Rašytinės spaudos kalba: evoliucija ir žurnalistų atsakomybė

(Pranešimas skaitytas Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos surengtoje konferencijoje „Šveplai ar elegantiškai? Kalbos prestižas, etiketas ir skaitmeninė kultūra“)

Kaip manote, ar laikraščio „Panevėžio balsas“ šiandienos žurnalistas lengvai susikalbėtų su savo kolega, rašiusiu į jį prieš 102 metus?

Jei skirtingų epochų „Panevėžio balso“ korespondentai turėtų fantastišką galimybę trumpam susitikti, jų pokalbis veikiausiai prasidėtų nuo nuostabos. Ne dėl temų – jos būtų gana panašios, – o dėl kalbos.

Per šimtmetį pasikeitė ne tik pasaulis, bet ir pats lietuviškas žodis laikraščio puslapiuose.

Laukiamiausi keturi puslapiai

Kad pamatytume, kaip per „Panevėžio balso“ šimtametę gyvavimo istoriją keitėsi kalba jo puslapiuose, pirmiausia turėtume įvertinti to meto istorinį kontekstą, kuriame gimė laikraštis, pirmasis, į skaitytoją Panevėžyje prabilęs lietuviškai.

Taigi 1924-ieji. Jau praėję šešeri metai, kai Jono Basanavičiaus pirmininkaujama Lietuvos Taryba priėmė ir paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės aktą.

Dabar nėra lengva atsakyti, kodėl iki 1924-ųjų Panevėžys neturėjo lietuviško laikraščio.

Tiesa, noras jį leisti budo dar 1919 metais.

Tačiau ši mintis tik po penkerių metų įsikūnija į gyvenimą.

„Šiandien pradeda eiti „Panevėžio balsas“, – iškilmingai rašyta 1924 metų vasario 16-ąją pasirodžiusiame pirmajame jo numeryje.

Iki tol Panevėžyje leista tik rusiška spauda.

Tad galima suprasti, koks tai buvo įvykis – išėjo pirmasis lietuviškas laikraštis, skirtas panevėžiečiams!

O štai tokius linkėjimus naujo laikraščio leidėjams išsakė poetas, advokatas, iki šių dienų Skaistakalnio parke išlikusios Pragiedrulių sodybos tuometis šeimininkas Juozas Čerkesas-Besparnis.

„Girdėjau, kad Tamsta ar Tamstos leidžiate pirmą „Panevėžio Balsas“ numerį. Tegul Dievas jums padeda gyventi toje ašarų pakalnėje, nieko be reikalo nebarti, bet netylėti ką nors bloga pamačius. Gerai būtų, kad ir Tamstos, p. Redaktoriau, niekas nebartų, be reikalo kalėjiman nesodintų ir kad nereikėtų elgetauti išmaldą padengimui administratyvinio nutarimo. Linkėčiau Tamstai nesikarščiuoti ir žengti pirmyn iš palengvo, nesidairant nei į partijas, nei į atskiras sroves bei nuomones. Drožk tiesiai ir gana!“

Dabartiniam skaitytojui turbūt sunku įsivaizduoti vos keturių puslapių laikraštį. O būtent tokie buvo pirmieji „Panevėžio balso“ numeriai. Užtat kokie laukiami panevėžiečių!

Traukinys nei stovi, nei juda

Vartant pirmuosius „Panevėžio balso“ numerius, labai aiškiai matyti, kaip smarkiai to meto viešoji lietuvių kalba skiriasi nuo dabartinės bendrinės kalbos.

„Panevėžio balso“ kalba – tai pereinamojo laikotarpio lietuvių kalba: jau nebe XIX a. rašto tradicija, bet dar ne iki galo norminta dabartinė bendrinė kalba.

Ji gyva, mišri, atvira tarmėms ir svetimoms įtakoms, o kartu – labai autentiška savo laikmečio liudytoja.

Panagrinėjus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos suskaitmenintą 1925 m. balandžio 3 dienos „Panevėžio balso“ numerį, galima išskirti kelis būdingus to meto spaudos kalbos bruožus.
Didelė dalis tekstų – savivaldybių, valdybų, komisijų ataskaitos. Jų kalba sausa, informacinė, sakiniai ilgi, dažnai vardijamojo pobūdžio.

