Panevėžio cukraus fabrikas – su savo architektūrine elegancija, su paslaptimis, su žmonių prisiminimais – buvo ne šiaip gamykla, o pažangos ir europietiškos inžinerinės minties ženklas.
Modernumu jis pranoko daugelį to meto Lietuvos įmonių. Vidaus įrenginius fabrikui suprojektavo ir pagamino Čekoslovakijos firma „Škoda“, o pats kompleksas, suprojektuotas garsiojo architekto Arno Funko, tapo vienu ryškiausių funkcionalizmo pavyzdžių šalyje.
Sugrįžimas
Šimtų, tiksliau, tūkstančių panevėžiečių gyvenimai buvo susieti su Panevėžio cukraus fabriku – įmone, pradėjusia veikti 1940 metais, sukūrusia savotišką miestą mieste ir keliolika metų buvusia vienintele svarbiausia ir stambiausia darbdave šiame krašte.
Vėliau aplink šį fabriką pradėjo kurtis bei plėstis ir visas Panevėžio pramoninis rajonas.
Ilgus metus sėkmingai dirbęs ir klestėjęs fabrikas 2008-aisiais baigė savo aktyvų gyvenimą ir liko stypsoti tik kaip raudonų plytų pastatų kompleksas – miesto pramonės istorijos simbolis.
Tačiau šiandien į šį fabriką vėl galima sugrįžti.
Kiekvieno šeštadienio vidurdienį prie cukraus fabriko administracinio pastato Įmonių gatvėje smalsuolių laukia gidas, pasirengęs papasakoti apie šią savotišką Panevėžio pramonės legendą ir fabriką suprojektavusį architektą Arną Funką (1898–1957).
Architektui atminti veikia ir paroda, cukraus fabriko administraciniame pastate atidaryta bendradarbiaujant su jos iniciatoriumi – Nacionaliniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi.
Paslapties šydas gaubia A. Funko biografiją, bet yra daug archyvinės medžiagos apie jo kūrybą. Nors manoma, kad efektyviausias architekto kūrybos laikas prabėgo Kaune, svarbus jo pėdsakas – cukraus fabriko kompleksas – liko ir Panevėžyje.
Iš pirmų lūpų
Panevėžio plėtros agentūros „Panevėžys NOW“ vyriausioji turizmo projektų vadovė Vilanda Reikalienė pasakoja, kad Berlyne išsilavinimą įgijusio A. Funko suprojektuotas cukraus fabrikas yra reikšmingas funkcionalistinės architektūros pavyzdys, atspindintis europietiškos architektūros standartus.
„Ne veltui šis pastatų kompleksas laikomas vienu moderniausių to meto pramoninių kūrinių“, – sako V. Reikalienė.
Ji atkreipia dėmesį, kad į fabriką atėjusieji ne tik sužino apie garsųjį architektą, bet ir susipažįsta su daugybe įdomių faktų iš cukraus gamintojų istorijos.
„Atvėrėme cukraus fabriko duris kultūrai – norime paskatinti naujai pažvelgti į pramoninį paveldą: gyvą, kultūriškai aktualų ir galintį tapti šiuolaikinės miesto tapatybės dalimi“, – teigia agentūros atstovė ir pasakoja apie surinktus šiame fabrike dirbusių, čia pat gyvenusių žmonių atsiminimus.
„Jie užrašyti gyvai, taip, kaip žmonės pasakojo, nesistengiant tikslinti faktų ar datų – ką žmonės vienu ar kitu laiku jautė, ką matė, ką išgyveno, tą ir pasakoja. Ir tų pasakojimų galima pasiklausyti“, – kalba V. Reikalienė.
Įvairiausi prisiminimai
Ir dabar Panevėžyje gyvena žmonių, kadaise ilgiau ar trumpiau dirbusių cukraus fabrike ir saugančių pačius įvairiausius prisiminimus iš to laikotarpio.
Vieni prisimena apie netoli fabriko klubo įrengtą nedidelį skverą su gėlynu, medžiais ir dekoratyviniais krūmais ir pilną paukščių čiulbėjimo – juk netoliese veikė grūdų produktų kombinatas, priviliodavęs čiulbuonėlius pabiromis.
Prisiminimai iš įvairių laikotarpių, kaip ir žmonių patirtys, jausmai, skirtingi.
Vieni dažniau atsimena kolektyvą, su kuriuo dirbo, kiti patį gamybos procesą ar pasitaikydavusius netikėtumus.
Į kultūros vertybių sąrašą įtrauktą ir saugomą fabriko pastatų kompleksą sudaro daugybė pastatų – tarsi savotiškas miestelis.
