Tomo Mozūros iliustr.
Laukinės Afrikos gamtos vyriausybėms iš esmės nepavyko apsaugoti. Bet kiti modeliai, kuriuose dalyvauja medžiotojai, turtingi gamtosaugos aktyvistai ir vietiniai ūkininkai, atrodo perspektyvūs.
Planetoje gyvena aštuoni šiauriniai baltieji raganosiai. Ir visi jie nelaisvėje. Saujelės išlikusių laisvėje Konge jau ne vienerius metus nebematyti; beveik garantuotai jie išnyko. Iš paskutiniųjų stengiantis išgelbėti šį porūšį, šiais metais keturi šiauriniai baltieji raganosiai iš vieno Čekijos zoologijos sodo buvo išsiųsti į Laikipijos draustinyje Kenijoje įsikūrusį „Ol Pejeta“ gamtosaugos parką.
Nuo gyvenimo ant šalto betono slavų zoologijos sode šių raganosių juslės atbuko. O štai Afrikoje jie atsidūrė po atviru dangumi, tarp laukinių atžalynų, po paukščių audėjų pilnais medžiais, ant termitų namais nusagstyto raudono dirvožemio, laukuose, nusidriekusiuose apledėjusios Kenijos kalno viršūnės link. Tokioje aplinkoje raganosių klausa netrukus paaštrėjo ir jie atgavo judrumą. „Jie vėl sulaukėjo“, – sako perkėlimą prižiūrėjusi raganosių ekspertė Berry White.
Tačiau šansai išgelbėti šiaurinius baltuosius raganosius menki. Jei ne atkūrimas ateityje iš užšaldytų pavyzdžių, daugiausia vilčių išsaugoti jų genetinius duomenis teikia paskutinių individų suporavimas su pietiniais baltaisiais. Tai reiškia, kad neliks padaro, kuris iš kitų išsiskyrė turbūt milijoną metų. Išties Afrikos raganosių nykimas, – ne tik baltųjų, bet ir juodųjų, – viena liūdniausių ir labiausiai pamokomų gamtosaugos istorijų.
1909 metais Rytų Afrikoje apsilankius prezidentui Theodore’ui Rooseveltui, regione gyveno apie 300 tūkst. raganosių. Dabar yra gal 2 tūkst. Ir problema ne ta, kad raganosiai yra pusakliai, drambloti ir dažnai nevaisingi, juk taip iš tiesų ir yra. Problema ekonominė – dėl dekoratyvinės ir medicininės raganosio rago vertės jam sunku išsisukti gyvam.
Raganosio ragas Kinijoje kainuoja daugiau nei toks pat kiekis aukso. Tikėtina, kad gyventojams senstant kaina tik augs, nes kinų medicinoje ragas sutrinamas į miltelius ir naudojamas palengvinant karščiavimą ir skausmus, ypač nepagydomiems ligoniams. Afrikoje daugėjant rangovų iš Kinijos, brakonieriavimo rizika, regis, išaugo. Rinkos jėgos veikia be atodairos. Netgi „Ol Pejeta“ gamtosaugos parke, kurį saugo elektrinės tvoros ir ginkluoti sargai, tų keturių šiaurės baltųjų raganosių ragus teko nupjauti, nerizikuojant galimybe, kad jie sugundys brakonierius. Pernai per Kalėdas vienoje privačioje Kenijos rančoje raganosį nudobė ir jo ragus nušniojo žmonės, kuriais buvo pasitikima.
Kenijos laukinės gamtos tarnyba nusikaltėlius vėliau susekė ir ragus atgavo, kartu su brakonieriams sumokėtais 8 500 JAV dolerių. Likutį jie būtų gavę pristatę prekę. Guangdžou jį pardavus po 10 gramų, septynių kilogramų rago vertė būtų 250 tūkst. JAV dolerių.
Šio raganosio istorija – ypatingas pavyzdys, rodantis apskritai Afrikoje mažėjančią biologinę įvairovę. Londono zoologijos draugijos ir JT Aplinkosaugos programos neseniai atliktame tyrime teigiama, kad stambių gyvūnų populiacija Afrikos nacionaliniuose parkuose (išskyrus dramblį ir raganosį) nuo 1970 metų sumažėjo 59 proc. Brakonieriavimas dėl mėsos – tik dalis problemos. Zebrus valgo nedaugelis. Daugiausia sunkumų sukelia augančios žmonių gyvenvietės.