Tekstuose gausu šiandien nebevartojamų formų, pavyzdžiui, „reikalų vedėjas“, šiandien būtų – vadovas.
Kai kuriuose straipsniuose juntama aiški ironija: „Yra mažieji geležinkeliai. Traukiniui einant, negalima suprasti – ar jis stovi, ar juda.“ – taip prieš 101-erius metus rašyta apie dabar turistų atrakcija belikusį siauruką.

Panevėžys be restoranų ir traktierių

O tipiškas tarpukario publicistinis tekstas yra 1925 m. „Panevėžio balse“ publikuotas straipsnis „Urvai“.

Tai pavyzdys, kaip tarpukariu vietinėje spaudoje buvo diskutuojama apie socialinę politiką ir moralę:

„Panevėžio miesto taryba šiemet ant restoranų ir traktierių uždėjo 9000–10000 litų mokesčio –tikriau pasakius, uždraudė mieste laikyti restoranus ir traktierius, nes tokio didelio mokesčio, žinoma, negalima išrinkti. Dabar mieste nėra nei traktieriaus, nei restorano. Aludes leido laikyti tik miesto centre. Tokiu būdu taryba manė sumažinti girtybę. Išrinko net 3 kontrolierius, kurie dabotų blaivumo. Tarybos nariai galėtų suprasti, kad neleisdami laikyti restoranų ir traktierių, girtybės

neišnaikįs. Kas nori išgerti, ras visuomet vietą, kur išgerti. Mieste nėra traktierių, restoranų, bet užtat nėra gatvės, kur nebūtų slaptų urvų, kuriuose girtuokliauja ir dieną ir naktį. Tuose urvuose yra panelės. Čia už viską lupa nežmoniškai, degtinės pusbutelis 2–2,5 lito. Čia žmogui išvalo puikiausiai kišenes – išeina iš urvo be vieno cento. Demoralizacija čia didžiausia.“

Kaip išvalyti taukų „plėmus“

O štai rubrika „Šeimininkių dėmesiui“ iš 1934 metų sausio mėnesio „Panevėžio balso“ numerio:

„Taukų plėmus galima nuimti nuo vilnonio patiesalo trinant tvirtai su kloroformoje pavi̇lgytu skaruliu.

Sidabrinį krepšelį pamėrk maslionkuose per naktį. Rytę išplauk drungname vandeny, minkštu skuduru sausai nušluostyk ir bus gražus.“

Šis trumpas fragmentas dabar mums leidžia pamatyti ne tik buitinį tarpukario pasaulį, bet ir gyvą, dar besiformuojančią bendrinę kalbą.

Tai kalba, kuri dar tik šlifuojama, pilna svetimybių. „Skarulis“ (vietoj šiandien įprastesnio „skudurėlis“), „maslionkai“ (iš slavų kalbų atėjęs žodis, reiškiantis pasukas ar sviesto likučius).
Įdomi liepiamosios nuosakos vartosena: „pamėrk“, „išplauk“, „nušluostyk ir bus gražus“. Tai rodo artimą santykį su skaitytoja – laikraštis kalba tarsi patarėja kaimynė.

Laikraštis mokė kalbos

Nuo 1934 metų „Panevėžio balse“ atsirado rubrika „Kalbos kertelė“.

Štai kokie kalbos pamokymai publikuoti vienoje tokioje kertelėje:`

„Vadovauti, tarnauti, atstovauti, bernauti… kam…

Skauda, gelia… ką – kojas, kaulus…

Ne vėliau kaip po dviejų savaičių, o ne ne vėliau dviejų…

Veikė jo nervus, o ne į nervus…

Neturime, o ne pas mus nėra.

Geriausiai gyvena, o ne geriausia.“

„Kalbos kertelės“ atsiradimas laikraštyje rodo, kad redakcija suvokė atsakomybę už lietuvišką žodį, jai rūpėjo ne tik turinys, bet ir kalbinė raiška – tiek pačiame laikraštyje, tiek skaitytojų aplinkoje.

Regioninis laikraštis buvo ne tik informacijos šaltinis, bet ir savotiška „liaudies mokykla“. „Kalbos kertelė“ padėjo skaitytojams mokytis taisyklingos kalbos praktiškai, per trumpus, aiškius pavyzdžius.

Kalbos taisyklingumas buvo glaudžiai susijęs su tautine savimone. Rūpinimasis kalba reiškė rūpinimąsi kultūra ir valstybe.

Keičiasi net gramatika

Grįžkime į mūsų laikus.

