„Vis dar negaliu patikėti, kad tai vyksta, kad jau kuriamas filmas“, – šypsodamasi ir jaudindamasi pusbalsiu, kad netrukdytų filmavimo darbams, kalbėjo Rūta Šepetys. Ji stebėjo, kaip Skersabalių kaime, Vilniaus rajone, toliau kuriamas filmas pagal jos tarptautiniu bestseleriu tapusią knygą „Tarp pilkų debesų“. JAV gyvenanti rašytoja prieš išvykdama iš Lietuvos papasakojo knygos kūrimo aplinkybes, kurios iki tol nebuvo atskleistos.
Skersabalių kaimo geležinkelio stotis praėjusią savaitę pavirto Kauno geležinkelio stotimi, iš kurios į tremtį Sibire gyvuliniais vagonais keliavo tūkstančiai žmonių. Čia susirinkusi tarptautinė filmo, kuris vadinsis „Pelenai sniege“, komanda filmavo paskutinius kadrus. R.Šepetys dalyvavo filmo kūrimo procese, vis įsitraukdavo į diskusijas su kūrybine komanda.
2011 m. išleistoje knygoje „Tarp pilkų debesų“ pasakojama apie jauną merginą Liną, kuri su šeima 1941-aisiais ištremiama į Sibirą. Jai pavyksta rasti stiprybės ir vilties išgyventi nežmoniškomis sąlygomis ir tremtyje surasti pirmąją meilę.
„Šią knygą parašiau ne aš, o istorija“, – vis kartoja R.Šepetys, kai jos klausiama apie knygos rašymą. Knyga jau išleista daugiau nei 50 šalių, 36 skirtingomis kalbomis, o JAV yra įtraukta į privalomos literatūros jaunimui sąrašą 21 valstijoje.
– Kaip viskas prasidėjo? Kada pirmą kartą atvykote į Lietuvą?
– Į Lietuvą pirmą kartą atvykau 2005 m. Tada dirbau muzikos versle. Vienas mano klientas turėjo koncertą Lietuvoje, todėl atvykau su juo. Taip pat norėjau susisiekti su savo šeimos nariais.
Mano tėvas lietuvis, mama amerikietė, augau kalbėdama angliškai. Man reikėjo surasti ką nors, kas galėtų padėti suplanuoti kelionę po Lietuvą. Internetu susisiekiau su kauniečiu Linu Žabaliūnu (dabartinis Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentas – aut. past.), kuris sutiko būtų mano gidas.
Mano senelis buvo iš Kučgalio kaimo Biržų rajone, senelė – iš Kazlų Rūdos. Tėvas gimė Kaune, Šančiuose. Norėjau aplankyti visas šias vietas. Linas susisiekė su visais giminaičiais. Jis kelias dienas buvo tarsi grandis tarp manęs ir mano giminaičių. Tada ir sužinojau, kad kai kurie mano senelio giminės buvo ištremti į Sibirą. Pasijutau nieko neišmananti, nieko apie tai nežinojau. Jaučiau didžiulę gėdą.
JAV mokykloje mokėmės apie Hitlerį, bet nieko nesimokėme apie Staliną. Supratau, kad mums reikia knygos, kuri galėtų papasakoti žmonėms šią tremties ir genocido istoriją.
Nesu akademikė ar istorikė, todėl negalėjau parašyti dokumentinės knygos. Supratau: jei rašysiu grožinės literatūros knygą, galėsiu aprašyti visas išgirstas istorijas ir perteiksiu didžiulę tautos patirtį.
Kitais metais vėl atvykau į Lietuvą. Linas surado žmones, išlikusius po tremties, jie sutiko su manimi kalbėti. Aš buvau niekas – kažkokia amerikietė, niekada neišleidusi knygos, neturinti patirties ir reputacijos. Linas surado žmones ir juos įtikino kalbėtis su manimi.
Linas mane supažindino ir su Kaunu. Iškart pajutau ryšį su šiuo miestu. Nežinau, ar tik dėl to, kad mano tėvas buvo iš šio mieste, čia augo.
Tokia buvo pradžia ir užkulisiai, apie kuriuos iki šiol nekalbėjau.
– Ar pamenate, kaip jautėtės, kai pirmą kartą vaikščiojote Kaune?
