Kinijos kapitalas ir bendrovės gretinasi prie Europos.
Pasivažinėjimas Londono taksi iš finansų rajono „Canary Wharf“ į Anglijos banką skamba kaip nepakartojamas britiškas potyris. Bet kiniškas irgi.
Juoduosius Londono taksi gamina „Manganese Bronze“. Dalis jos priklauso Šanchajaus automobilių gamintojai „Geely“, kuri įsigijo ir švedų bendrovę „Volvo“. Valstybiniam fondui „China Investment Corporation“ (CIC) priklauso trečia pagal dydį „Songbird Estates“ dalis, o ši įmonė kontroliuoja nekilnojamojo turto bendrovę „Canary Wharf Group“, kuri valdo rytinėje miesto panoramoje vyraujančius dangoraižius. Netrukus CIC galbūt investuos į dar vieną išsiskiriantį dangoraižį – „Citigroup“ pastatą, kuris parduodamas.
Anglijos bankas kinams dar nepriklauso, bet Kinijos bankai, kurie nuo finansų krizės pradžios jau nusipirko arba išsinuomojo apie 28 tūkst. kv. m biurų, jį supa vis glaudžiau. Londone nuo 1929 metų veikiantis „Bank of China“ neseniai persikėlė į naują ištaigingą būstinę priešais centrinį banką. Tolėliau, Karaliaus Vilhelmo gatvėje, statybininkai ruošia būsimus kitos valstybinės milžinės, ICBC, namus.
Šie aiškūs kinų įsibrovimo ženklai pakurstys daugelio europiečių nerimą. Kovo mėnesį „BBC World Service“ užsakymu atlikus apklausą paaiškėjo, kad dėl ekonominės galios poslinkio į Rytus nerimaujama vis labiau: dauguma vokiečių, italų ir prancūzų Kinijos kilimą vertina neigiamai (žr. 1 grafiką). Amerikiečių ir kanadiečių jausmai panašūs. Palyginti su panašia apklausa 2005 metais, proporcija paaugo.
Politinis Europos elitas nuogąstauja mažiau. Valstybės skolos vertybinių popierių rinkose streikuojant pirkėjams, kelios vargstančios euro zonos šalys svarsto, ar Kinija nėra atsakas į jų maldas. Liepą su oficialiais vizitais Europos sostines lankęs Kinijos ministras pirmininkas Wenas Jiabao sakė, kad šalis ir toliau pirks vyriausybių obligacijas eurais. Tarp Pekino ir Atėnų, Lisabonos bei Madrido kursavo delegacijos, žadėdamos amžiną draugystę ir bandydamos išsiaiškinti, ar nepavyks kinų sugundyti mestelint šiek tiek pinigų.
Reikia baltųjų riterių
Kinijos kapitalo žūtbūt trokšta ne tik vyriausybės. Vargstanti Švedijos automobilių gamintoja „Saab“ ateitį siekia užsitikrinti mėgindama dviem kinų bendrovėms parduoti dalį. Pasak olando Victoro Meijerso, kuris stambioje Kinijos teisinių paslaugų bendrovėje „DeHeng Law Offices“ yra vienintelis tarptautinis partneris užsienietis, iš vargstančių Europos įmonių, kurios dairosi baltojo riterio iš Kinijos, per mėnesį sulaukia kelių užklausų.
Iš tiesų Kinija nėra nei Europos gelbėtoja, nei griovėja. Bet Kinijos plėtros į užsienį jėgą Europa turėtų pajusti anksčiau už JAV. Gal geopolitine prasme Europa ir laikoma nereikšminga, bet kinai joje jaučiasi labiau laukiami nei JAV, kur 2005-aisiais vienai kinų naftos bendrovei neleido nusipirkti „Unocal“ (šis įvykis tebeveikia nuomones). Be abejo, pinigų europietiškoms įmonėms reikia labiau nei amerikietiškoms. O didžiuliai sukaupti JAV vyriausybės obligacijų kiekiai Kiniją skatina diversifikuoti einant į kitas rinkas.
Analizuojant Kinijos ekonominius žygius į Europą juos verta suskirstyti į tris kategorijas (net jei Kinijoje dalis skirtumų dar ne ryškesni nei kitur). Pirma, tai – valstybės finansinės investicijos per tokius organus kaip CIC ir Valstybinė užsienio valiutų administracija (VUVA), kuri rūpinasi milžiniškais šalies užsienio valiutų rezervais. Antra, tai – privačios turtingų individų, o pamažu ir privataus kapitalo įmonių investicijos. Trečia, tai – ateinančios kinų korporacijos.