Per pastaruosius du–tris dešimtmečius rašytinės spaudos kalba Lietuvoje keitėsi ne revoliucingai, o nuosekliai – kartais beveik nepastebimai, bet labai iškalbingai.

Šie pokyčiai atspindi ne tik kalbininkų sprendimus, bet ir visuomenės brandą, politines nuostatas bei santykį su pačia kalba. Rašytinės spaudos kalba nėra sustingusi sistema – ji reaguoja į laiką, vertybes, istorinius sukrėtimus ir net emocijas. Kalbos normos švelnėja, o pats rašymas tampa ne tik taisyklingas, bet ir sąmoningas – atspindintis ne vien gramatiką, bet ir poziciją.
Vienas iš kalbos kaitos ženklų, kuris atsiskleidžia iš konkrečių kalbos norminimo sprendimų, yra kintanti žodžių rašyba.

Pavyzdžiui, dar visai neseniai veiksmažodis tįsoti buvo rašomas tik su y – tysoti. Prieš maždaug du dešimtmečius, siekiant supaprastinti rašybą, normoje įsitvirtino forma su į, tačiau ir senasis variantas iki šiol nelaikomas klaida. Tai rodo kalbos polinkį ne atmesti, o prisitaikyti.
Keitėsi ir švenčių pavadinimų rašymo taisyklės. Dabartinė norma numato, kad jei šventės pavadinimą sudaro du žodžiai, abu rašomi didžiąja raide.

Pietums ir kalbininkai valgo šnicelį

Visuomenei sąmonėjant, keitėsi ir požiūris į tam tikras socialines grupes. Iš vartosenos pamažu pasitraukė žodžiai, kurie anksčiau buvo laikomi neutraliais, o šiandien suvokiami kaip žeidžiantys: čigonai, invalidai, negrai. Spaudos kalba tapo viena pirmųjų erdvių, kuriose šis pokytis buvo įgyvendintas praktiškai.

Tai, kas kadaise buvo laikoma vengtina, šiandien neretai tėra šalutinis variantas. Tokie žodžiai kaip kontinentas, fakelas, farširuoti, bintas, meniu ar šnicelis anksčiau buvo taisomi, siūlant „teisingesnius“ atitikmenis.

Dabar nebereikalaujama šnicelio keisti maltiniu, o meniu – valgiaraščiu.

Leista ir į vatą vynioti

Dar vienas ryškus kalbos pokyčių laukas – gramatika ir frazeologija. Prieš dvidešimt metų vietininko vartojimas junginiuose būti atostogose ar būti pensijoje buvo laikomas klaida.

Tuomet buvo taisoma: aš atostogauju, man atostogos, esu pensininkas.

Šiandien tokia vietininko vartosena jau laikoma normine ir niekam nebekliūva.

Panašus likimas ištiko ir vaizdingus posakius vynioti į vatą, būti ant bangos – anksčiau laikyti stiliaus klaidomis, šiandien jie tapo visiškai priimtina spaudos kalbos dalimi.

Nauji laikai – nauji ir žodžiai

Technologijų ir socialinių tinklų plėtra atnešė naują leksikos bangą: guglinti, feisbukas, asmenukė, nuomonės formuotojas, tinklaraštininkas, mesendžeris. Iš pradžių sutikti atsargiai, šiandien šie žodžiai laikomi visiškai normalia bendrine vartosena.

Ne visi naujadarai prigijo be diskusijų – pavyzdžiui, žodis parkomatas ilgą laiką kėlė abejonių, tačiau šiandien jau laikomas tinkamu vartoti.

Panašiai ir su veiksmažodžiu parkuoti, kuris taip stipriai įsigalėjo, kad vargu ar ateityje liks tik šalutinis variantas.

Greta jų atsiranda ir sėkmingų lietuviškų naujadarų, tokių kaip knygomatas, melagiena.

Kalba praturtėjo ir naujais veiksmažodžiais – įveiklinti, įpaminklinti. Keitėsi ir skyrybos normos: žodeliai turbūt, galbūt, atseit, taigi šiandien skiriami pagal intonaciją, o tai reikalauja daugiau kalbinio jautrumo.

Tikriniai daiktavardžiai mažąja raide

Kalbos kaita ypač išryškėjo prasidėjus karui Ukrainoje.

Dalis žiniasklaidos, norėdama aiškiai išreikšti savo požiūrį į valstybę agresorę, pradėjo rašyti tikrinius daiktavardžius rusija, kremlius, sovietų sąjunga, maskva mažosiomis raidėmis.

