Augančios degalų kainos priverčia susimąstyti, ar sėsti prie automobilio vairo, ar rinktis dviratį, viešąjį transportą, ar kulniuoti pėsčiomis.
Panevėžiečių klausėme, ar brangstantys degalai jau keičia jų įpročius? Ar nedraugiškos kainos degalinių švieslentėse sumažins automobilių gatvėse? Galbūt ir lietuviai, amžinai dejuojantys, kad neranda automobiliui vietos daugiabučio kieme, paseks danų pavyzdžiu ir pradės minti dviratį?
Arnoldas GRAŽYS
Panevėžio autobusų parko generalinis direktorius
Panevėžys – labai kompaktiškas ir patogus miestas. Jei reikia keliauti mieste, dažnai ne važiuoju automobiliu, o einu pėsčiomis ar minu dviratį. Ir ne vien dėl to, kad degalai pabrango. Tiesiog šiaip, kad pravėdinčiau galvą.
Pėsčiomis Panevėžyje galima daug ką nesunkiai pasiekti – užtrunka iki pusvalandžio.
Tolimų kelionių neplanuoju, bet, jeigu tektų toliau keliauti, reikėtų pagalvoti, ką daryti, kai taip kyla kuro kainos. Jo brangimas tikrai yra žymus ir juntamas šeimos išlaidų krepšelyje. Ypač tiems, kurie toliau gyvena ar reikia kur toliau nuvykti, aplankyti tėvus. Manau, kiekvienas, pažiūrėjęs į degalinių švieslentes, mato, kad kuras darosi prabanga.
Reikia tikėtis, kad pasibaigs tos įtampos regionuose ir naftos kaina sumažės. Visgi mažai tikėtina, kad grįš į prieš tai buvusį lygį.
Rūta TAUČIKIENĖ
Panevėžio savivaldybės Miesto infrastruktūros skyriaus vyr. specialistė, „Pasipuošusių moterų važiavimas dviračiais“ organizatorė Panevėžyje
Į pakilusias kuro kainas, žinoma, atkreipiau dėmesį. Žiniasklaidoje apie tai kasdien kalbama. Mūsų šeimai atostogų sezono metu tas irgi bus aktualu, bet dabar – nelabai. Vyras į darbą važinėja dviračiu, dukra – visuomeniniu transportu, o aš – kartais dviračiu, kartais – elektra varomu automobiliu. Taigi, degalų kainų kėlimas mūsų šeimos įpročių nepakeitė.
Paauglystėje dviratis man buvo labiau laisvalaikio leidimo priemonė. Bet 2004 metais grįžusi iš Danijos nusipirkau dviratį, vaikui kėdutę ir pradėjau kasdien į darbą važinėti ir vaiką į darželį vežti dviračiu.
Iki Danijos dviračiu važinėdavomės tik po darbo, savaitgaliais. Tada gyvenome Panevėžio centre, Nevėžio gatvėje, tad į darbą vaikščiodavome. O 2004–2005 m. persikraustėme į miesto pakraštį ir pradėjome intensyviai važinėti dviračiu.
Manau, degalų pabrangimas pakoreguos dalies lietuvių įpročius. Teko ir televizijos laidoje girdėti, kad kai kurie vietoj automobilio jau pasirinko dviratį arba visuomeninį transportą. Bet daliai žmonių automobilis tebėra labai svarbus kaip stiliaus, prestižo, identiteto dalis, ir tokie tikrai jo neatsisakys. Panevėžyje, manyčiau, daugiau yra pastarųjų, nors miestas dviratininkams tikrai patogus. Tai lygumų miestas, nėra kalnų, pakalnių, įkalnių. Dviračių, pėsčiųjų takų infrastruktūra kasmet gerėja. Važiuoti dviračių taku saugiau nei gatvėmis, nes vairuotojai dažnai nepastebi dviratininkų.
Man dažnai tenka lankytis Danijoje, paprastai ten važinėju dviračiu, bet yra tekę vairuoti automobilį. Buvo baisu! Automobilio vairuotojas privalo praleisti visus dviratininkus, visus pėsčiuosius iš visų pusių. O jų tiek daug! Panevėžyje yra atvirkščiai – pėstieji ir dviratininkai netgi ten, kur jų pirmumas, saugosi automobilių. Labai maža vairuotojų, važiuojančių 20 km per val. greičiu.
Saulius KAUŠAS
Senovinių automobilių kolekcininkas
Gerai matau, kad degalai nuolat brangsta. Pastebėjau, kad pakilus jų kainoms ištuštėjo manoji Smėlynės gatvė. Joje tikrai gerokai sumažėjo automobilių.
Turiu dvylika automobilių, dauguma jų pagaminti daugiau nei prieš 40 metų, bet dažniau važinėju dviračiu, taip pat mielai vaikštau pėsčias. Tad brangstantys degalai mano įpročių labai nepakeitė.
