Užrašas ant senos nuotraukos, iš vyresnių giminaičių išgirstos istorijos ar jų nuotrupos gali atrakinti duris į tolimą šeimos praeitį ir nuvesti gilyn į protėvių pasaulį.
Atsakymų, kas esame ir iš kur atėjome, ieškoma archyvuose, kartais – genetiniuose tyrimuose, o kartais jų pakanka šeimos pasakojimuose, perduodamuose iš kartos į kartą.
Panevėžiečių klausiame, ar jie domisi savo giminės šaknimis, ar jiems svarbu žinoti savo kilmę?
Arūnas ASTRAMSKAS
Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius, istorijos mokslų daktaras
Genealoginio medžio nesu sudaręs – tai padarė kitas mūsų šeimos narys. Šeimos šaknis pavyko atsekti iki pat XVIII a. vidurio – atliktas tikrai sudėtingas darbas.
Šiuolaikinės technologijos leidžia atrasti net kelias protėvių kartas.
Jei protėviai buvo valstiečiai, riba dažniausiai siekia XVII–XVIII a., tačiau jei tai kilminga, bajorų šeima, savo šaknis galima atsekti ir iki XVI a.
Astramskai kilę iš lietuvių valstiečių – net kelios kartos, ir tuo labai didžiuojamės.
„Galbūt esu per daug giliai įlindęs į istoriją, todėl nebesinori taip kruopščiai tyrinėti šeimos genealogijos.“
Šeimoje saugome senas nuotraukas ir kitus prisiminimus, nors taip, ko gero, daro daugelis.
Turime albumų, kuriuose esančios nuotraukos siekia tarpukario laikotarpį, kai fotografija tapo
masiškai prieinama, tačiau nieko itin išskirtinio nėra.
Galbūt esu per daug giliai įlindęs į istoriją, todėl nebesinori taip kruopščiai tyrinėti šeimos genealogijos.
Mūsų šeimos istorija gana tradicinė, niekuo itin neišsiskirianti. Vis dėlto žinoti savo šaknis svarbu.
Gintaras KERBEDIS
Panevėžio kultūros centro Renginių organizavimo skyriaus vedėjas
Mano dvynys brolis Artūras dar su amžiną atilsį tėvuku gal prieš kokius du dešimtmečius susizgribo ir susirado istoriką tyrinėtoją, kuris sudarė genealoginį medį pagal vyriškąją liniją.
Jis nueina iki XVI amžiaus.
Bajoro titulai protėviams buvo suteikiami iš esmės už dalyvavimą veiklose, kovose su Maskolija. Buvo įdomu ieškoti. Visada pats procesas yra įdomiausias.
Garsusis tiltų statytojas Stanislovas Kerbedis – ne tokia ir sena istorija. Jis – šiek tiek kita giminės šaka, bet turime bendrą protėvį Kazimierą Kerbedį.
Mūsų giminėje labai populiarūs vardai buvo Kazimieras ir Stanislovas. Jie vis kartojasi. Ir mano krikšto vardas yra Kazimieras.
Kerbedžiai gyveno ilgame ruože – nuo Žemaitijos, pro Radviliškio rajoną, Panevėžio rajoną iki Anykščių rajono. Toks Vidurio Lietuvos ruožas, kur geros žemės, lygumos, kur buvo lengviau auginti duoną. Kartą per maždaug septynerius metus apvažiuojame šia linija.
Beveik prieš du dešimtmečius užsidegus Naujamiesčio Šv. apaštalo Mato bažnyčiai, sudegė Valerijono Kerbedžio – Stanislovo Kerbedžio tėvo – dovanoti vargonai. Gaila.
Po Dotnuvos bažnyčios slenksčiu rastas palaidotas vienas protėvių. Jį atpažino iš žiedo su herbu. Ši informacija atėjo vėliau, kai jau buvo sudarytas mūsų genealoginis medis.
„Ar verta domėtis giminės istorija? Galvoju apie kitą dalyką: o kodėl žmonės nesidomi?“
O Radviliškio rajone tebestovi juodas obeliskas. Kapinės jau nunykusios, o įspūdingo dydžio obeliskas vienam mūsų protėvių likęs.
Ar verta domėtis giminės istorija?
Galvoju apie kitą dalyką: o kodėl žmonės nesidomi?
Kai surandi vieną detalę, siūlas pradeda greitai vyniotis.
Dabar yra ne tik genealoginiai tyrimai, bet ir genetiniai, kurie atskleidžia kilmę. Dariausi tokius ir aš. Jie atliekami Vokietijoje. Paslauga nėra brangi.
Šie tyrimai susiję ir su tėčio, ir su mamos gimine.
Paaiškėjo, kad turiu sąsajų su Latvija, Lietuva, Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, o šiuo metu Amerikoje gyvena maždaug 16 giminaičių.
Iš mamos pusės turime apie 25 proc. Balkanų kraujo. Kada jo įsiliejo – anksčiau ar gana neseniai – labai sunku atsakyti, bet mūsų amžiną atilsį močiutė Viktorija, mamos mama, buvo tamsiaplaukė garbanė ir tikrai balkaniško charakterio.