Gyventojų tankumas Afrikoje nedidelis, ir kontinentas yra nereikšmingas teršėjas, nes vienam gyventojui tenka mažiau kaip tona CO2, palyginti su 20 tonų JAV. Bet kadangi dauguma afrikiečių priklauso nuo to, ką jie neefektyviai užaugina arba surenka, ir kadangi mažai investuojama į darnų ūkininkavimą ir miškininkystę, ekosistemos nukenčia. Pasak San Fransiske veikiančios idėjų kalvės „Global Footprint Network“, siekiančios skaičiais įvertinti gamtos išteklių paklausą ir pasiūlą, nuo 1960 metų vienam asmeniui tenkantis Afrikos „biologinis gebėjimas atsinaujinti“ sumažėjo perpus (žr. grafiką).
Dalijant smulkius ūkius šambas, nieko nepaveldėję vaikai keliasi į naujas teritorijas. Tai dar daugiau vielos, dar daugiau nuodų, dar daugiau sudegintų krūmų ir medžių, pasisavintų vandens šaltinių. Taip nuolat ir tyliai prarasdamos arealą – pavadinkime tai šambifikacija – ekosistemos virsta žmonėms pritaikyta monokultūra. Be to, arealą tai suskaldo, ir laukiniai gyvūnai nebegali taip laisvai medžioti, ieškoti ėdesio arba migruoti. Šambifikacija itin nepalanki stambiems kačių šeimos padarams, kuriems reikia daug erdvės. Kai kurie aplinkosaugininkai mano, kad liūtų skaičius Afrikoje sumažėjo iki 20 tūkst., nors 1955 metais jų buvo 400 tūkst. „Jei niekas nepasikeis, 2020 metais planetoje liūtų nebebus“, – tvirtina „National Geographic“ Stambiųjų kačių iniciatyvai vadovaujantis Dereckas Joubertas.
Galbūt ir perdedama. „Ol Pejeta“ gamtosaugos parke liūtų nebuvo, kol 1985 metais du nepralindo per pralaidą ir nepradėjo naujo būrio. Dabar jų 55, o kontroliuojant populiaciją per tuos metus teko nušauti dar 35. „Jų populiacija atsinaujino savaime“, – sako šio gamtosaugos parko vadovas Richardas Vigne’as. Bet kad ir kokia vaisinga gamta būtų, žmonės dar vaisingesni. Kadangi numatoma, jog Afrikos gyventojų skaičius iki 2050 metų padvigubės iki 2 mlrd., reikia naujo požiūrio norint išsaugoti išlikusią kontinento biologinę įvairovę.
Pirmasis žingsnis – gryna ekonomika: reikia pripažinti, kad laukinė gamta turi užsimokėti už būvį. Imkime Kojiaki rančą Kenijos Masajų Maros nacionalinio rezervato pakraštyje. Nuo 1950 metų masajų trobelių skaičius teritorijoje išaugo nuo 44 iki 2 735. Daugiau masajų, vadinasi, daugiau galvijų, kurie peša augaliją ir teršia šaltinius. Bet iš karvių masajai gauna pieno, kraujo, prestižą ir saugumo jausmą. O štai žirafa sau stovi ištįsusi – nebyli ir nekonkurencinga. Visai netoli Kojiaki kuriasi komerciniai kviečių ūkiai, ir žirafai dar mažiau šansų užsidirbti sau vietą po saule. Rezultatai tragiški – yra aerofotografinių tyrimų, rodančių, kad Maros apylinkėse žirafų skaičius nuo 1979 metų sumažėjo 80 proc.