Be gamybinio pastato, buvo dirbtuvės, trys sandėliai, katilinė su kaminu, administracinis pastatas, gyvenamas namas, netgi klubas, valgykla, laboratorija.
Administracinius ir gyvenamuosius pastatus nuo gamybinių skyrė tvora ir želdynai.
Fabriko šiaurinėje teritorijoje buvo nutiesta netgi siaurojo geležinkelio linija.
Pastatai raudonų plytų mūro – dirbtuvės ir sandėliai vienaukščiai, kiti – dviejų aukštų, o valgyklos centrinė dalis – trijų.
Pačioje įmonės veiklos pradžioje cukraus fabrikas buvo viena iš daugiausia automobilių turėjusių įmonių.
Jais iš kolūkių laukų būdavo suvežami cukriniai runkeliai.
Kai cukrus tapo per brangus
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė Emilija Juškienė pasakoja, jog cukraus fabriko statybų ir įrengimo anuomet ėmėsi akcinė bendrovė „Lietuvos cukrus“.
Tokį žingsnį paskatino faktas, jog cukrus tapo vis populiaresnis produktas.
Praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje mūsų šalis kasmet importuodavo cukraus už keliolika milijonų litų, o kai atsivežtinis tapo pernelyg brangus, Lietuva pradėjo statyti savus saldžios produkcijos fabrikus.
Buvo įsteigta Cukrinių runkelių augintojų draugija ir pastatyti du pirmieji cukraus fabrikai – Marijampolėje bei Pavenčiuose.
Netrukus atėjo eilė ir Panevėžiui.
Pastatus naujajam fabrikui suprojektavus architektui A. Funkui, statybos inžinieriumi paskirtas Eugenijus Manomaitis.
Cukraus fabriko statybos pradėtos 1940 metų balandį, o baigtos tų pačių metų gruodį.
Net 22 objektų kompleksas išsidėstęs 40 hektarų plote veiklą pradėjo kitų metų vasarą.
Pačiose karo išvakarėse Panevėžyje išdygęs modernus fabrikas tuoj pat buvo nacionalizuotas, bet veiklos nenutraukė – tęsė cukrinių runkelių perdirbimą.
Antrojo pasaulinio karo metais fabriko pastatai smarkiai nenukentėjo, tačiau iš jo buvo išvežti kai kurie įrengimai.
Pokariu fabrikas rekonstruotas, remontuotas, plėstas, automatizuotas gamybos procesas.
Elegancija ir funkcionalumas
Po 2008-ųjų pastatai ilgą laiką stovėjo tušti, kol praėjusiais metais juose atidaryta paroda, sutraukusi miesto pramonės istorija susidomėjusių turistų būrius.
Pasak V. Reikalienės, idėja neveikiančio cukraus fabriko duris atverti visuomenei gimė gerokai anksčiau, prieš kelerius metus nusprendus išgryninti pramoninio turizmo kryptį.
Panevėžio cukraus fabrikas ir buvo vienas tų objektų, kuris domino ne tik panevėžiečius, tačiau patekti į jį nebuvo lengva – visas pastatų kompleksas priklauso jau šių laikų pramonės milžinei „Roquette Amilina“.
Idėją įgyvendinti pavyko suderinus visus klausimus ir netradicinėje erdvėje atidarius įdomią parodą „ARNO FUNKcionalizmas (1898–1957)“, pristatančią ne tik cukraus fabriką projektavusio architekto A. Funko kūrybą, bet ir pasakojančią apie visą tarpukario Lietuvą.
Parodoje eksponuojama nemažai archyvinės medžiagos: originalūs brėžiniai, projektai, nuotraukos, pastatų maketai bei kita biografinė informacija.
Gyvenamųjų pastatų, projektuotų A. Funko, daugiausia statyta Kaune, tačiau bankų, pramonės objektų ir kitų objektų galima rasti ir kituose miestuose.
A. Funkas – išskirtinis architektas, kurio darbams būdingas unikalus elegancijos ir funkcionalumo derinys.
„Panevėžio cukraus fabrikas buvo ir pirmasis jo projektuotas toks didžiulis pramoninis kompleksas“, – pasakoja V. Reikalienė.
Sparčios statybos
Vyresnio amžiaus panevėžiečiams nereikia priminti, ką pokario metais, o ir vėliau, miestiečiams reiškė cukraus fabrikas, kiek darbo vietų jis suteikė, kokiomis galimybėmis ir saldybėmis viliojo.
O juk atsirado tas fabrikas tiesiog laukuose.
Ten, kur dabar Panevėžyje šurmuliuoja judri, beveik šešis kilometrus besitęsianti J. Janonio gatvė, kadaise plytėjo gerokai nuo miesto nutolusio Plukių kaimo laukai.