Tai nėra kalbos norma ar taisyklė – veikiau sąmoningas stilistinis ir vertybinis pasirinkimas.

Svarbu pabrėžti, kad tokios pozicijos laikosi ne visa žiniasklaida, tačiau pats reiškinys rodo, jog kalba tampa ir pilietinės laikysenos forma.

Tas pats karas į kalbą atnešė ir naujų žodžių. Spaudoje bei viešojoje erdvėje pastaraisiais metais įsitvirtino tokie terminai kaip botai, troliai, trolių fermos, orkai, koloradininkai. Jie apibūdina propagandos, dezinformacijos, netikrų paskyrų reiškinius ir liudija, kaip greitai istoriniai įvykiai sukuria naują leksiką.

Baudų neliko

Svarbus lūžis įvyko ir kalbos priežiūros srityje. 2019 metais didžiųjų kalbos klaidų sąrašas buvo pripažintas netekusiu galios.

Taip atsisakyta instrumento, leidusio bausti už pagrindinių kalbos normų nesilaikymą.

Anksčiau redakcijos reguliariai sulaukdavo kalbos tikrintojų sudarytų sąrašų su pastebėtomis gramatikos, skyrybos ar kalbos kultūros klaidomis – savotiškų įspėjimų „atkreipti dėmesį“.

Šie sąrašai buvo kasdienės redakcinės rutinos dalis.

Kalbos inspekcijai panaikinus savivaldybių kalbininkams prievolę tikrinti vietos laikraščių kalbą, užtikrinti jos taisyklingumą liko laikraščių redaktorių atsakomybė.

Miežiškėnai ar miežiškiečiai

Nors požiūris į kalbos vartotojus tapo liberalesnis, dalis visuomenės, nespėjanti sekti kalbos naujovių, vis dar kritikuoja žiniasklaidą dėl „nemokėjimo“ rašyti. Tai ypač išryškėjo pradėjus rašyti rusija ar maskva mažosiomis raidėmis.

Skambina garbaus amžiaus moteris į redakciją ir klausia: kaip anūkui paaiškinti, kodėl laikraštyje rusija rašoma mažąja raide?

Neretai sulaukiame ir klausimų, kodėl raguviai, o ne raguviškiai, kodėl miežiškėnai, ne miežiškiečiai.

Gyventojų pavadinimų pagal gyvenamąją vietą daryba – sudėtingas kalbos laukas, kurio subtilybių ne visi žino.

Jei Raguva ar Linkuva, tai ir raguviai, ir raguviškiai, linkuviai ir linkuviškiai yra taisyklingi variantai. Redakcija, siekdama kalbos vaizdingumo ir skambesio, kartais sąmoningai renkasi vieną iš jų – rašyti raguviai, linkuviai.

O štai Panevėžio rajone esančių Miežiškių gyventojai, visoje šalyje garsėjantys kaip kalbos ir senųjų tradicijų puoselėtojai, mus jau išmokė juos vadinti miežiškėnais. Juk pats kalbos sargas, gimtosios pietų panevėžiškių šnektos tyrėjas, docentas, daktaras Jonas Šukys visad prašė išlaikyti žodį miežiškėnai, kad užmaršties upė nenusineštų priminimo apie tėvų ir senelių šnektą, apie krašto praeitį.

Ar Mėnulis rūpi labiau nei klaidos

Net ir šiais laikais rašytinė spauda neša tą simbolinį švietėjišką deglą, nes žmonės vis dar iš jos sužino, kaip taisyklingai rašomi kai kurie žodžiai.

Prieš šimtą metų kaip žmonės kalbėjo, taip laikraščiai rašė.

Dabar spaudos kalba pasikeitė, o skaitytojai vis dar jos nepaveja.

Skambina ar rašo mums, kad pasitaisytume, ir sužino patys klydę.

Pavyzdžiui, Šarmuto sodininkų bendrija atkakliai tebevadinama Šermuto, Pajuostis vis dar Pajuostė, nes taip vietiniai nuo gimimo girdėję.

Tačiau paradoksalu, bet turime pripažinti, kad skaitytojai akyliausiai tikrina ne straipsnių kalbą, o „Kaleidoskopo“ skiltį, kur skelbiama Mėnulio fazė. Jei tik pasitaiko netikslumas, reakcija būna žaibiška: „Ne toks mėnulis!“

Paminėti pavyzdžiai leidžia daryti išvadą, kad rašytinės spaudos kalba šiandien gyvena tarp normos ir pasirinkimo. Ji nebėra vien taisyklių laikymasis – tai nuolatinis dialogas su laiku, skaitytoju ir pačia visuomene.