Ginčai dėl medžioklės
Yra aplinkos ekonomistų, tvirtinančių, kad biologinės įvairovės nykimą paspartino gamtosaugos aktyvistų nesugebėjimas į vietinę ekonominės naudos analizę žiūrėti rimtai. Jie tvirtai įsitikinę, kad metas įsikišti privačiam sektoriui. „Privačios valdymo struktūros kur kas efektyviau nustato ekonominę biologinės įvairovės vertę“, – sako vokiečių aplinkos ekonomistas Wolfas Krugas. Be to, jis kritikuoja kai kurias gyvūnų teisių grupes, agituojančias prieš medžioklę. Anot jo, tokia taktika nuvertina gyvūnus, kuriuos jie mėgina išgelbėti. Šiek tiek spustelėjus, netikėtai daug aplinkosaugos aktyvistų privačiai pripažįsta pageidaują ribotos medžioklės, iš kurios vietos bendruomenės galėtų gauti pajamų.
Kai kurioms šalims dėl medžioklės pasisekė. Pavyzdžiui, Namibija absoliutų medžiojamųjų žvėrių skaičių padidino leisdama medžioti oriksus, galvijines antilopes, kudu ir šokliąsias gazeles bei, kaip daug baltymų turinčią neriebią mėsą, siųsti į regioninius prekybos centrus. Peteris Lindsey iš Pretorijos universiteto teigia, kad gyvūnų teisių grupės neleidžia Afrikai protingai uždirbti iš dramblių medžioklės nesukeliant grėsmės visai dramblių populiacijai, nes šie gyvūnai yra pakankamai vaisingi. Jo skaičiavimais, trofėjinės medžioklės Afrikoje vertė – 200 mln. JAV dolerių per metus, ir tai potencialiai pelningas dalykas vietos bendruomenėms.
Tačiau gyvūnų teisių organizacijos, kaip antai „Born Free Foundation“, medžioklei prieštarauja etiniu pagrindu. Jų teigimu, daugelis medžiotojų pradeda nuo gazelių, o baigia plėšrūnais, ir dažnai neteisėtai. O pinigai vietinių nepasiekia: didžioji dalis pajamų keliauja kitur. Ginčai kandūs. Medžioklei palankūs lobistai skundžiasi, kad gyvūnų teisių globėjai gali žarstytis daugybe pinigų, o keliose Afrikos šalyse netgi rengia įstatymus už aukas išlaikyti valstybines laukinės gamtos tarnybas. Medžiotojai teigia, kad jų veikla skatina turizmą: jų klientai mielai lieka aptriušusiose, dulkėtose vietovėse, jei gali ką nors sumedžioti. Tačiau dėl kraugeriškos istorijos, susijusios su stambių gyvūnų medžiokle Afrikoje, medžiotojams tebereikia parodyti, kad jie turi ekonominę vertę.
Palikus medžioklę ramybėje, iš esmės visuotinai sutariama, kaip Afrikoje pagerinti gamtosaugą. Pirmas žingsnis – patobulinti kontinento nacionalinius parkus. Už Pietų Afrikos, Namibijos ir Botsvanos ribų jų rezultatai ne itin geri. Visi sutaria, kad nėra jokių šansų įsteigti naujų, nes tai per daug kainuoja. Bet jei vyriausybei nepavyko, gal verta privatizuoti parko paslaugas, kaip antai apskaita, turizmas ir netgi jų apsauga. Išties galbūt vertėtų visą valdymą perduoti tretiesiems asmenims.
Pietų Afrikos labdaros organizacija „African Parks Network“ valdo kelių Afrikos šalių nacionalinius parkus. Didžiausia sutartis sudaryta dėl 1,2 mln. hektaro dydžio Garambos nacionalinio parko Konge. „African Parks“ vadovas Peteris Fearnheadas Malavį nurodo kaip kol kas didžiausią labdaros organizacijos sėkmę. Per šešerius metus 70 tūkst. hektarų parke pavyko pagausinti gyvūnų ir sukurti turizmo pramonę. Daugelyje šalių nacionalinių parkų atnaujinimas turbūt geriausias pirmas žingsnis mėginant išsaugoti biologinę įvairovę. Ugandoje tik 2 proc. stambių medžiojamųjų žvėrių gyvena ne lėšų stokojančiuose šalies nacionaliniuose parkuose. Jei Uganda į juos investuotų, safario organizatoriams pasiūlydama nuolaidų ir netgi netoliese leisdama kažkiek plėtoti nekilnojamąjį turtą, ji vienu metu galėtų ir išplėsti saugomas teritorijas, ir padidinti pajamas.