– Ėjau Laisvės alėja, buvo labai miela. Mano senelis, buvęs karininkas, tuokėsi Įgulos bažnyčioje Laisvės alėjoje. Mano teta buvo fotografė, ji turėjo fotostudiją netoli „Metropolio“. Buvo neįtikėtina, kai žmonės man rodė nuotraukas. Ant vienos iš jų buvo užrašytas jos fotostudijos pavadinimas.
– Kas labiausiai įstrigo iš buvusių tremtinių pasakojimų?
– Daugelis pašnekovų buvo iš Lapteviečių bendrijos. Pamenu, kalbėjausi su tremtyje gimusiu Jonu Markausku, kuris tada dirbo Kauno technologijos universiteto profesoriumi. Tikėjausi, kad jis ras pusvalandį pakalbėti, o praleidau su juo pusdienį. Informacija, kurią jis suteikė, buvo tokia, apie kurią nebūčiau sugalvojusi paklausti. Jis kalbėjo emocingai, išsakė daug įkvepiančių minčių, prisiminė dramatiškus laikus ir dosniai pasakojo, ką gali išmokyti kančia, sunkumai.
Tada mano brolis ir vyras laukė picerijoje. Juos ten palikome užkąsti. Jie manęs laukė kelias valandas. Linas tas kelias valandas man vertė.
Vieta, kuri giliai paveikė ir turėjo įtakos knygai, – buvusios kareivinės Šančiuose. Prieš 11 metų ten riogsojo apleisti, griūvantys raudonų plytų pastatai. Viename pastate veikė menininkų studija. Linas mane nuvedė pas savo dėdę, skulptorių Danielių Sodeiką. Mano tėvas ir mano tetos buvo menininkės. Kalbėdamasi su juo supratau, kad menininkams sovietiniais metais reikėjo rasti būdą kalbėti, kad jų balsas nepradingtų. Jie išreiškė save per muziką, šokį ir dailę. Skulptorius nekalbėjo angliškai, o aš nekalbėjau lietuviškai, bet mes puikiai bendravome. Šis pokalbis apie meną suteikė įkvėpimo pagrindinei knygos veikėjai – Linai Vilkas.
Tai, ką išgirdau, buvo didinga. Sovietai atėmė vėliavą, iš žemėlapio ištrynė šalį, norėjo atimti kalbą. Bet menininkai rado būdą kalbėti.
– Sakoma, kad Kaunas yra labiausiai nacionalistinis ir patriotiškiausias miestas. Ar jūs tai pajutote?
– Tai buvo akivaizdu, mane tai labai nustebino. Kai lankaisi užsienyje, tai nėra paprasta pastebėti, o Kaune tai jaučiau.
Kai kalbėjausi su žmonėmis, tie, kurie buvo iš Kauno, iškart pasakydavo. Pokalbio pradžioje jie išdidžiai ištardavo: „Aš esu iš Kauno.“ Su kitais pašnekovais kartais praleisdavome pusę dienos ir, kol to nepaklausdavome, nesužinodavome, iš kur jie kilę.
Mano tėvas taip pat visada didžiavosi, kad yra iš Kauno.
– Viename interviu sakėte, kad, kol neatvykote į Lietuvą ir nesusitikote su savo giminaičiais, nieko nežinojote apie deportacijas. Ar jūsų senelis ir tėvas nepasakojo apie tai?
– Nežinau, ar tai buvo mano senelių kartos bruožas, bet mes, vaikai, žinojome dalį istorijos. Mano tėvas, kuriam dabar 80 m., irgi žinojo tik dalį istorijos. Kai seneliai išvyko iš Lietuvos, jie praleido 9 metus pabėgėlių stovyklose, Vokietijoje. Tada bandė išvykti į Australiją, bet jiems neleido. Galiausiai išvyko į JAV. Jie ten patys susikūrė gyvenimą, senelis buvo labai aktyvus, dalyvavo lietuvių veikloje. Jis dirbo inžinieriumi Detroite, „Ford“ gamykloje.
Vėliau supratau, kad 1950–1970 m. senelis nenorėjo sukelti pavojaus šeimos nariams, likusiems Lietuvoje. Kai sutikau mano giminaičius Lietuvoje, jie sakė, kad mano senelis tikrai viską žinojo.