Dalia REMEIKAITĖ
Dalia REMEIKAITĖVerslininkė
Domėjausi savo giminės šaknimis. Turiu dėdę, kuris yra tikras atminties bankas – jis papasakojo labai įdomių dalykų apie mano senelius ir prosenelius.
Dukra buvo suradusi mokslininką, sudarinėjantį genealoginius medžius, tačiau mirus mano mamai ir tėčiui, viskas sustojo. Reikėtų prie to darbo sugrįžti.
Daugelis ieško bajoriškų šaknų, bet aš domėjausi tikrai ne dėl to.
Tikiu, kad žmogui labai svarbios septynios kartos – per jas genetiškai paveldime labai daug dalykų. Man buvo įdomu sužinoti, kad viena mano močiutė buvo pribuvėja ir padėjo į šį pasaulį ateiti daugybei vaikų. Kita promočiutė buvo žolininkė.
Vienas senelis kaime garsėjo kaip labai geras stalius. Iš tėčio pusės senelis buvo kolūkio pirmininkas, visų gerbiamas žmogus.
O bajoriškų šaknų, regis, neturime.
Kai kurie genealogija domisi, kad galėtų pasipuošti herbu ar titulu. Gal ir gražu didžiuotis, aš to nesmerkiu, bet man šito nereikia.
„Esu šimtaprocentinė lietuvė. Ir tuo labai didžiuojuosi.“
Man įdomiau suprasti, kokie buvo mano protėviai – kokių turėjo polinkių, kaip juos vertino aplinkiniai.
Galime paveldėti charakterio ypatumus, polinkius, bet dėl to, kad man kas nors nesiseka, tikrai nemanau, kad kalta genetika.
Mano tėčio giminės vyrai buvo karštakošiai, tarnavo husarais. Bet juk negaliu sakyti, kad dabar visi nuo manęs turi kentėti dėl to, jog mano prosenelis buvo husaras.
Žinios apie savo šaknis visada vertingos. Jei rūpiniesi savimi, svarbu žinoti, iš kur atėjai. Žinodamas, kad nėra tobulų giminių, pats gali tapti sąmoningesnis ir stengtis nekartoti klaidų.
Pavyzdžiui, vėžio nepaveldime, bet paveldime požiūrį į kai kuriuos dalykus, tai priveda prie vėžinių ligų – gyvenimo būdą, požiūrį. Jei mama visą laiką buvo nepatenkinta, nelaiminga ir susirgo vėžiu, o dukra irgi visus kaltins, prisikaups nuoskaudų, susirgs ir ji.
Visa mūsų šeima esame darę genetinį tyrimą, kuris parodė, kokių tautybių genų turime.
Paaiškėjo, kad esu šimtaprocentinė lietuvė. Vienas pažįstamas plastikos chirurgas net yra sakęs, kad mano veidas – klasikinis šiaurės aukštaitės.
Ir tuo didžiuojuosi – labai myliu Lietuvą ir didžiuojuosi čia gimusi.
Vitalija PIKŠRYTĖ
Gyventojų bendruomenės „Už upės“ pirmininkė
Kai buvau dar maža, girdėdavau močiutę (ją vadindavom baba) pasakojant, kaip senelis pirko dvarą, vėliau jį prarado.
Išgirsdavau dargi močiutės moralą, jog žinojusi, kad dvaras bus prarastas, o senelis – apgautas. Mat dvaras pirktas tinkamai nesutvarkius dokumentų.
Tie babos pasakojimai man prilygo pasakoms.
Klausydavau jų, bet nesuvokiau, kad pasakojama apie mano šeimą, mano protėvius.
O šeimos istorija susidomėjau, kai jau nebeliko žmonių, kurių galėčiau pasiklausti.
Kai baigusi universitetą dirbau Kaune, nesyk sulaukiau klausimo, gal esu kilusi nuo Kėdainių. Žmonės žinojo ten gyvenant Pikšrius. Atsakydavau, kad ne, esu tikra panevėžietė.
„Šeimos istorija susidomėjau, kai jau nebeliko žmonių, kurių galėčiau pasiklausti.“
O kai pradėjau domėtis giminės istorija ir pasikapsčiau po archyvus, išsiaiškinau, kad mano protėvių tikrai gyventa Kėdainių krašte.
Aiškinantis giminės šaknis prisikasti pavyko iki 1784 metų.
Radau, kad Pikšriai į Kėdainių rajono Surviliškio žemes atvyko iš Minsko pilių po antrojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės padalijimo.
O bajorystės šaknų neieškojau, nes tai daug kainuoja.
Šaltiniuose, prie kurių priėjau nemokėdama pinigų, Pikšrių pavardė įvairuoja, radau įrašytas ir Pikšrevičių bei Pikšrevskių pavardes.
O savo giminės genealoginį medį kūriau naudodamasi dviem internetinėmis programomis. Dabar matau, kad medis pildosi – pildo jį kiti mano giminaičiai.