Privatūs gamtosaugos parkai – tai dar daugiau galimybių. Kai kurie priklauso privatiems asmenims arba gamtosaugos grupėms. „Ol Pejeta“ – tai akcininkų turinti ne pelno organizacija. Kitus inicijuoja bendruomenės, o vietiniai gyventojai propaguodami gamtosaugą gauna pajamų. Gamtosaugos parkai pinigų gali užsidirbti tiesiogiai iš turizmo, medžioklės, ūkininkavimo, miškininkystės ir medicininių bei kosmetinių augalų realizacijos. Be to, jie gali gauti užmokestį už upių baseinų saugojimą, kai užkertamas kelias potvyniams ir vandens nutekėjimui, arba už anglies dvideginio išlakų subalansavimą. Tačiau turbūt daugiausia galimybių suteikia „nenaudojimo“ pajamos, kai daugybė žmonių iš viso pasaulio moka nedideles sumas už Afrikos biologinės įvairovės akcijas ne tam, kad jomis naudotųsi, o tiesiog manydami, kad jos apsauga yra svarbi planetai. Sunkiausia sukurti veikiančią nenaudojimo rinką.
Įspūdingas individualaus dosnumo pavyzdys yra Tsvalas – didžiausias privatus gamtosaugos parkas Pietų Afrikoje. Jis driekiasi aukštai Kalahario dykumoje, Botsvanos link. Tai atšiaurus ir gražus kraštovaizdis, nulietas geltonais ir pilkais atspalviais. Žiemą temperatūra nukrinta žemiau nulio. Vandens ištekliai menki. Kai kuriems gamtosaugos aktyvistams gal ir nepatiktų asfaltuotas Tsvalo lauko aerodromas ir teritoriją kertančios elektros linijos. Bet taip nepastebimas rimtesnis žemės įsisavinimas – tai 43 ūkiai, susibūrę 100 tūkst. hektarų plote ir skirti laukinei gamtai išsaugoti. „Mes siekiame, kad Kalaharis atsikurtų“, – sako Tsvalo savininkas Nicky Oppenheimeris, taip pat pirmininkaująs deimantų kasybos įmonei „De Beers“. Tsvalo laukinės gamtos vadovas Gusas van Dykas sako, kad ūkininkai nužudė beveik visus dantų arba nagų turinčius padarus. Anot jo, atkūrimo projektas bus ilgas, bet ereliai grįžta, o kalnų zebrai jau grįžo.
N. Oppenheimeris sutinka, kad ekonomiškai Tsvalas nėra stiprus. Apskaitai subalansuoti jo šeima per metus skiria kelis milijonus dolerių. Neaišku, ar pinigų, uždirbtų gaudant ir parduodant gyvus oriksus, šokliąsias gazeles ir kitus gyvūnus, kartu su uždarbiu iš apgyvendinimo, kainuojančio 850 JAV dolerių už naktį, kada nors pakaks, kad parkas apsimokėtų. Gamtosaugos parkui tenka rūpintis vietiniais gyventojais, taip pat keliais bei įranga. Pastatyta naujų namų, vaikų darželis ir klinika. Labai svarbu apmažinti vietinį skurdą. G. van Dykas atsargiai užsimena, kad neraštingumo ir alkoholizmo lygis tarp Tsvalo gyventojų lyg ir mažėja.
Atokioje rezervato dauboje rasti vieni pasaulyje seniausių uolų piešinių. Tačiau Tsvalas toks didelis, kad dominuoja gamta. „Šios vietos vertė ne tai, ką apie ją žinome, bet ko nežinome“, – sako G. van Dykas, – urvuose įsikūrusių gyvūnų keliai arba dykumos žolių gerosios savybės. O kol kas gamtiniai procesai grįžta. Žaibai padega sausą žolę. Liūtai gazeles suvaro į didesnes bandas. Invazinės rūšys naikinamos, trykšta šaltiniai. Šiais metais pirmą kartą per dešimtmetį tekėjo upeliukas. „Davus jai laiko ir vietos, gamta mielai atleidžia“, – sako G. van Dykas.
