Kai kurios fantazijos dėl Europos ateities gali pridaryti daugiau bėdų nei išspręsti problemų
Tie, kam gyvenimą imituojančius kompiuterinius žaidimus, tarkime, „SimCity“ ar „The Sims“, teko žaisti patiems arba stebėti prie jų palinkusius vaikus, žinos, kaip jie gali įtraukti. Valandų valandos leidžiamos kuriant sudėtingą dirbtinį pasaulį (namą, o gal ir ištisą miestą), išgalvojant nesąmoninga kalba (simsų) kalbančius veikėjus, kontroliuojant jų veiksmus, o kartais baudžiant negandomis. Panaši manija apėmė Briuselį: pavadinkime ją SimEuropa.
Vokietijos užsienio reikalų ministras Guido Westerwelle ir jo kolega iš Lenkijos Radekas Sikorskis šiais metais daug laiko praleido užsidarę su devyniais kolegomis (beveik vien berniukais) ir pasinėrę į fantazijas. Priešpaskutinę rugsėjo savaitę jie pristatė Europos ateities grupės darbo vaisius. Tai pasaulis su renkamu Europos prezidentu, daugiau galių turinčiu Europos užsienio reikalų ministru, Europos pasienio policija ir galbūt net Europos kariuomene. Viską gadinančių britų niekas nepakvietė.
Vos keliomis dienomis anksčiau Europos Komisijos pirmininkas José Manuelis Barroso kasmetėje kalboje „Dėl padėties Sąjungoje“ kalbėjo apie būsimą „nacionalinių valstybių federaciją“ – idėją, kurią vėliau pakartojo begalėje straipsnių nuomonių skiltyse. Taigi, J. M. Barroso atgaivino savo pirmtako Jacques’o Delorso nukaltą terminą, bet nepaaiškino, ką juo nori pasakyti. Pasakė, kad iki 2014-ųjų pateiks kelis pasiūlymus.
Savo kalbomis J. M. Barroso atitrūksta nuo kitų trijų „prezidentų“: Hermano Van Rompuy iš Europos Vadovų Tarybos, Mario Draghi iš Europos centrinio banko ir Jeano Claude’o Junckerio iš euro zonos finansų ministrų grupės, kurie visi kartu planuoja „tikrą“ ekonominę ir pinigų sąjungą. Birželio mėnesį pristatęs „konstrukcinius elementus“, dabar H. Van Rompuy pateikė „pagrindinių klausimų dokumentą“, kuriame, be kita ko, siūlo centrinį euro zonos biudžetą. Viršūnių susitikime spalio mėnesį galima laukti tarpinės ataskaitos, o galutinė versija turėtų pasirodyti gruodį.
Daugeliu atžvilgių tokią maniją fantazuoti pradėjo Vokietijos kanclerė Angela Merkel, ragindama kurti „politinę sąjungą“ (įskaitant didesnius įgaliojimus ydų nestokojančiam Europos Parlamentui). Prancūzijoje dėl to kyla keblumų, nes nuo 1992-ųjų referendumo dėl Mastrichto sutarties (patvirtintos nedidele persvara), taip pat nuo 2005-ųjų referendumo dėl Konstitucijos sutarties (atmestos), partijos Europos klausimais yra pasidalijusios į nesutariančias stovyklas. Tačiau finansų ministras iš Socialistų partijos, Pierre’as Moscovici, neseniai ištarė žodį „federalizmas“. O konservatorius François Fillonas, dar neseniai buvęs ministru pirmininku, pasiūlė naują „Europos paktą“, kuris numatytų ir Europos finansų ministro pareigas.
Visos šios idėjos kyla iš seno žaidimo „Daugiau Europos“. Norima išvengti katastrofiško karo arba vienos šalies dominavimo – susivienijant, bet vis tiek siekiant nacionalinio pranašumo. Daugėjant problemų, kiekvienas integracijos lygis vis sunkesnis. Žaidžiantiems tenka ne tik derėtis išsižadant platesnių galių, bet ir naujas sutartis įpiršti nenoriai nusiteikusiems gyventojams.
