Rusijos gynybos ministro atleidimas iš pareigų gali sutrikdyti kariuomenės reformą.
Rusijos gynybos ministras Anatolijus Serdiukovas, ėjęs šias pareigas nuo 2007-ųjų iki šių metų lapkričio 6-osios, kai jį atleido prezidentas Vladimiras Putinas, nėra kariškis. Anksčiau jam teko pardavinėti baldus Sankt Peterburge ir vadovauti federalinei mokesčių tarnybai. A. Serdiukovas nesitaikstė su ginkluotųjų pajėgų karininkais, kuriuos vadino „žaliaisiais žmogeliukais“, ir nesidrovėjo savo civilinės biografijos, teigia Markas Galeottis iš Niujorko universiteto. Dėl to visi, kurie baiminosi per šio ministro reformas netekti savo privilegijų, naujieną apie A. Serdiukovo atleidimą sutiko džiaugsmingai.
A. Serdiukovas įsivėlė į korupcijos skandalą, susijusį su bendrove „Oboronservis“, kuri valdo ginkluotųjų pajėgų turtą. Iki praėjusių metų jis buvo šios įmonės valdybos pirmininkas. Teisėsaugos pareigūnai teigia, kad bendrovė nesąžiningai pardavė maždaug 270 mln. litų vertės valstybinio turto. Tačiau V. Putino Rusijoje pareigūnai retai netenka darbo dėl neskaidrių verslo sandorių.
A. Serdiukovo nuopuolį galėjo lemti nepagarba šeimyniniams ryšiams. Jis vedė artimo V. Putino draugo, buvusio ministro pirmininko ir dabartinio „Gazprom“ valdybos pirmininko Viktoro Zubkovo, dukterį, bet pastaruoju metu įsivėlė į meilės nuotykius su „Oboronservis“ patarėja ir valdybos nare Jevgenija Vasiljeva. Su saugumo tarnybomis susijęs interneto naujienų portalas pranešė, kad, spalio 25 d. 6 val. ryto atvykę atlikti kratos J. Vasiljevos bute, pareigūnai ten rado ir A. Serdiukovą.
Dabar gynybos ministro pareigas užima ištikimas V. Putino parankinis Sergejus Šoigu. Pradėtai ginkluotųjų pajėgų reformai iškilo grėsmė. A. Serdiukovas buvo kompetentingas administratorius, gebantis įveikti pasipriešinimą pokyčiams. Kai gynybos ministerijai vadovavo dabartinis štabo viršininkas Sergejus Ivanovas, gynybos biudžetas augo, bet ginkluotųjų pajėgų efektyvumas nepakito: tai tebebuvo senoji sovietinė armija, tik mažesnė. A. Serdiukovui buvo paskirta užduotis suvaldyti krizę, tvirtina karo ekspertas Aleksandras Golcas.
Pasak Dmitrijaus Gorenburgo iš Harvardo universiteto, buvo siekiama „atgaivinti kariuomenę atsisakant konkurencijos su stipriausiomis pasaulio valstybėmis“. Ginkluotąsias pajėgas norėta performuoti taip, kad jos galėtų atlikti šiuo metu Rusijai aktualias užduotis: daryti įtaką kaimyninėms posovietinės erdvės šalims, kovoti su terorizmu bei piratavimu ir malšinti sukilimus. Nustota svaičioti apie stambaus masto karą Europoje. Dėl to neabejotinai pamažu reikėjo naikinti privalomąją karinę tarnybą ir pereiti prie profesionalios kariuomenės.
A. Serdiukovui buvo pavesta įgyvendinti šias idėjas. Vasilijus Zacepinas iš Maskvoje įsikūrusio Gaidaro instituto teigia, kad ministrui pavyko sumažinti karinę vadovybę ir panaikinti kai kuriuos nereikalingus dalinius. Iš 400 000 ginkluotųjų pajėgų karininkų teliko 220 000. Kariuomenės struktūrą, kuri anksčiau buvo grindžiama gremėzdiškomis divizijomis, dabar sudaro paslankesnės brigados.
Šio to išmokta ir 2008-ųjų kare su Gruzija. Nors Rusija laimėjo, jos pergalė buvo klampesnė ir sunkesnė nei galėjo būti. Klibėjo atskirų dalinių koordinavimas, nes lėktuvų pilotams buvo vadovaujama iš vieno štabo, o sausumos pajėgoms – iš kito. 2009 m. buvo pereita prie vienos vadovavimo struktūros, panaikinant pasikartojančias funkcijas ir racionalizuojant ryšius mūšio lauke.
Darbas dar anaiptol nebaigtas. Karinio švietimo sistema pasenusi ir nepajėgia parengti ambicingų karininkų, pasižyminčių tinkamais gebėjimais ir iniciatyva. M. Galeottis įsitikinęs, kad geriausias sprendimas taupiai armijai – „mažiau, bet geresnių“ kareivių. Tikriausiai dėl to praėjusį gruodį V. Putinas padidino atlyginimus. Tačiau armiją papildo mažai naujų veidų, o šauktiniai, kurie dabar tarnauja metus, nepajėgia įsisavinti pažangių ginklų, kuriais planuojama aprūpinti kariuomenę už 1,7 trln. litų.
Tai atskleidžia silpniausią Rusijos ginkluotųjų pajėgų reformos grandį – ginklų pramonę. Nors šalies pasiekimai aviacijos ir kosmoso srityje įspūdingi, daugelis karinės įrangos gamyklų taiko pasenusias technologijas ir gamybos metodus, užtikrinančius darbo vietas, bet menkai tenkinančius ginkluotųjų pajėgų poreikius. 2011 m. už 4,6 mlrd. litų iš Prancūzijos įsigyti „Mistral“ klasės desantiniai laivai turėjo sukrėsti Rusijos ginklų pramonę, bet ji turi politinį užnugarį, kurį užtikrina kai kurie politikai, kaip antai populistas ministras pirmininkas Dmitrijus Rogozinas. Praėjusiais metais generalinio štabo viršininkas Nikolajus Makarovas pareiškė, kad armijai nebereikia pasenusių T-72 arba T-90 tankų, bet prieš prezidento rinkimus V. Putinas vis tiek pažadėjo nupirkti 2 300 šių karo mašinų.
Kitas klausimas, ką Rusija gali įpirkti. Buvęs finansų ministras Aleksejus Kudrinas tvirtina, kad artimiausius trejus metus nauja ginkluotė valstybei gali kainuoti 3 proc. BVP, o tai reiškia didesnius mokesčius arba mažesnes išlaidas sveikatos apsaugai ir švietimui. Šią savaitę A. Kudrinas laikraščiui „Vedomosti“ pripažino, kad išlaidos gynybai turi įtakos visai politinei sistemai. A. Serdiukovo atleidimas tik patvirtina šį teiginį.
