Numuštas oro laineris iliustruoja, kokia neapgalvota Vladimiro Putino parama Ukrainos sukilėliams
Įvykius stebėjusiems žmonėms dar ilgai akyse stovės vaizdas su iš dangaus nukritusiais, po laukus prie Hrabovės išsibarsčiusiais kūnais. Paveiki ta nuotrauka su smogiku, kurio rankose mirusio žmogaus vestuvinis žiedas, oriai ir su pasibjaurėjimu priminta olandų užsienio reikalų ministro Franso Timmermanso, sakančio kalbą Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai. Rusijos palaikomų sukilėlių Rytų Ukrainoje į „Malaysia Airlines“ reisu MH17 skrendantį lėktuvą paleista raketa 298 žmonėms atnešė mirtį ir sukrėtė pasaulį. Tačiau kol kas neaišku, kaip tai gali pakreipti nuolaužomis užpiltą karą.
Po keturių dienų nuo „Boeing 777“ numušimo, liepos 21-ąją, į pilkus šaldomus vagonus netoli sudužimo vietos sukrauti žmonių palaikai pagaliau išvežti į Charkovą, o iš ten nuskraidinti į Nyderlandus. Separatistų pajėgos įvykio vietoje suskaičiavo 282 kūnus. Olandų ekspertai mano, kad skaičius arčiau 200. Kitą ankstų rytą Malaizijos atstovams buvo perduotos lėktuvo juodosios dėžės. Sukilėliai administracijos pastate Donecke tam surengė keistą oficialią ceremoniją. Vienas olandų ekspertas pagyrė paieškose dalyvavusias vietos komandas už „pragarišką darbą tikrame pragare“. Bet sukilėlių pajėgų kliudymas ir bauginimai, dėl kurių tyrėjai ir kitos reagavimo grupės negalėjo patekti į įvykio vietą, tik padidino likusio pasaulio pyktį.
Tarp eilinių sukilėlių ir daugumoje vietų, kur naujienų kanalus kontroliuoja Rusija, masiškai manoma, kad MH17 reisu skrendantį lėktuvą numušė Ukrainos orlaivis, gal siekiant pritraukti daugiau Vakarų paramos suvertus kaltę Rusijai, gal reisą supainiojus su V. Putiną skraidinusiu orlaiviu. Rytų Ukrainos gyventojai, kuriems įprasta gatvėse matyti sukilėlius su pasenusiais ginklais, nemano, kad šie galėtų numušti oro lainerį. Likusiam pasauliui įrodymai, net jei netiesioginiai, atrodo nepaneigiami.
„Ką tik numušėm lėktuvą“
Orlaivis skrido 10 tūkst. metrų aukštyje, kuriame numušti galėtų tik aukšto lygio raketų „žemė–oras“ sistema arba kitas lėktuvas. Turimomis žiniomis, vienintelės tokios sistemos teritorijoje – „Buk“ raketos, kontroliuojamos sukilėlių. Liepos 17 d. įvairiuose socialinės žiniasklaidos portaluose pasirodė informacija, kad raketų sistema „Buk“ juda link Snižnės, miesto už maždaug 80 km nuo sukilėlių tvirtovės Donecko ir netoli orlaivio numušimo vietos. JAV teigimu, prieš pat lėktuvo krytį iš tos teritorijos buvo paleista raketa.
MH17 liekanoms pasiekus žemę, po pusvalandžio vienas separatistų lyderių, Igoris Bezleris, kalbėdamas telefonu su Rusijos žvalgybos pareigūnu pasakė: „Ką tik numušėme lėktuvą.“ Šį ir kitus skambučius perėmė ir paviešino Ukrainos žvalgyba. Vėliau JAV ambasada Kijeve patvirtino, kad transkribuotas tekstas autentiškas.
Baracką Obamą ir daugelį kitų Vakarų lyderių toks įrodymas paskatino ryžtingai mesti kaltinimą V. Putinui, kuris beatodairiškai remia sukilėlius ir, tikėtina, parūpino tą raketą. Šis pasmerkimas – tai priedas prie spaudimo, atsiradusio liepos 22 d., kai ES užsienio reikalų ministrai susirinko į Briuselį apsvarstyti galimos reakcijos. Ankstesnis ES nenoras pasiūlyti sankcijų, galinčių narėms atnešti realių išlaidų, atrodė dar silpnavališkesnis.
Nyderlandai, per ataką netekę 193 piliečių, tarp jų žymaus AIDS tyrinėtojo Joepo Lange’o, pritarė sugriežtintai linijai. Tokių žingsnių nebandė blokuoti ir Italija, nors ji dažnai kliudo griežtinti sankcijas. Keli ministrai kalbėjo apie posūkį santykiuose su Rusija. Jų paskelbtame komunikate teigiama, jog jie pasistengs, „kad būtų greičiau paruoštos tikslinės priemonės“, suderintos ankstesniame viršūnių susitikime ir numatančios papildyti Rusijos politiką destabilizuoti Rytų Ukrainą „materialiai arba finansiškai remiančių“ žmonių ir subjektų sąrašą, taikant draudimą keliauti ir įšaldant turtą. Ministrai teigė, kad veiksmų imsis iki mėnesio galo.