Tėvas atvyko į Lietuvą 1991 m., jis susitiko su šeimos nariais. Kai tėvas paklausė, kur yra kai kurie jo pusbroliai, žmonės pasakojo, kad jie mirė, bet nesakė, kad jie buvo ištremti į Sibirą. Nežinau, kodėl. Jis atvyko iš JAV, galbūt nenorėjo, kad pasijustų blogai, sužinojęs, ką patyrė jo giminaičiai.
Įvyko kai kas stebuklingo. Praėjus metams po knygos išleidimo, su manimi susiekė vienas vyras iš Čikagos (Audrius Plioplys, projekto „Viltis ir dvasia“ kuratorius – aut. past.) Jis pasakė, kad tvarkydami lietuvių bažnyčios rūsį rado lagaminą, kuris priklausė kunigui Juozui Prunskiui. Lagamine rado nuotraukų su mano senelio vardu ant jos. 1977 m. kunigas, norėjęs, kad pasaulis sužinotų, kas atsitiko lietuviams Sibire, nusprendė išleisti knygą apie tai. Jis įdėjo skelbimą laikraštyje „Draugas“, prašydamas siųsti laiškus ir nuotraukas apie lietuvius Sibire. 1981 m. jis išleido knygą „Lietuviai Sibire“.
Senelis turėjo tą knygą, bet ten nebuvo nieko apie mano šeimą. Paaiškėjo, kad senelis atsiliepė į šį skelbimą ir nusiuntė šešias nuotraukas bei devynis laiškus. Jis prašė dabar nespausdinti informacijos, prašė juos palaikyti tam, kas norėtų dokumentuoti Lietuvių istoriją. Jis man nepasakojo apie tai, kaip paliko Lietuvą, prarado tėvynę. Nusiuntė informaciją į Čikagą, kur ji gulėjo tris dešimtmečius iki tol, kol kažkas susidomės šia istorija. Kokia buvo galimybė, kad tai būsiu aš ir knygą dedikuosiu jam?
– Knyga išleista daugiau kaip 50 šalių? Ar turite vilties, kad ji vieną dieną pasirodys Rusijoje?
– Keista, niekas iki šiol manęs to neklausė. Taip, turiu ryžtą ir viltį, kad tai įvyks. Tai yra mano svajonė. Tarp milijonų, sunaikintų per Stalino režimą, buvo daug rusų. Patys rusai buvo siunčiami į Sibirą.
Mano leidėjas Izraelyje mano, kad rusų kalba knygą Rusijoje gali pavykti išleisti. Tai būtų fantastika.
Rašydama knygą suvokiau, kad viskas gali pavykti. Kartais nubrėžiame linijas, sakome, kad kas nors yra neįmanoma.
Juk neįmanoma galėjo atrodyti ir tai, kad JAV knyga apie lietuvių tremtį taps privaloma – dabar knygą skaito 11–12 metų vaikai, universitetų studentai.
JAV įprasta organizuoti renginius „Visas miestas skaito“. Tada į pagrindinę miesto auditoriją susirenka daug žmonių ir diskutuoja apie knygą. Šiuose renginiuose mano knyga jau yra skaitoma.
Stoviu ant scenos, žmonės diskutuoja apie knygą. Auditorijoje susirenka žmonės iš šeimų, kurie per karą buvo priešingose pusėse: lietuviai ir rusai, žydai ir vokiečiai, amerikiečiai ir japonai. Jie visi diskutuoja apie šią knygą. Istorija mus išskiria, bet skaitydami mes vėl galime būti sujungti.
Jei knyga būtų išspausdinta Rusijoje, ši diskusija galėtų tapti visapusiška.
– Kai apie jūsų knygą garsas pasklido plačiai, susimąsčiau: kodėl prireikė tiek daug laiko, kol kas nors pasakos visam pasauliui Baltijos šalių tremčių, genocido, okupacijos istoriją? Ir papasakos tai visiems prieinamu ir suprantamu būdu – per grožinę literatūrą ir filmą.
– Aš taip pat klausiau savęs: kodėl apie tai nerašoma, kodėl to nėra filmuose? Svajonės pildosi. Galbūt ši knyga, filmas atvers duris ir žmonės žinos daugiau.