Pradėkime nuo oficialių srautų. Duomenys apie Kinijos investicijų taikinius padriki, bet bent du dalykai aiškūs: Kinija teigia trokštanti diversifikuoti portfelį mažindama turto dalį doleriais, o euro zona – natūrali alternatyva. JAV banko „BNY Mellon“ valiutos analitiko Simono Derricko manymu, apie ketvirtį Kinijos rezervų, kurių vertė – per 3 trln. JAV dolerių, jau sudaro turtas eurais. Atsižvelgiant į pastarojo meto kaupimo tempą (apie 200 mlrd. JAV dolerių per ketvirtį) galima teigti, kad rezervuose, kuriuos Kinija sukaupė nuo praėjusios vasaros, 150–200 mlrd. JAV dolerių teko euro zonai. (Dar keli milijardai bus tekę turtui svarais sterlingais.)
Tokio masto srautai padėtų paaiškinti, kodėl eurui tebesisekė geriau, nei daugelis tikėjosi dėl zoną apėmusios valstybinių skolų krizės. Bet šie srautai gali rodyti ir būsimą silpnybę. Kinijos troškimas lėčiau kaupti rezervus gali sumažinti turto eurais paklausą. „Eurui tai galėtų reikšti visiškai kitokias vertes“, – sako S. Derrickas.
Kokia oficialių Kinijos pinigų suma pasiekė periferines euro zonos šalis, galima tik paspėlioti. Stephenas Jenas iš rizikos draudimo fondo „SLJ Macro Partners“ mano, kad iš vargstančių valstybių kinai galėjo nupirkti tiek pat skolos, kiek Europos centrinis bankas (ECB). Iš dalies jų motyvai gali būti politiniai: S. Jenas kandžiai pastebi, kad europiečiai neseniai nieko negalėjo pasakyti dėl juanio vertės. Bet yra ir komercinė logika: tarkime, manant, kad skolų krizė labiau neįsisiūbuos, Ispanijos obligacijos žada gražios grąžos.
Dosnumas turi ribą. Džiugūs ispanų pareiškimai, kad kinai į sunkumų apimtus šalies taupomuosius bankus tuoj įmes pinigų, buvo mikliai supeikti. Viltys, kad Graikiją užplūs kiniškas kapitalas, dar netapo realybe. Ryškiausias sandoris – valstybinei laivybos ir uostų milžinei „COSCO Pacific“ suteikta koncesija valdyti terminalą Pirėjo uoste ir galbūt pastatyti dar vieną. Bet tai anaiptol ne oportunistinis turto griebimas, nes susitarta 2007 metų bumo kainomis. Artėjant 2013 metams Kinijos parama šlubesnėms valstybėms vyriausybės obligacijų rinkose gali gerokai sunykti, nes naujas euro zonos valstybių skolos fondas Europos vyriausybėms suteiks pirmenybę prieš kitus kreditorius atsiimant pinigus iš kai kurių šalių.
Nors Kinijos užsienio valiutos rezervus iš esmės sudaro vyriausybės ir pusiau vyriausybės skolos, jos nėra vienintelės. „The Economist“ išanalizavo, kiek VUVA turi įmonėse iš FTSE 100, ir nustatė, kad dalys bendrai vertos apie 11,6 mlrd. svarų sterlingų ir yra išsibarsčiusios po du trečdalius indekso. Tai šiek tiek mažiau kaip 1 proc. bendros indekso vertės, o didžiausia dalis tenka energetikos, neciklinio vartojimo ir pagrindinių medžiagų sektoriams (žr. 2 grafiką). Kitose Europos rinkose kinai matomi rečiau, nors akcijas galbūt perka per trečiąsias šalis.
Kinų klientai – kinai
Pareigūnai nori dar didesnės diversifikacijos ir taikosi į realų turtą, įskaitant įmones. Pavyzdžiui, pranešama, kad CIC investavimui gaus dar 100–200 mlrd. JAV dolerių rezervų, ir dalis šių pinigų pateks į Europą. Tikėtina, kad tempas bus nuosaikus. Politine prasme valstybinės investicijos gali būti delikatus klausimas. CIC dažnai investuoja per trečiąsias šalis. Ten, kur dalį turi tiesiogiai, ji kol kas neparodė didelio polinkio kištis į įmonių valdymą.