Šios laipsniškos priemonės vertinamos kaip vadinamųjų antrojo etapo sankcijų prieš Rusiją išplėtimas, kuriomis Europa priartėja prie JAV veiksmų. Svarbiau tai, kad komunikate iškelti ES ketinimai pereiti prie trečiojo etapo sankcijų, nutaikytų į ištisus ūkio sektorius, jei Rusija nepatenkins reikalavimų pasinaudojant Ukrainos sukilėliams turima įtaka užtikrinti, kad sudužimo vieta iki tyrimo liks nepaliesta, ir sustabdyti į Ukrainą plaukiančius ginklus ir kovotojus.
Iš Rostovo su „Buk“
Kad sukilėlius aprūpina rusai, nėra ko abejoti. Tiesą sakant, neseniai didesniu srautu pasilieję ištekliai, regis, paruošė dirvą tragedijai.
Liepos 1 d. Ukrainos prezidentas Petro Porošenka nutraukė dešimt dienų trukusias paliaubas šalies rytuose, kurias, jo teigimu, sukilėliai šimtą kartų pažeidė. Valstybės vadovas tikėjosi, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos, kurių dvasią pakėlė naujas reguliarus užmokestis, taip pat mokymai ir geresnė naudojamos įrangos priežiūra, gali susirėmusios įveikti 10–15 tūkst. sukilėlių, daugiausia ginkluotų lengvaisiais ginklais ir keliais pagyvenusiais tankais. Po apšaudymo artilerija liepos 5 d. virš strategiškai svarbaus Slovjansko, kuriame buvo įsikūręs sukilėlių karinis štabas, Ukrainos pajėgos iškėlė mėlynos ir geltonos spalvų vėliavą. Prie sėkmės nemenkai prisidėjo oro pajėgos. Nors nuo peties šaunamomis raketomis „Strela-2“ sukilėliai numušė kelis lėktuvus ir sraigtasparnius, prieš daugiau kaip 2 tūkst. metrų aukštyje skrendančius orlaivius jie buvo bejėgiai.
Buvęs, o gal ir esamas Rusijos žvalgybos pareigūnas, separatistų karinis lyderis Igoris Girkinas (dar žinomas Igorio Strelkovo vardu), maldavo V. Putino padėti pasukti įvykius kita linkme. I. Girkino prašytų karių V. Putinas nedavė, bet mielai pasiūlė pakankamai ginklų ir pagalbos išsilaikyti žaidime.
Iš dislokacijos ir mokymų bazės, kurią netoli Rostovo įkūrė separatistams talkininkaujantys Rusijos kariškiai, nuo birželio pabaigos į Ukrainos Luhansko regioną, Vakarų žvalgybos šaltinių duomenimis, plaukė nedideli sunkiųjų Rusijos ginklų konvojai. Liepos 13 d., maždaug tuo metu, kai V. Putinas sėdo su Vokietijos kanclere Angela Merkel žiūrėti pasaulio futbolo čempionato finalo, tuo pačiu keliu, JAV šaltinių teigimu, pajudėjo daug didesnis, apie 150 transporto priemonių, konvojus. Sakoma, kad jame buvo tankų, artilerijos, reaktyvinės artilerijos sistemų „Grad“, šarvuotųjų transporterių ir raketų sistemų „Buk“. Rusija kategoriškai neigia siuntusi tokių raketų.
Nežinia, ar būtent to konvojaus atvežta raketa numušė MH17. Birželio pabaigoje būta pranešimų, kad sukilėliai tokių raketų užgrobė iš ukrainiečių, nors pastarieji neigia ir tai visai galėjo būti tyčinė Rusijos dezinformacija. Tačiau sėkmingi išpuoliai prieš orlaivius prasidėjo, vos konvojus atvyko. Liepos 14 d. už kelių kilometrų nuo Rusijos sienos buvo numuštas Ukrainos karinis krovininis lėktuvas su aštuonių žmonių įgula. Jis skrido 6,5 tūkst. metrų aukštyje, t. y. gerokai aukščiau, nei siekia nuo peties iššaunamos raketos. Kitą dieną numuštas ukrainiečių šturmo lėktuvas „Su-25“, dažnai naudotas prieš sukilėlius. Liepos 16 d. raketa pamušė dar vieną „Su-25“, bet jam pavyko nusileisti.