Gražioje vietoje netoli Nevėžio upės pradėjus fabriko statybas jos vyko labai sparčiai, buvo gerai organizuotos ir nors dauguma darbų būdavo atliekama rankomis – tempo tai nestabdė.
Apie pusantro tūkstančio darbininkų, pusantro šimto arklinių vežimų, vežiodavusių statybines medžiagas ir žemes, turėjo anuomet atrodyti kaip nepailstantis judrus skruzdėlynas.
Panevėžio kraštotyros muziejuje saugomi užrašyti statybos dalyvių prisiminimai, pasakojantys, kaip plytas mūrininkams darbininkai nešiodavo ant pečių pasikabintais „ožiais“ – iš plačios lentos padaryto dėklo, ant kurio po 20 ar net daugiau plytų užsidėję tempdavo.
Mūryti ir tinkuoti reikalingą skiedinį kibirais nešiodavo darbininkės moterys.
Tik mūrijant fabriko kaminą plytos ir skiedinys buvo paduodami kamino viduje pastatyta elektrine gerve.
Pastatytas fabrikas tapo vienu moderniausių ir architektūriškai gražiausių gamyklų Lietuvoje.
Valstybinė komisija priėmė visus 22 Panevėžio cukraus fabriko statinius, tarp jų ir gyvenamąjį namą.
Visa fabriko teritorija buvo aptverta 2200 metrų ilgio tvora.
Konkursą fabrikui įrengti laimėjusi Čekoslovakijos firma „Škoda“ suprojektavo ir sumontavo fabriko vidaus įrangą už anais laikais neįtikėtiną sumą – 660 tūkstančių JAV dolerių.
Vardas neišnyko
Net ir pastačius cukraus fabriką, aplinkui jį nieko daugiau nebuvo.
1945 metų žemėlapyje, be jau esančio fabriko, netoliese galima pamatyti tik Plukių kaimo kelią, pavienes sodybas, sklypus ir kelias kitas nedideles įmones.
Šimtams panevėžiečių ir iš kaimų į Panevėžį suvažiavusiesiems fabrike, o ir kitose įmonėse darbo atsirasdavo paties įvairiausio.
Panevėžio cukraus fabrikas kas sezoną perdirbdavo iki 80 tūkstančių tonų runkelių ir gausia produkcija aprūpindavo ne tik Lietuvą.
Nuo 1955 metų, siekiant sumažinti gamybos sezoniškumą, cukrus pradėtas gaminti ir iš kubietiško cukranendrių pusgaminio – geltonojo cukraus.
„Ne veltui šis pastatų kompleksas laikomas vienu moderniausių to meto pramoninių kūrinių.“
V. Reikalienė
Fasuoti fabrike cukrus pradėtas nuo 1962-ųjų.
Nors jau beveik 20 metų cukrus Panevėžyje nebegaminamas, pavadinimas „Panevėžio cukrus“ išliko, produkto su tokiu užrašu galima nusipirkti visoje Lietuvoje.
„Nors cukrus gaminamas Kėdainiuose, jis vis tiek vadinamas Panevėžio vardu. Todėl, kad šis žinomas pavadinimas yra tarsi kokybės ženklas. Lietuvoje „Panevėžio cukrus“ nuo seno vertintas kaip pats geriausias – saldžiausias ir balčiausias. Ta nuomonė išlikusi, kiek žinau, ir dabar dažnas renkasi būtent šį cukrų“, – sako V. Reikalienė.
Susietas ir su tragedija
Vos prasidėjusi Panevėžio cukraus fabriko istorija buvo pažymėta ir tragišku ženklu – vos už 300 metrų nuo fabriko, Plukių kaimo ūkininko žemėje žiauriai nužudyti ir duobėje užkasti žmonės.
1941 metų birželio 25 dieną besitraukdami komunistai čia atvežė ir sušaudė 19 politinių kalinių.
Penkiolika iš jų – išvakarėse suimti ir į Panevėžį atvežti kupiškėnai: tarnautojai, policininkas, gimnazistas, mokytojai, muziejininkas ir keturi panevėžiečiai ūkininkai.
Panevėžį užėmus vokiečiams, nelaimingųjų palaikai buvo atkasti ir po poros dienų iškilmingai palaidoti Kristaus Karaliaus katedros kapinėse, o vėliau sušaudymo vietoje supiltas kalnelis ir pastatytas kryžius.
Pokariu kalnelis sunyko, ir tik 1989 metais tragedijos vieta vėl buvo sutvarkyta, atidengta paminklinė kompozicija.
Tvarkant ir atnaujinant atminties vietą daug darbų atliko cukraus fabriko darbuotojai.