Šaudyti ar grožėtis? Šis klausimas aktualus beveik visoms Afrikos šalims. (Scanpix nuotr.)
Afrika neturi pakankamai laiko arba pakankamai oppenheimerių, kad galėtų sukurti daug Tsvalų. Samas Lawsonas iš Vašingtone įsikūrusios labdaros organizacijos „Nature Conservancy“ sako, kad pasaulyje turbūt vos 20 tūkst. žmonių yra pakankamai turtingi, kad galėtų įsipareigoti finansiškai aprūpinti Tsvalo masto gamtosaugos parką, ir mažai jų tesidomi Afrikos brūzgynais. „Nepakanka filantropijos, – pabrėžia S. Lawsonas. – Reikia ieškoti ekonominį pagrindą turinčių sprendimų.“
Vietinių dalyvavimas
Kaip senoviniams dvaro rūmams Europoje teko atsiverti visuomenei, taip gamtosaugos parkai Afrikoje turi atsiverti savo kaimynams. „Akivaizdu, kad tvirtovės požiūris nepriimtinas šalyse, kur skurdo lygis aukštas“, – mano Kenijoje dirbantis zoologas Chrisas Thoulessas.
Taigi, gamtosaugos parkas vietiniams turi uždirbti daugiau nei uždirbtų jų pačių eksploatuojama teritorija. Kadangi gamtosaugai Afrikoje tenka konkuruoti rinkos kainomis ir aprūpinti vietinius, turbūt ji bus išstumta į žemdirbystei netinkamas menkai rentabilias teritorijas. Dėl to ateityje privatūs gamtosaugos parkai Afrikoje vis dažniau kursis sausesnėse, atokesnėse teritorijose. Ir net ten tai bus brangu. Išlaidas galima subalansuoti pardavus prabangų namą pasiturintiems keliautojams, kurie taip pat gaus vietą gamtosaugos parko taryboje. O gamtosaugos organizacija gali rinkti nuolatinius įnašus ir taip padengti einamąsias išlaidas. Bet kuriuo atveju reiks užsienio kapitalo, o tai gali sukelti politinių problemų.
Bendruomenių iniciatyvos gali atsieiti pigiau ir būti politiškai patvaresnės. Pietų Afrika neseniai nutarė ūkininkams suteikti teisę į jų sklypuose esančius laukinius padarus. Taip jie gali realizuoti žvėris ir jų jauniklius, priimti mokius turistus ir, raganosių atveju, gauti mokesčių lengvatų. Po tokių sprendimų šalyje gerokai išaugo pietinių baltųjų raganosių skaičius: nors 1900 metais jų buvo 20, dabar jų yra 16 tūkst. Namibijoje bendruomenių projektams jau paskirti 6,5 mln. hektarų žemės, iš kurios pragyvena 230 tūkst. žmonių. Nuo XX a. septintojo dešimtmečio laukinių žvėrių skaičių bendruomenių ir privačiuose sklypuose šalis padidino 60 proc.
Tokioje šalyje kaip Kenija situacija sudėtingesnė, nes ten dėl žemės prasčiau. Ianas Craigas padėjo įsteigti 23 tūkst. hektarų Levos gamtosaugos parką, esantį netoli nuo „Ol Pejeta“. Dabar, kai „Nature Conservancy“ nusprendė už 16 mln. JAV dolerių įsigyti akcijų, taip užtikrindama netolimą Levos ateitį, I. Craigas susidomėjo gamtos išsaugojimu plačiose šiaurės Kenijos teritorijose, bendradarbiaujant su bendruomenėmis. Jis tvirtina, kad „mažas ir vietinis“ geriau nei „didelis ir užsienio“. Pavyzdžiui, jo „Northern Rangelands Trust“ stato skerdyklą, kad už gamtosauginę veiklą, kaip antai laukinės gamtos saugojimas, medžių sodinimas, laukinių gyvūnų girdyklų priežiūra, Boran, Rendille ir Samburu gentys galėtų nupenėti ir skersti savo galvijus, o jautieną Nairobio prekyvietei pardavinėti už didesnes nei nominalias kainas. I. Craigo modelis bus išbandytas šiais metais, kai į laukinę gamtą be tvorų arba ginkluotų sargų šiaurės Kenijoje bus paleisti juodieji raganosiai, kurių apsauga bus paprasčiausiai patikėta vietos bendruomenei.