Galbūt reikšminga detalė, kad raketų sistema „Buk“, numušusi MH17, pakeliui į Černuchiną nuotraukose matoma viena. Įprastų operacijų atveju sistemą atskirai lydėtų transportas su radaru ir valdymo įranga. Be jų sistema nesugebėtų sugauti signalo iš atsakiklių, įrengtų civiliniuose orlaiviuose. Jei komanda norėjo numušti dar vieną Ukrainos karinį transporto lėktuvą, be papildomos įrangos jai būtų buvę lengviau atsitiktinai pašauti keleivinį lėktuvą, skrendantį ir aukščiau, ir greičiau nei norimas taikinys.
Gyvenimas turi tęstis
Sunku abejoti, kad tai išties klaida, jau vien dėl to, kad įvykis V. Putiną akivaizdžiai privertė gintis. Po atakos jis karštligiškai ėmėsi diplomatinės ir viešosios veiklos, ne kartą kalbėjosi su A. Merkel ir olandų ministru pirmininku Marku Rutte, taip pat su Australijos, Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos vadovais. Liepos 21 d. jis pasirodė su kreipimusi į tautą, šiaip niekuo neišsiskiriančiu, jei ne pasirinktas laikas, mat Maskvos laiku jį transliavo naktį, vadinasi, prieš pat geriausią vakaro eterio laiką JAV rytų pakrantėje. Paprašiusi nuolaidų (bet jų negavo) Rusija vis tiek parėmė Saugumo Tarybos rezoliuciją, raginančią atlikti išsamų tyrimą, o atsakingus asmenis patraukti atsakomybėn, tad rezoliucija priimta vienbalsiai. Nors V. Putinas nusiteikęs prieš Vakarus, tarptautinis įvaizdis jam svarbus, kad galėtų bandyti išvengti pralaimėjimo.
Dar labiau jam rūpi įtaka savoje šalyje. Rusijos žmonės palankiai vertina ir karą Ukrainoje, ir V. Putiną – jo reitingai siekia įspūdingus 83 proc. Buvęs Kremliaus konsultantas Glebas Pavlovskis neseniai rašė, kad rusai tą karą laiko „kruvina, įtempta ir emociškai įtraukiančia“ televizijos drama, beveik neturinčia nieko bendro su realybe, bet žmonės norėtų, kad ji tęstųsi. V. Putinas tarpsta kaip dramos prodiuseris ir centrinė figūra, jis negali naratyvo atsukti atgal taip, kad sugebėtų išsipainioti.
Auditorijos entuziazmas nereiškia, kad ji nori susimokėti už galimybę žiūrėti toliau. Reaguojant į Rusijos sprendimą aneksuoti Krymą įvestos sankcijos kol kas atrodė svarbesnės simboline, o ne ekonomine prasme, ir tai palaiko V. Putino stiprybes. Rusijoje jis kontroliuoja simbolius. Bet rimtos ekonominės sankcijos, link kurių ES, regis, pasistūmėjo arčiau, galėtų jam rimtai pakenkti, o ūkį jau ir taip apėmęs sąstingis.
Jei rūpestis šiais klausimais ir paskatino V. Putiną šio to imtis tarptautinėje arenoje, neatrodo, kad jis būtų pakeitęs padėtį Rytų Ukrainoje ar Rusijos televizijos auditorijoms siūlomą programą. Sukilėliai toliau naudoja raketas „žemė–oras“: liepos 23 d. jie numušė du „Su-25“, nors ne su „Buk“ sistema. P. Porošenka sako, kad per sieną iki šiol rieda ginkluotė, skirta sukilėlių pajėgoms (jis nori, kad Vakarai juos vadintų teroristais, ir teigia, jog tai būtų „svarbus solidarumo gestas“). JAV žvalgybos šaltinių teigimu, analizė irgi rodo, kad tiekimas iš Rusijos nenutrūksta.
Vienas paaiškinimų, kodėl niekas nesikeičia, – V. Putinas nemano sulaukti ryžtingų Europos veiksmų. Istorijos įrodymai, regis, jo pusėje.
Vienas paaiškinimų, kodėl niekas nesikeičia, – V. Putinas nemano sulaukti ryžtingų Europos veiksmų. Istorijos įrodymai, regis, jo pusėje. Nors liepos 22 d. ministrų taryba kalbėjo griežčiau nei anksčiau, Europą iki šiol drasko dvilypiai jausmai, ar agresorei sukelti realų ekonominį skausmą. Liepos 20 d. britų ministras pirmininkas Davidas Cameronas laikraščio straipsnyje kolegoms Europos lyderiams sakė: „Metas parodyti, kad mūsų galia, įtaka ir ištekliai turi reikšmės. Mūsų ūkiai vis stiprėja. Vis dėlto kartais elgiamės taip, tarsi Rusijos mums reikia labiau nei mūsų jai…“ Visai įmanoma, kad jie – įskaitant Jungtinę Karalystę, bijančią pakenkti Londono Sičiui, – ir toliau taip elgsis.