Dviračiu sutaupo ne tik pinigų, bet ir gana daug laiko. Gyvenu Smėlynės gatvėje, o mano senoviniai automobiliai stovi Pelkių gatvės garažuose, tad mano namus nuo jų skiria vos keli šimtai metrų.
Sėdęs ant dviračio, nuo namų iki garažų nuvažiuoju per kelias minutes. Jei sėdu į automobilį, sugaištu kone pusvalandį.
Kad kirstum gražiai sutvarkytą, kelio ženklais nužymėtą Smėlynės gatvę, privalai apvažiuoti kone pusę miesto. Be to, Smėlynės gatvėje būna nuolatiniai kamščiai. Tiesa, gal geriau sakyti, kad kamščių anksčiau būdavo, dabar, pabrangus degalams, jų sumažėjo.
Kiek turėtų kainuoti degalai, kad lietuviams atrodytų per brangu? Brangu degalus pirkti visada, tačiau pakelti jų kainą iki dviejų eurų už litrą, mano supratimu, ne tik per brangu, bet ir nelogiška.
Tomas MARKELEVIČIUS
Automobilių sporto entuziastas, žurnalistas
Degalų kainos tikrai pakoregavo mano įpročius.
Savo autoparke turiu dyzelinu varomą „Mitsubishi Lancer“ ir juo nevažinėju jau dvi savaites. Su žmona kovo viduryje atostogavome Maderoje, o grįžę radome pakilusias kuro kainas, ypač dyzelino. Nuo tada ir nebevažinėjame dyzeliniu automobiliu. Savo autoparke turime gerokai ekonomiškesnių. Su žmona vairuojame „Toyota“ hibridą.
Atostogaudami Madeiroje, matėme dyzeliną po 1,75–1,79 Eur, benzino kaina irgi buvo panaši. Keista. Į Madeiros salą kuras pristatomas keltais, paskui išvežiojamas benzinvežiais po itin kalnuotą salą ir vis tiek ten pigesnis nei Lietuvoje.
Gyvename Panevėžio rajone, į miestą atvažiuoti trunka 20 minučių, tai stengiuosi savo kelionę paplanuoti. Gavęs siuntą į paštomatą, nevažiuoju jos pasiimti iš karto, jei žinau, kad kitą dieną mieste turėsiu reikalų.
Iki degalų pabrangimo su „Toyota“ važinėdavau per daug nesistengdamas generuoti elektros energijos ir ją panaudoti. Degalų sąnaudos siekdavo 5,3 litro. Bet pabrangus degalams, grįžau prie senų triukų, kuriuos naudoja visi, važinėjantys taupiai. Hibridiniam automobiliui riedant gaminama elektra kaupiama akumuliatoriuje ir panaudojama automobiliui vėl greitėjant. Dabar, pavyzdžiui, matydamas, kad greitai užsidegs raudonas šviesoforo signalas, riedu iki šviesoforo, generuodamas elektros energiją. Prisiminus ekonomiško ir ekologiško vairavimo principus, mano „Toyotos“ degalų sąnaudos sumažėjo litru.
Bet turbūt 9 iš 10 vairuotojų pasakys, kad pakilus kuro kainoms atsirado noras važiuojant taupyti.
Turiu dar ir „Audi TT“ – galingą, per 200 arklio galių, varomą visais ratais. Jis benzininis. Tas automobilis man yra skirtas gauti malonumą iš vairavimo. Jis savaitgalio, pramoginis ir nesvarbu, kiek kainuotų degalai, juo išvažiuoju maloniai pasivažinėti, gerai praleisti laiką, prapūsti galvą. Tas automobilis po visų tiuningų naudoja apie 17 litrų benzino 100 km. Atrodytų labai baisiai. Bet nevažinėdamas su dyzeliniu „Mitsubishi Lancer“, važiuoju su „Audi TT“ – taip moku už emociją, kurią gali suteikti galingas, greitas automobilis.
Mano galimybės leidžia turėti skirtingų automobilių, o vairavimą pasirinkti pagal nuotaiką, žinoma, atkreipiant dėmesį į degalų kainas, kai reikia važiuoti daug ir toli.
Nemanau, kad pabrangus degalams, panevėžiečiai atsisakys vairuoti. Tie, kurie važinėja dviračiais, tą darė, kai kuras kainavo 1,20 Eur, tą daro ir kai kainuoja 2,20 Eur.
Dviratis yra labiau gyvenimo būdas. Viešasis transportas patogu, kai nėra automobilių. Vilniuje, Kaune, kur didelės problemos dėl mašinų statymo centre, net ir turintieji automobilį važinėja viešuoju transportu. Pavyzdys mano brolis. Jis Vilniuje dirba „Žinių radijuje“, įsikūrusiame miesto centre. Į darbą važinėja viešuoju transportu, nors turi automobilį, nes centre nėra kur jo pastatyti, be to, brangu. Panevėžyje tokios problemos neturime. Mūsų mieste parkavimo kainos juokingos, o vietos automobiliui visada gali rasti. Tad, manau, į viešąjį transportą automobilininkai Panevėžyje nepersės.
