ir persikėlusi į Panevėžį, P. Jasinskienė dirbo pačius įvairiausius, kvalifikacijos nereikalaujančius darbus. Paskutinė jos darbovietė – „Ekrano“ gamykla.
Sulaukusi 55-erių, išėjo į pensiją.
Kurį laiką P. Jasinskienė gyveno su dukra ir jos vyru kone pačiame Panevėžio centre, privačiame namuke.
Žentui mirus, moterys liko vienos.
O prieš septynerius metus, kai Petrei buvo virš 90-ies, o dukra įpusėjo septintą dešimtį, abi nutarė, kad lengviau bus daugiabutyje.
Dabar abi laukia pavasario. Tada šimtametę Petrė galės išeiti į kiemą pasėdėti ant suoliuko. Kol kas, spaudžiant šalčiams, dienas tenka leisti bute tarp keturių sienų.
P. Jasinskienė sako ir nepastebėjusi, kaip sulaukė solidaus šimto metų jubiliejaus.
Pažvelgus atgal, gyvenimas atrodo tarsi vienas mirksnis.
Ji džiaugiasi, kad pasveikinti atėjo kaimynė, sveikino miesto valdžia, sulaukė net iš Amerikos pasveikinti atvykusių giminaičių.
Dabar šimtametės namai pilni gėlių, tačiau senolė apgailestauja nusilpusiomis akimis viso jų grožio nematanti.
Nepaisant to, P. Jasinskienė tvirtina: gyventi yra gera.
