Vis daugiau žmonių linksminasi šaipydamiesi iš lyderių.
Dar niekada politiniai anekdotai nesklido plačiau. Pernai amerikiečių satyros žurnalas „The Onion“ apskritaveidį Šiaurės Korėjos vadovą Kim Jong-uną pavadino „seksualiausiu pasaulio vyru“. Nominaciją palaikęs rimta, Kinijos laikraštis „People’s Daily“ paskelbė didžiulį straipsnį su 55 nuotraukomis. O kai „The Onion“ pranešė netikros apklausos rezultatus, kad kaime gyvenančių baltųjų amerikiečių nuomonė apie tuometį Irano prezidentą Mahmoudą Ahmadinejadą geresnė nei apie Baracką Obamą, valstybinė Irano naujienų agentūra tai pateikė kaip realią naujieną. Daugybė žmonių nėra tokie naivūs ir „The Onion“ skaito norėdami pasilinksminti. Tinklalapio lankytojų srautas pernai išaugo apie 70 proc.
Kadaise politinė satyra buvo menininkų ir rašytojų dirva, pavyzdžiui, Honoré Daumier, kuris XIX a. Prancūzijoje piešė karaliaus Liudviko Pilypo karikatūras, ir George’o Orwello, kuris parašė „Gyvulių ūkį“. Ji egzistuoja bent nuo tų laikų, kai savo pjesėse į Graikijos elitą nusitaikė Aristofanas, tačiau šiandien, atsiradus šiuolaikinėms technologijoms ir kintant politiniam klimatui, satyra išplito kone visur. Internete masėms paprasčiau prisijungti prie smagybių. Karikatūras ir pamfletus galima skelbti svetainėse – nebereikia, kad juos priimtų spausdintinis leidinys. Atsiradus socialiniams tinklams, politinė kritika plinta it užkrečiamas juokas, ir susiformavo „remiksų kultūra“, kai internete nevaržomai dalijamasi memais ir skelbiamos parodijos.
Be to, atsiradus internetui satyrikams lengviau apeiti cenzorius ir išlikti anonimiškiems. Satyrinį Artimųjų Rytų naujienų portalą „Pan-Arabia Enquirer“ tvarko bevardis redaktorius. Satyrikams pasiekiamas visas pasaulis, o be interneto tai nebūtų buvę įmanoma. „Comedy Central“ kanale humoristinę žinių laidą „The Daily Show“ vedantis amerikietis Jonas Stewartas (nuotr.) įkvėpė panašias laidas užsienyje. Vieną jų veda egiptietis kardiochirurgas Bassemas Youssefas, kuris „YouTube“ svetainėje pradėjo skelbti vaizdo įrašus. Šie taip išpopuliarėjo, kad jam skirta vieta vieno Egipto televizijos kanalo tinklelyje.
Satyra tebeklesti ten, kur gimė, – teatruose. Mormonų tikėjimą pašiepiantis miuziklas „The Book of Mormon“ („Mormono knyga“) JAV ir Jungtinėje Karalystėje pagerino bilietų pardavimo rekordus. Tačiau naujos formos iš esmės gimsta internete. Kai, norėdama sužlugdyti įstatymo projektą, kuriuo siekta riboti abortus, Teksaso valstijos senatorė Wendy Davis praleido 10 valandų ant kojų, jos šalininkai oponentams pliekti panaudojo interneto mažmenininkę „Amazon“. Viename atsiliepime apie „Mizuno“ bėgimo batelius, tą dieną avėtus W. Davis, sakoma, kad jie „puikiai limpa prie respublikono užpakalio“. „Twitter“ paskyroje „KermlinRussia“ pašiepiami Rusijos vyriausybės pranešimai žiniasklaidai.
Prieš 100 metų JAV laikraščiuose dirbo apie 2 tūkst. etatinių redakcijos karikatūristų. O 2010 m. beliko 40.
Kadaise tokios žinutės būdavo šlifuojamos satyrinėse esė. Benjaminas Franklinas, vienas JAV įkūrėjų, 1773 m. davė humoristinį patarimą britų vyriausybei – parašė „Taisykles, kurių laikantis didžiulę imperiją galima paversti maža“. Tokios esė tam tikru atžvilgiu vėl populiarėja. Neseniai CNN interneto svetainėje pasirodęs Matto Borso komiksas-esė apie tai, kaip jaunimą diskriminuoja vyresnieji, bematant pasklido po socialinius tinklus.