Lietuvių kalba yra sena ir graži, bet ją supranta nedaugelis. Yra daug svarbių memuarų, atsiminimų, knygų, tikrų istorijų lietuvių kalba.
Rašydama savo romaną rėmiausi dvejomis knygomis. Vieną dažnai miniu, nors apie ją žino nedaug lietuvių. Tai – Dalios Grinkevičiūtės knyga „Pavogta jaunystė, pavogta Tėvynė“.
Ši moteris buvo ištremta prie Laptevų jūros. Ji rizikavo savo gyvenimu, rašė įvykių chronologiją. Visą istoriją paslėpė stiklainyje, kuris 50 metų išbuvo užkastas, o atsitiktinai rastas 1991-aisiais.
Čikagos universiteto leidykla šią knygą išspausdino angliškai. Kai buvau Kaune 2005 m., nuėjau į knygyną. Čia radau ją radau, lėktuve perskaičiau. Ji tapo mano kūrinio gairėmis.
Tam, kad užmiršta istorija vėl pasklistų, kartais ją reikia tik atgaivinti ir priminti.
Svajoju, kad pavyks gauti finansavimą ir į anglų kalbą išversti maždaug 20 knygų apie tremtį ir. Tai labai svarbu. Kai žmonės skaito knygą, jie sako, kad tai – grožinė literatūra, jie nori ir tikrų istorijų. O jos egzistuoja.
Filmas yra geriausias būdas papasakoti mūsų istoriją. Jau mačiau filmo anonsinį filmuką. Nesu geriausia vertintoja, nes esu įsimylėjusi Lietuvą, esu šališka. Bet pamačiusi filmuotą medžiagą, susijaudinau. Mačiau, kaip tai sujaudino kitus pasaulio lietuvių susitikimo dalyvius, mačiau jų veidus. Aš pravirkau.
– Tais pačiais, 2001 m., kai JAV buvo išleista jūsų knyga, pasirodė dar viena bestseleriu tapusi knyga „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ (angl. „Fifty Shades of Grey“). Kai pradėjote savo knygos „Between shades of gray“ turą po JAV, kaskart į susitikimus ateidavo ir minėtos knygos gerbėjų. Kaip ši sumaištis paveikė jūsų knygą?
– O, Dieve .Apie tai pirmą kartą sužinojau, kai mano mama, kuri buvo 74 m., paskambino man ir pasakė: „Tu turi problemą“. Ji pasakė, kad yra išleista knyga, pavadinimu „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ (erotinis romanas – aut. past.) Maniau, na ir kas, kad pavadinimai panašūs. Ji man papasakojo apie tą knygą. Raminu mamą, sakau, kad tokia knyga nebus populiari. Mano mama nepatikėjo manimi. Ji buvo teisi.
Buvo daug painiavos. Kai kurios mokyklos norėjo įtraukti mano knygą į mokymo programas, bet pabijojo, nes įtarė, kad tai sukels daug problemų. Sakiau, palaukime, tai praeis. Tada pasirodė filmas apie tuos pilkus atspalvius.
Tada režisierius Marius Merkevičius, su kuriuo prie filmo dirbame jau trejus metus, pasakė, kad turime pakeisti pavadinimą. Nenorėjau sutikti. Vis dėlto filmas vadinsis „Pelenai sniege“.
Čia matau ir pozityvių dalykų. Kai kurie žmonės pirko knygą „Tarp pilkų atspalvių“ manydami, kad tai buvo „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Šie žmonės man ėmė rašyti laiškus. Pasakojo, kad nusipirko knygą, tikėdamiesi perskaityti pikantišką istoriją.
Pirma mano knygos eilutė yra: They took me in my nightgown (liet: „Jie išsivedė mane vilkinčią naktiniais marškiniais“). Skaitytojai pamano, kad čia ir yra ta pikantiška knyga. Skaito toliau ir sutinka NKVD (Vidaus reikalų liaudies komisariatas – aut. past.) Tada spėja, kad NKVD yra kažkoks nežinomas sekso terminas .
Per susitikimus su skaitytojais, kai ištardavau žodį Stalinas, kai kurie puldavo maigyti telefonus ir aiškintis, kur pateko. Bet Lietuvoje šios maišaties nekilo.
– Ar norėtume susitikti su britų rašytoja E.L.James, kuri parašė „tą kitą knygą“?