Antai investuodama į nekilnojamąjį turtą CIC nutarė per „Canary Wharf Group“ sudaryti sąjungą su patyrusiais partneriais ir imtis ilgalaikių projektų labiausiai išplėtotoje kontinento rinkoje. Be to, per „Canary Wharf Group“ kinai turi dalį Londono biurų projekte, pramintame „Walkie-Talkie“, kuris durų neatvers iki 2014 metų, o ir tuomet ne viską pavyks išnuomoti iš karto. Pasak vieno nekilnojamojo turto konsultanto, kiti valstybinio turto fondai galbūt kalbės apie trejų–penkerių metų veiklą, bet „CIC nieko nesakys [apie savo grafiką], o jei ir sakys, tai išgirsite atsakymą, kad turimą dalį pasiliks visam laikui“.
Partneriams patraukliosios CIC savybės akivaizdžios. Be didžiojo pinigų puodo, jis gali atsivesti būsimųjų nuomininkų ar pirkėjų iš Kinijos. Nekilnojamojo turto konsultantai jau kalba, kad kinų įmonės vis dažniau teiraujasi biurų. Dirbantys sektoriuje mano, kad CIC galų gale pradės investuoti į studentų būstus, kuriuos galbūt užpildys Didžiojoje Britanijoje universitetus lankantys jaunieji kinai.
Jei valstybinis kapitalas į Europą teka jau senokai, privatus kapitalas iš žemyninės Kinijos – naujesnis reiškinys. Konsultacijų bendrovei „Bain & Company“ su „China Merchants Bank“ neseniai atlikus apklausą nustatyta, kad individų iš Kinijos turimas investuotinas turtas vertas 62 trln. juanių (9,6 trln. JAV dolerių), o per 10 mln. juanių verto investuotino turto turinčių žmonių skaičius šiais metais priartės prie 600 tūkst. Jie vis labiau pasirengę dalį pinigų investuoti užsienyje. Pasak Johnsono Chngo iš „Bain“, turtingi kinai užsienio investicijų dalį savo portfeliuose padvigubino: nuo 10 proc. 2009-aisiais iki 20 proc. šiais metais.
Didžioji dalis nusėda Honkonge ir Singapūre, bet šiek tiek pasiekia ir Europą. Valiutos kontrolės priemonės taikomos, bet Kinijoje cirkuliuojant tokiems likvidaus turto kiekiams leidimą gauti lengviau. Nekilnojamasis turtas, kuris investuotojams iš Kinijos patraukliausias, vėl dėmesio centre, ir dėl silpno svaro, palankių mokesčių, o dažnai ir planų vaikams duoti britišką išsilavinimą Londonas vėl pagrindinis taikinys Europoje.„Kinai iš žemyninės dalies – sparčiausiai auganti į brangiausią naujos statybos nekilnojamąjį turtą Londono centre nusitaikiusių užsienio pirkėjų grupė“, – pasakoja Jamesas Thomasas iš nekilnojamojo turto konsultacijų bendrovės „Jones Lang LaSalle“. Anksčiau reklaminės Londono statybų kompanijos būtų apsistojusios Honkonge ir Singapūre, bet dabar keliasi ir į žemyną, o kinų bankai ir teisinių paslaugų įmonės iš Vakarų prisideda perspektyvius pirkėjus konsultuodamos dėl finansavimo ir mokesčių.
Kai kurie siekia komercinių investicijų. Nedidelės nekilnojamojo turto konsultacijų įmonės „Celestial Globe“, aptarnaujančios pirkėjus iš žemyninės dalies, padaliniui Londone vadovaujanti Siqi Zhang praneša, kad sudarant investicinius portfelius itin domimasi restoranais, viešbučiais ir barais, kurie gali duoti pinigų srautų.
Tačiau privataus kapitalo tėkmę maitina ne tik individualus turtas. Galbūt jautriausia Kinijos žygio sritis – korporacinis sektorius, kinų bendrovėms ir jų finansuotojams dairantis užsienyje.