SimEuropoje žmonės yra dirbtiniai, skirstomi į gerus europiečius ir blogus nacionalistus ar populistus. Blogiečius galima nugalėti turint „daugiau Europos“. Realiame pasaulyje viskas kur kas sudėtingiau. Į Europos projektą žiūrima vis skeptiškiau. Apklausos neseniai parodė, jog didžiuma vokiečių mano, kad jiems būtų geriau be euro, o daugelis atsisakytų ir ES. Prancūzijoje didžiuma balsavusių už Mastrichto sutartį to nekartotų. Tačiau Ispanijoje dauguma nori didinti euro zonos integraciją.
Euroskeptiškos ir eurofobiškos partijos susirenka nemažą dalį rinkėjų. Gal Olandijoje rugsėjo mėnesį po rinkimų ir sugrįžo centristai, bet dažnai tik užimdami griežtą poziciją dėl sunkiai besiverčiančių šalių gelbėjimo. Daug kur vis dažniau reikalaujama, kad su piliečiais būtų tariamasi tiesiogiai per referendumą, nors priežastys skiriasi. Didžiojoje Britanijoje euroskeptikai viliasi laimėti balsavimą dėl pasitraukimo iš ES, o Vokietijoje ES palankus elitas referendumu nori pakeisti konstituciją, kad suteiktų Briuseliui daugiau įgaliojimų.
Grįžkime į realybę
Vaizduotėje susikurtą valiutą paversdami realybe Europos lyderiai sukūrė krizę realiame pasaulyje ir turi su ja tvarkytis. Grįžti prie senųjų markių, frankų ir lirų būtų skausmingiau nei bandyti pataisyti eurą. Vadinasi, reikia šiek tiek daugiau integracijos ir atsisakyti apgalvoto dviprasmiškumo, kai kalbama apie galutinį Europos tikslą, kad piliečiai galėtų aiškiai rinktis.
Lyderiai bent jau aptaria reikiamus klausimus. Bėda ta, kad daug neseniai iškeltų idėjų esminius klausimus tik dar labiau supina, užuot išaiškinusios. Užsienio reikalų ministrams gal ir patiktų mintis pažaisti su Europos kariuomene, bet ji vargu ar svarbiausia sprendžiant ekonomikos krizę. J. M. Barroso nacionalinių valstybių federacija irgi šauna pro šalį. Jis siūlo tokį federalizmo standartą, kuris yra neišvengiamai ginčytinas, nepaaiškindamas, kaip integraciją suderinti su tais nacionalinės valstybės atributais, kurie liks.
Euro zona pasuko ten, kur pralošia abiem atžvilgiais: nacionalinėms valstybėms atrodo, kad auganti Briuselio kontrolė pažeidžia jų suverenitetą, kai tuo tarpu europinės institucijos tebėra per silpnos ir per daug neperprantamos, kad turėtų įtakos arba pelnytų visuomenės lojalumą. Galbūt vertėtų atsisakyti etikečių ir pagalvoti apie nedidelę grupę esminių funkcijų, kurioms reikia gilios integracijos. Prasminga sukurti darnią bankų sąjungą, taip pat ir dalį obligacijų leisti bendrai. Vokietija bendros atsakomybės už skolą kratosi motyvuodama tuo, kad net JAV nesitiki iš valstijų, jog garantuos viena kitos skolas. Tačiau JAV turi federalines obligacijas, padengtas federaliniais mokesčiais, o tai saugus turtas visiems bankams. JAV valstijos bankrutuoja, kaip ir daugybė bankų. Vadinkite kaip norite: integracija, centralizacija, federacija, konfederacija – tikslas turėtų būti stabilizuoti sistemą tiek, kad prastai valdomi bankai ir valstybės galėtų bankrutuoti saugiai.