Kalba spaudoje tampa ne tik informacijos perdavimo priemone, bet ir jautriu barometru, rodančiu, kaip keičiamės mes patys.

Ar kolegos susikalbėtų?

O dabar pabandykime hipotetiškai atsakyti į pradžioje iškeltą klausimą, ar laikraščio „Panevėžio balsas“ šiandienos žurnalistas lengvai susikalbėtų su savo kolega, rašiusiu į jį prieš 100 metų,

ar vienas kitą suprastų, ar suvoktų vienas kito rašinius?

Trumpas atsakymas: taip, jie susikalbėtų

Tačiau tarpukario korespondentas patirtų stiprų terminologinį šoką, o šiuolaikinis korespondentas jo kalbą palaikytų itin archajiška, minkšta ir kiek kaimiška.

Didžiausias jų bendravimo barjeras – žodynas. Tai sritis, kurioje kiltų daugiausia nesusipratimų.

Šiuolaikinio korespondento kalba perpildyta technologinių terminų (skaitmeninimas, naratyvas, algoritmas).

1924-ųjų žurnalistui žodis „pelė“ asocijuotųsi tik su graužiku, o ne su kompiuteriu.

Tarpukario korespondentas vartotų terminus, kurie šiandien skamba kaip egzotika: procentininkas, krautuvininkas.

O štai jums nesusipratimo pavyzdys: jei šiuolaikinis žurnalistas pasakytų: „Įkėliau interviu į debesį“, tarpukario kolega greičiausiai pažiūrėtų į dangų.

Korespondentas iš 1924–1940 m. laikotarpio yra „tautos budintojas“. Jam žiniasklaida – tai įrankis kurti valstybę ir šviesti liaudį. Jis nesuprastų šiuolaikinio „kliko“ (clickbait) principo.

Jam būtų sunku suvokti anonimiškumo kultūrą interneto komentaruose – tarpukariu už kiekvieną žodį tekdavo atsakyti savo pavarde ar žinomu slapyvardžiu.

Šiuolaikinio žurnalisto vartojami terminai (pvz., asmuo su negalia, lyčių lygybė) tarpukario žmogui atrodytų kaip keista naujakalbė, nes jo laiku terminologija buvo kur kas tiesmukesnė ir, šiuolaikiniais mastais, neetiška.

Aptartų orą, maistą ir sveikatą

Taigi susitikę du „Panevėžio balso“ korespondentai – 1924 metų ir 2026 metų – susikalbėtų pagrindinėmis temomis: puikiai aptartų orą, maistą ar sveikatą.

Abu perskaitytų vienas kito tekstus, bet tarpukario atstovas piktintųsi mūsų laikų kalbos „skurdumu“, o šiuolaikinis – kolegos iš praeities tekstų „išpūstumu“.

Šiuolaikinis korespondentas tarpukario kolegai atrodytų kaip „kalbiškai apsileidęs amerikonas“, o tarpukario žurnalistas šiuolaikiniam – kaip „užsisėdėjęs kaimo inteligentas“.

Laikraštis – ne tik naujienos

Kalbą esmingai keičia socialiniai, politiniai ir ekonominiai veiksniai. Kintantis gyvenimo būdas, besiformuojantys nauji įpročiai.

Kaip atrodys ir skambės lietuvių kalba XXI amžiaus viduryje ir vėliau?

Pokyčių išvengti neįmanoma.

Bet mes dar galime atsiversti seną laikraščio numerį ir skaityti tuos pačius žodžius, kuriuos prieš šimtmetį skaitė panevėžietis – galbūt sėdėdamas prie krosnies, gal pasidėjęs laikraštį ant virtuvės stalo, gal tyliai braukdamas pirštu per jam dar neįprastus lietuviškus sakinius.

Laikraštis – tai ne tik informacija. Tai ir laikas, sustabdytas puslapyje. Tai kalbos pamoka, istorijos liudijimas, kasdienybės atspindys.

Todėl leiskime kalbai skambėti ne tik kompiuterio ekrane, bet ir popieriuje.

Linkiu neužmiršti malonaus skaitymo ritualo, o tuos, kas primiršo, kviečiu vėl į rankas paimti laikraštį ir tęsti šimtametę panevėžietiškos spaudos tradiciją.