Nereikėtų perdėti išsivysčiusių Vakarų ūkių svarbos šiame procese. Iki šiol Kinija daugiausia dėmesio iš esmės skyrė investicijoms Azijoje, Afrikoje ir Lotynų Amerikoje užsitikrindama energetinius ir gamtinius išteklius. Europa – tai rinka, kurioje kiniškos prekės vartojamos, o ne surenkamos. Šiaip ar taip šiais metais didžiausias Europoje pristatytas kinų sandoris buvo už 2,2 mlrd. JAV dolerių „China National Chemical Corporation“ perkamas norvegų „Elkem“, kuris gamina polisilikoną – pagrindinį saulės baterijų komponentą. Be to, kalbama, kad Islandija, iš kurios ranka pasiekiama gausių naftos išteklių turinti Arktis, iš Kinijos sulaukia stebėtinai daug lankytojų. Tačiau duomenys apie tiesiogines užsienio investicijas iš Kinijos rodo, kad Europai tarp jų tenka vos 3,5 proc. (žr. 3 grafiką). Atskiri sandoriai skaičius tebegali gerokai pakeisti.
Sek paskui pinigus, jei gali
Bet duomenys atskleidžia ne viską. Pinigai iš žemyninės dalies ir Honkongo dažnai susilieję. Atstovybę atidaryti kainuoja nedaug, o po to ją galima sparčiai išplėsti. Be to, skaičiai gali slėpti Kinijos įtakos mastą. „Geely“ priklauso tik 20 proc. „Manganese Bronze“, bet ji turi didesnę dalį bendroje šiųdviejų įmonėje, kuri gamina taksi tarptautinėms rinkoms, yra pagrindinė šios britų bendrovės kreditorė ir „Manganese Bronze“ strateginių planų ramstis.
Pasak Walido Sarkiso iš privataus kapitalo bendrovės „Bain Capital“, ekonominės galios pokrypis į Rytus bet kuriuo atveju Europos bendroves natūraliai verčia kiniškomis ir azijietiškomis. Pajamos ir augimas vis labiau priklauso nuo tų pasaulio kraštų. Įmonių, kurios patenka į investicinius portfelius, vadovai svarsto, ar neperkėlus būstinių į Rytus, o akcijų nekotiravus tokiose vietose kaip Honkongas. „Bazės keitimo procesas išties spartus“, – sako W. Sarkisas.
Augančių kinų investicijų užsienyje tendencija abejoti neverta. Pasak Kinijos investicijų Europoje duomenų bazę sudaryti padėjusio Christiano Milelli iš Paryžiaus X Nantero universiteto, sandorių nemažėjo nepaisant finansų krizės, nors Indijos įmonės investavo mažiau.
Užkulisiuose veikla virte verda. Investiciniai bankai Kinijos įmonėms reguliariai siūlo sandorius (bent tam, kad pagąsdindami atgaivintų kitus kandidatus). Prieš penkerius metus jie to nebūtų darę. „Kinijos įmonės intensyviai dairosi“, – pasakoja Simonas Wilde’as, įmonėje „Macquarie Capital“ vadovaujantis Europos energetikos ir komunalinių paslaugų sričiai. Domina ne tik pirkimai: regis, vyksta derybos dėl Kinijos įmonių dalyvavimo stambiuose energetikos ir infrastruktūros projektuose Rytų Europoje.
Didžiąją tokio žvalgymo dalį sunku pastebėti, nes tam dažnai pasitelkiami individualūs machinatoriai, išmanantys apie Vakarus ir turintys gerų ryšių Kinijoje. Europoje lankantis Wenui Jiabao, į jį buvo atsuktos visos kameros, bet sudarant sandorius paprastai trimituojama nedaug. „Dėl amerikiečių kitaip, kai generalinis direktorius atskrenda nusifotografuoti su vietiniu vyskupu“, – sako vienas įmonės vadovas iš Airijos.
Investuojama dėl įvairiausių priežasčių. Antai kinų bankai nori aptarnauti tarptautiniu mastu besiplečiančias kinų įmones ir banko bendradarbiavimui Kinijoje ieškančias Europos įmones. Be to, tokioje vietoje kaip Londonas jie gali daug ko išmokti apie valiutų prekybą ir išvestinius vertybinius popierius, ypač augant tarptautinei juanio reikšmei.