Autoritarinėse šalyse satyra prieš sistemą įprasta kovoti užslėptą prasmę perteikiant vaizdu, o ne žodžiais, jau vien dėl to, kad taip daugiau šansų išvengti cenzorių. Birželį, minint 24-ąsias žudynių Tiananmeno aikštėje metines, Kinijos mažųjų tinklaraščių svetainė „Weibo“ mirgėjo nuo nuotraukų su geltonais plastikiniais ančiukais tuščioje Pekino aikštėje. Nuotraukos plito it virusas, kol įsikišo cenzoriai ir paieškoje blokavo frazę „didelis geltonas ančiukas“. O kai tą patį mėnesį „CNN Türk“ nutarė rodyti dokumentinį filmą apie pingvinus, užuot nušvietęs Stambulo Gezio parke vykstančius masinius protestus, socialinius tinklus užplūdo pingvinai.
Naujosios technologijos – ne vienintelis šiandienio satyros protrūkio paaiškinimas. Prisideda ir politiniai pokyčiai, įskaitant pasaulinio masto judėjimą demokratijos link. Zeynep Tufekci iš Šiaurės Karolinos universiteto manymu, satyrai ypač gerai sekasi „tarpiniame variante“, t. y. tose šalyse, kur išraiškos laisvė pakankamai varžoma, kad tai keltų pasipiktinimą, bet politinės represijos nėra tokios nuožmios, kad užgniaužtų galimybę bendrauti gana laisvai. Arabų pavasario atnešti režimų pokyčiai paskatino naują išradingų ir drąsių karikatūrų sezoną. Pasak Andrejaus Richterio iš Maskvos žiniasklaidos teisės ir politikos instituto, dėl interneto pajuoka politikams veikiausiai tapo įprasta ir jie mažiau linkę pateikti kaltinimus satyrikams, nes mato, kad pašiepiami ir jų konkurentai.
Tačiau valstybėse, kuriose valdžia neturi humoro jausmo (nuo Azerbaidžano iki Zimbabvės) dažnam satyrikui save išreikšti nelengva. Jie reguliariai kišami į kalėjimus, grobiami ir sulaukia grasinimų, kaip teigia Bro Russellis iš palaikymo grupės „Cartoonist Rights International“. Dalis šalių bando pakeisti įstatymus, kad būtų lengviau persekioti internete.
Ir nors apskritai internetas satyrai davė impulsą, kūrėjams dėl jo tapo sunkiau užsidirbti. Ypač profesionaliems karikatūristams. Laikraščiams nykstant arba mažinant etatų skaičių, tokių piešėjų gretos sumenko. Prieš 100 metų JAV laikraščiuose dirbo apie 2 tūkst. etatinių redakcijos karikatūristų. O 2010 m. beliko 40: daugumą darbo nuveikia laisvai samdomi kūrėjai. Daugiausia užsidirbama iš karikatūrų, kurias galima parduoti visos šalies mastu (dažnai tik iš jų ir užsidirbama). Tad vietos politika dabar jų dėmesį patraukia retai. Labiausiai įvertinti karikatūristai turi tinklalapius ir prekiauja suvenyrais (puodeliais ir marškinėliais). Tačiau tai retai pelninga. Kaip sako Tjeerdas Royaardsas iš internetinio leidinio „Cartoon Movement“, „karikatūristų pasaulyje daugiau, bet daugiau neetatinių karikatūristų“.
Kai kurie satyros protrūkio aspektai nedžiugina ne tik politikų. Dėl interneto išaugo profesionalių tokio turinio tiekėjų konkurencija. Nišinis amatas, kuriuo užsiimdavo keli talentingieji, tapo visame pasaulyje populiariu pomėgiu, o tai, kas kadaise laikyta įžūliu komentaru, šiandien priklauso masinei kultūrai. Satyrikai šokiruodavo žmones, kaip aiškina Charlie Beckettas, Londono ekonomikos mokyklos žiniasklaidos profesorius. Tačiau, nepaisant aršumo ar asmeniškumų, jie nebedaro poveikio. Pasak mokslininko, internete visi storžieviai.