Akivaizdžiausias įrodymas – Prancūzijos ryžtas Rusijai parduoti pirmą iš dviejų „Mistral“ klasės sraigtasparniams skirtų lėktuvnešių. Kitos valstybės reikalavo sustabdyti procesą, bet prezidentas François Hollande’as būgštauja, kad sulaužius sutartį kiltų pavojus žmonėms netekti darbo Sen Nazero laivų statykloje, grėstų griežtos finansinės baudos, Prancūzijos rankose liktų brangūs laivai, kurių ji neturi kur dėti, ir šalis prarastų patikimos tiekėjos reputaciją.
Neatsisakius sandorio Prancūzijos reputacija (ir jos karinės įrangos gamintojai) irgi gali nukentėti. Šiuo metu daugiausia į gynybą investuojanti NATO šalis – Lenkija, turinti 46 mlrd. JAV dolerių biudžetą. Prancūzija turi visas galimybes jai parduoti kovinius sraigtasparnius ir kitą brangią techniką. Tačiau François Heisbourgas iš Strateginių tyrimų fondo (idėjų kalvės) pabrėžia, kad Lenkija, tvirtai nusistačiusi prieš V. Putino galios žaidimus Ukrainoje, nepatenkinta sprendimu parduoti „Mistral“ ir dėl to vargu ar ginklus siūlančias prancūzų komandas sutiks išskėstomis rankomis.
F. Hollande’as bandė atremti spaudimą sakydamas, kad nors „Vladivostok“ šį rudenį bus paruoštas, kaip sutarta, Rusijai statomo antro tokio laivo, ironiška, bet pavadinto „Sevastopol“, pristatymas priklausys nuo V. Putino elgesio. Socialistų partijos, kuriai priklauso prezidentas, vadovas Jeanas Christophe’as Cambadélisas į britų kritiką dėl sandorio atkirto, kad ne vienas rusų oligarchas „prieglobsčio ieškojo Londone“, dar pridūrė, kad „tai netikra diskusija, kurią veda veidmainiai“. Prancūzija reikalauja, kad įvedant trečiojo etapo sankcijas Jungtinė Karalystė imtųsi žingsnių prieš rusų finansinius srautus per Sitį. Vokietija turėtų prisidėti ribodama Rusijos galimybes naudotis aukštosiomis technologijomis, ypač energetikos sektoriuje.
Tikimybė didesnė nei anksčiau – regis, Vokietijos nuomonė keičiasi. „Niekas negali kaltinti mūsų, kad nedėjome pastangų kalbėtis, – sako Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas Walteris Steinmeieris. – Bet Rusija nesilaikė susitarimų iki būtino lygio.“ Kitą dieną po užsienio reikalų ministrų susitikimo populiarus Vokietijos laikraštis „Bild“, kuriam suvažiavimas nepadarė įspūdžio, pasipuošė antrašte, pašiepiančia ES dėl Empörend Untätig, t. y. skandalingo neveiklumo. Bet jei tai naujo Vokietijos griežtumo ženklai, tokia nuostata susiformuos per kelis mėnesius, gal net metus, o ne per kelias savaites.
Mestis visa galva
Europai, geriausiu atveju, pradėjus ilgą žaidimą, P. Porošenka viliasi savo šalies rytų kontrolę atgauti ryžtingu puolimu. Daug priklausys nuo taktikos. Judėdamos link Donecko, Ukrainos pajėgos gausiai puolė iš oro ir naudojo reaktyvinius sviedinius „Grad“. Liepos 18 d. nuo artilerijos ugnies žuvo 16 civilių, liepos 21 d. Ukrainos reaktyviniai sviediniai „Grad“ nužudė keturis civilius į pietus nuo Donecko oro uosto. „Ar aš panaši į teroristę?“ – klausė šešiasdešimtmetė Galina Afrena, vilkinti suknelę leopardiniu raštu. Nešina stiklainiu naminių sulčių ji apžiūrinėjo padarytą žalą. Ukrainiečių teigimu, jiems griežtai įsakyta nenaudoti artilerijos arba oro puolimų prieš Donecką, kuriame gyvena beveik milijonas žmonių. Jei įsakymų bus laikomasi, tai rodys rimtą pokytį.
Natūralu tikėtis, kad siaubingas įvykis taps posūkio tašku. Bet yra liūdna tikimybė, kad MH17 liks nesuvokiamas nukrypimas nuo normos. Visi požymiai rodo, kad Ukraina, sukilėliai ir Rusija taip ir nepasinaudos atsiradusia proga pagalvoti ir susitaikyti. Niekaip nesuderinami jų interesai tik dar labiau išryškėjo.