– Taip, žinoma. Kai kurie jos darbą vertina labai kritiškai. Knyga labai perkama, kai kas pripažino, kad tai buvo pirma jų skaityta knyga. Galbūt jie pajus meilę literatūrai ir skaitys daugiau knygų? Nereikia jų teisti.
– Suintrigavo paskutinis jūsų biografijos sakinys. Rašote, kad gyvenate namelyje medyje, Tenesio valstijoje.
– Taip. Namas yra medyje, į jį reikia lipti daugybe laiptelių, bet jis nebalansuoja ant medžių šakų. Sienose yra daug langų, lubose taip pat stiklas.
Tenesio valstija panaši į Lietuvą, ten daug nedirbamos žemės. Mes gyvename mažame mietelyje, bet jaučiamės lyg gamtoje, bet dėl to turime problemų. Statybininkai perspėjo: kai prisnigs, pateksime į spąstus. Nemaniau, kad gali tiek prisnigti, bet praėjusią žiemą buvome įkalinti 18 dienų. Žinojome orų prognozes, todėl apsirūpinome maistu. Man reikėjo keliauti į Briuselį, į knygų mugę. Turėjau ištrūkti iš namo. Apsirengiau slidininko drabužiais, o vyras mane išstūmė pro duris su lagaminu. Taksi vairuotojas laukė apačioje. Jis žiūrėjo ir sakė, kad nieko nebus. Nučiuožiau tiesiai pas jį. Vairuotojas apgailestavo, kad neturėjo kuo filmuoti.
Man ten patinka. Svajojau, kad galėsiu name, gerdama kavą ramiai rašyti. Žinote, kaip tikra rašytoja. Bet taip atsitinka retai, nes nuolat keliauju, rašau lėktuvuose.
Mano leidėjai ragina mane sustoti, pailsėti, bijo, kad atsidursiu ligoninėje. Prieštarauju. Kol žmones domins ši istorija, keliausiu ir pasakosiu apie tai, kas nutiko Lietuvai.
Manęs kartais klausia: kas man leidžia teigti, kad esu lietuvė? Tai – sąžiningas klausimas. Juk gimiau JAV, nekalbu lietuviškai, o kalba yra tautos pagrindas. Kas duoda tokią teisę? Tiesiog aš labai to noriu, noriu būti kaip jūs.
– Dabar esate garsiausia šeimos narė?
– Nieko panašaus. Mano sesuo Kristina yra žinoma žurnalistė, rašo apie maistą. Broliui Johnui puikiai sekasi muzikos versle, jis taip pat puikiai rašo. Mano senelis išleido dvi knygas apie filosofiją. Visą laiką buvau ir esu mažiausia – Rūtelė.
Norėjo, kad būtų filmuojama Lietuvoje
Filmas pagal knygą „Tarp pilkų debesų“ bus baigtas filmuoti birželio viduryje, o kino teatrus pasieks 2017-aisiais. Romantinę dramą režisuoja lietuvių kilmės amerikiečių režisierius Marius Markevičius, filmo „Kita svajonių komanda“ kūrėjas. Scenarijų pagal bestselerį filmui parašė Sandanso kino instituto alumnas Benas Yorkas Jonesas. Filmo operatorius – Lietuvos ir Čekijos kino apdovanojimus pelnęs Ramūnas Greičius.
Pagrindinį, paauglės Linos, vaidmenį atlieka britų aktorė Bel Powley, Sandanso kino festivalio filmo „Paauglės dienoraštis“ atradimas, „Gotham“ apdovanojimo laureatė ir BAFTA nominantė. Jos mylimąjį Andrių – britų kino talentas Jonahas Haueris-Kingas.
Filmavimo grupė dirbo Kaune, Palangoje, Nidoje ir Vilniuje. Palangos paplūdimys filme primins pagrindinių herojų jaunystės dienas, Nidos kopos dėl savo unikalaus kraštovaizdžio pavirs dykynėmis prie Laptevų jūros.
R.Šepetys siekė, kad filmas būtų kuriamas Lietuvoje. Prodiuseriai jai vis atsakydavo, kad tai – neįmanoma.
DAINORAS LUKAS SK žurnalistas
Nuotraukos : Astos Martinonytės