Plėtrą dažnai varo itin konkurencingos Kinijos rinkos poreikiai, bet lygiai taip pat ir Europos rinkos vilionės. „CIC ir VUVA finansines investicijas grindžia kapitalo pelningumu, – sako „Barclays Capital“ pirmininkas didžiajai Kinijai Z. Z. Qiu. – Korporacijų sandoriai strategiškesni ir labiau susiję su sinergija.“
Technologijos ir prekių ženklai didžiausią reikšmę gali turėti gimtojoje šalyje. Imkime „Geely“ sandorius Europoje. Nusipirkdama „Volvo“ ji gavo aukščiausios klasės prekės ženklą, kuris Kinijoje leis konkuruoti su Vakarų automobilių gamintojais, įmonei tuo pat metu masinio vartojimo rinkoje siekiant platinti savus prekės ženklus. Jos ryšys su „Manganese Bronze“ rimtos finansinės naudos davė nedaug, pasakoja „Manganese Bronze“ vadovas Johnas Russellis, bet suteikė daug platesnio masto pranašumų, kaip antai galimybė naudotis praktinėmis inžinerinėmis žiniomis ir rimtą paveldą turinčiu prekės ženklu.
Panaši istorija įvyko 2008 metais, kai kinų statybinės įrangos gamintoja „Zoomlion“ nusipirko varžovę iš Italijos CIFA. „Pagrindinės CIFA rinkos Europoje per recesiją nusmuko“, – pasakoja šį sandorį atvejo tyrime aprašęs Joshas Lerneris iš Harvardo verslo mokyklos. Tačiau „Zoomlion“ iš CIFA gavo geresnes gamybos technologijas ir aukščiausios klasės prekės ženklą prekybai Kinijoje.
Aukščiau inžinerinės vertės grandine palypėti siekiančioms pramonės įmonėms natūraliais medžioklės plotais tapo Vokietija. Ir čia nusitaikyta į automobilių gamybą. Į ekologiškas technologijas irgi: kinų vėjo turbinų gamintoja „Goldwind“ 2008 metais nusipirko vokišką projektuotojų įmonę „Vensys“, idant savo rinkai galėtų gaminti didesnes turbinas. Tačiau ne kiekviena Europos įmonė gali manyti turinti patrauklių technologijų. „BT [britų telekomunikacijų bendrovė] Kinijai aš neparduočiau, – sako Londone dirbantis verslininku tapęs kinų smuikininkas Jamesas Wangas, kurio įmonė „Eli Capital“ talkininkavo „Geely“ dėl europinių sandorių. – Ji per daug senamadiška.“
Keli žodžiai apie rėmėjus
Sandoriai gali padėti atverti Kinijos rinką. 2010 metų birželį kinų konglomeratas „Fosun“, turintis pretenzijų tapti pasauliniu investicijų milžinu, nusipirko 7,1 proc. (vėliau pakėlė iki 9,3 proc.) prancūzų laisvalaikio bendrovės „Club Med“ su viltimis aptarnauti kinų poilsiautojus. Pirmąjį kurortą Kinijoje „Club Med“ atidarė gruodį. Gegužę „Fosun“ taip pat nusipirko 9,5 proc. graikų mažmenininkės „Folli Follie“. Pastarajai, be kitų, priklauso prekės ženklas „Links of London“, o šis sandoris, jos manymu, paspartins jos plėtrą Kinijoje. CIFA partnerystė su „Zoomlion“ leidžia naudotis kinų bendrovės platinimo tinklais Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose.
Tokie sandoriai progų suteikia ne tik juos sudarančioms įmonėms, bet ir privačiam kapitalui. „Fosun“ iš esmės veikia kaip privataus kapitalo bendrovė; investicinius darinius ji įsteigė tiek su „Carlyle“, tiek su „Prudential Financial“. „Zoomlion“ ir CIFA sandoryje 40 proc. finansavo kinų įmonės „Hony Capital“ vadovaujamas fondų konsorciumas, kuriam priklauso ir „Goldman Sachs“. J. Lernerio manymu, po 5–10 metų kiniškos privataus kapitalo bendrovės jau bus prisijungusios prie pasaulinio šio sektoriaus elito.
Privataus kapitalo bendrovės – tai ne tik finansinė galia ir sandorių paieškos tinklas, bet ir galimybė viešumos vengiantiems investuotojams užsimaskuoti. Be to, jos turi reikiamų priemonių susisteminti smulkesnes sandorių detales ir padėti integruotis partneriams iš skirtingų kultūrų. Šiuo aspektu Kinijos bendrovėms susitvarkyti neabejotinai sunku, nes jų patirtis su tarptautiniais sandoriais ribota: antai viena bendrovė sutriko dėl užsieniečių įpročio imtis laisvadienių šventėms. Europiečiai, žinoma, tarpkultūrinių sandorių patirties nestokoja. Anot vieno brito, kinai ne blogesni už kaimynus. „Su prancūzais kur kas sunkiau nei su kinais“, – sako jis.
