Šešiasdešimt metų kartu nugyvenę panevėžiečiai Algirdas Stanislovas ir Janina Čyžiai tikina, kad pasirinkę vienas kitą tikrai neprašovė.
Kaimo vakaruškose kritę vienas kitam į akį, ilgokai draugavę, dabar į devintą dešimtį įkopę sutuoktiniai džiaugiasi bendra laime.
Jųdviejų sūnus Ričardas šypsosi sakydamas, kad iš tėčio ne kartą girdėjęs, jog gražuolę ilgakasę žmoną jaunystėje atkovojęs nuo kitų gerbėjų. Kautis būta dėl ko!
Ji – išskirtinė, jis – ypatingas
Ir Algirdas Stanislovas, ir Janina – tremtiniai, sovietų kartu su tėvais ištremti dar visai nedidukai.
„Nors ir vaikai, banditai jų akimis juk buvome, privalėjo mus ištremti“, – ironizuoja senjoras.
Tačiau toks likimas iš dalies ir nulėmė jųdviejų bendrą ateitį.
Po tremties Janinos šeima sugrįžo kur gyvenę – Kupiškio rajono Gyvakarų kaimą.
Algirdo Stanislovo tėvams nebebuvo kur grįžti – jų sodybą Biržų rajone okupantai sulygino su žeme, tad likusius be pastogės priglaudė Gyvakaruose gyvenanti giminaitė.
O susitikę kaimo šokiuose jiedu ir krito vienas kitam į akį.
„Išskirtinė panelė“, – ir dabar prisimena Algirdas Stanislovas, kokia pirmoji mintis šovė jam į galvą daugiau nei prieš šešiasdešimt metų pamačius Janiną.
„Ypatingas jaunas vyras“, – ką tada pagalvojusi, mena Janina.
Sutuoktiniai tvirtina, nors ir pirmą pažinties akimirką vienas kitam pasirodė labai gražūs, kits kitu grožisi ir dabar.
Pasak šešias dešimtis metų kartu žengiančių senjorų, grožis – nebūtinai dailūs bruožai ir puikus stotas. Tai ir sklindantis gerumas, supratingumas, atjauta.
„Linkėčiau visoms moterims būti tokioms kaip mano Janina ir taip, kaip ji, mylėti savo vyrus“, – šypsosi Algirdas Stanislovas.
Į vyrą šiltai žvelgdama Janina sako visą bendrą gyvenimą jaučianti jo meilę ir rūpestį.
Žmonai parveža gėlių
Iš Gyvakarų sutuoktiniai atvažiavo gyventi į Panevėžį.
Algirdas Stanislovas įsidarbino tuometėje Autokompresorių gamykloje, Janina – siuvimo fabrike „Nevėžis“. Darbų nekaitaliojo, buvo ilgamečiai šių įmonių darbuotojai.
Ir dabar, įpusėjusi devintą dešimtį, Janina namuose sėdasi prie siuvimo mašinos. Drabužių, kaip anksčiau, sako nebesiuvanti, bet paprastesnius siuvimo darbus mielai atlieka.
O ir Algirdui Stanislovui, nepaisant garbaus amžiaus, lengvai pasiduoda įvairūs vyriški namų ūkio darbai.
Sutuoktiniai puoselėja ir sodą Kaubariškio sodų bendrijoje, augina jame gėles.
Ne už kalnų Algirdo Stanislovo 90-metis. Jis dar vairuoja automobilį, važinėja juo į sodą. Jei tenka nuvykti vienam, grįžta su gėlėmis Janinai.
„Pirkti gėlių žmonai nelabai esu įpratęs, tik kartais. O va mūsų užaugintų – parvežu“, – šypsosi senjoras.
Pirko kopūstą, išlošė automobilį
Vairuoja Algirdas Stanislovas loterijoje išloštą automobilį.
Kartą žmonos buvo nusiųstas į netoliese esančią parduotuvę nupirkti kopūsto. Pardavėja pasiūlė dar ir loterijos bilietą. Susigundęs ir jį nusipirko.
„Televizija transliavo loteriją. Žiūrim, klausom su Janina ir girdim, kad mano bilietas laimingas. Negalėjau patikėti, skambinau sūnui Ričardui, tas sako, taip, tėvai, laimėjai“, – išgyventą džiaugsmą mena senjoras.
Todėl dabar visiems pasakoja, kad mašiną jam parūpino… kopūstas.
Laimingos santuokos paslaptis
Klausiami, kaip pavyko kartu nugyventi šešias dešimtis metų, sutuoktiniai Čyžiai kone sutriko. Algirdas Stanislovas prisipažino niekada ir negalvojęs, kaip reikia gyventi, kad nugyventum.
„Gyvenk, gerbk mylimą moterį, dirbk, stenkis, kad jai būtų gera su tavimi“, – svarsto vyras.
Tokius žodžius Janina palydi šypsena.
Anot jos, gyvenant šeimoje niekada nereikia aikštytis. Supykai – iš karto sakyk, kas nepatinka, išsiaiškink, kas negerai, atsiprašyk, susitaikyk.
Pradėjo nuo nulio
Abu sutuoktiniai Čyžiai kilę iš didelių šeimų, o patys užaugino vienintelį sūnų Ričardą.
„Pinigų nebuvo“, – sako Algirdas Stanislovas.
Anot jo, sovietams viską atėmus iš jųdviejų tėvų, jaunai šeimai gyvenimą teko pradėti, kaip sakoma, nuo nulio, be jokio kraičio.
„Nieko neturėjome, viską teko patiems įsigyti, susipirkti. O sovietmečiu ne taip ir lengva buvo ką nors gauti“, – bendro gyvenimo pradžią mena A. S. Čyžius.
Atvykę į Panevėžį jiedu net gyventi nelabai turėjo kur, glaudėsi išsinuomotame vėjų perpučiame sandėliuke.
Svajonės išsipildė su kaupu
Dabar, įžengę į devintą dešimtį, sutuoktiniai Čyžiai sako, kad jų svajonės išsipildė su kaupu.
Abu šypsosi, kad senjorų gyvenimas – ištisas laisvalaikis.
Jį leidžia eidami pasivaikščioti, triūsdami sode. Algirdas Stanislovas pajuokavo keliaujantis internete susiradęs laidų apie pasaulio šalis.
O štai kol buvo jaunesni, su bičiuliais automobiliais išnaršė kone visą Lietuvą.
Veždavosi palapines, ilgai vakarodavo, palapinėse ir miegodavo.
Sutuoktiniai vardija šalies kurortus, pajūrį ir atokias vietas, kur keliauta, su šeima ilsėtasi.
Jų sūnus Ričardas taip pat prisimena, kaip gera buvo su tėvais bei jų draugų šeimomis keliauti – kokią gražią vaikystę turėjęs.
„Geras užaugo sūnus“, – šypsosi Algirdas Stanislovas.
„Geras, nes neišlepintas“, – žiūrėdama į sūnų, kuris jau ir pats senelis, sako Janina.
Senjorai džiaugiasi ir anūke Renalda, dienas praskaidrina ir proanūkis Tauras. Paklausti, ar išsipildė jaunystės svajonės, šešiasdešimt metų kartu išgyvenę panevėžiečiai patikino: net tik išsipildė, bet dar ir su kaupu.
O dabartinė abiejų svajonė – gyventi ir toliau taip, kaip gyventa iki šiolei, – gražiai, laimingai, sutartinai.