O dar yra turizmas. Ginčijamasi, ties kuriuo prabangos lygiu apsistoti safario verslui – gal geriau grožėtis laukine gamta užuot šaudžius. „Jis turi būti toks prabangus, kiek įmanoma“, – sako Colinas Bellas, Pietų Afrikoje pirmasis pradėjęs organizuoti prabangius safarius. Viena C. Bello stovyklų yra Selinda šiaurės Botsvanoje. Paprastojo ausuonio miškus ir vandentakius, užimančius 125 tūkst. hektarų, jis nuomojasi iš Botsvanos vyriausybės. Dėl saugumo problemų nėra. Botsvana pati parūpina patrulių brakonieriams gaudyti, o šalies prezidentas Ianas Khama yra šios įmonės partneris. Žemė plokščia ir minkšta – uolos, padengtos senovinės dirvos sluoksniais. Šioje teritorijoje dramblių tankumas vienas didžiausių pasaulyje. Kartą per 20 ar 30 metų vandens perteklių nukreipiančius Selindos kanalus užlieja potvynio vandenys iš Angolos aukštumų, o kartu su jais atkeliauja tilapijos, begemotai, pelikanai, riestasnapės antys ir begalė vandens lelijų, kurias vietiniai valgo kaip delikatesą. Tai ypatinga vieta už ypatingą kainą. Selindoje už vieną naktį paklosite apie 1 400 JAV dolerių, neskaitant kainos už ten atskraidinantį nedidelį lėktuvą.
C. Bellas skundų dėl privilegijų nepaiso. „Laukinei gamtai geriausias modelis – jokių lankytojų“, – sako jis. Jei jau jų turi būti, tai geriau kuo brangiau ir kuo mažiau. Šiaip ar taip jo safariai medžiokles nurungia: „Medžioklių organizatoriai sulaukia 12 klientų per metus, o mes – 12 per dieną.“ Botsvaną labiau domino ne gausaus turizmo skatinimas, o perėjimas nuo pigių safarių prie aukštesnio lygio, bet šiaip ar taip pajamos iš turizmo nuo 300 mln. JAV dolerių XX a. pabaigoje išaugo iki apytikriai 3 mlrd. JAV dolerių šiandien. Dabar laukinė gamta šiaip ar taip saugoma apie 40 proc. šalies teritorijos, o I. Khama saugomų teritorijų plotą nori dar padidinti.
Bet safario verslas ne itin nori plėsti veiklą į Afrikos džiungles arba netgi prancūziškai kalbančią Afrikos dalį, kur grėsmė laukiniams gyvūnams didesnė nei bet kurioje kitoje kontinento vietoje. Nesaugiose teritorijose, pavyzdžiui, Rytų Konge, sunkaus darbo tenka imtis labdaros organizacijoms, kaip antai Londone įsikūrusiai grupei „Gorilla Organisation“. Jos iniciatyva siekiama apsaugoti 750 gorilų iš 80 šeimų 70 tūkst. hektarų Valikalės bendruomenės žemėse. Vietiniai nestokoja noro: gorilas brakonieriaudami žudyti jie neturi motyvo. Prižiūrėtojai turėtų surinkti gorilų išmatų ir išsiųsti į Vokietiją DNR analizei. Bet Valikalė egzistuoja tik popieriuje. Nuo sukūrimo 2001 metais dėl maištininkų veiklos ir lėšų trūkumo tyrimus tenka atlikti apsiribojant lengviausiai pasiekiamomis rezervato vietomis.
Tokios grupės kaip „Greenpeace“ abejoja, ar prasminga ribotas lėšas ir žiniasklaidos dėmesį leisti mėginant išsaugoti dar vieną savanos gabaliuką, kai nelegali miško ruoša grėsmę kelia visam Kongo baseinui. Safario organizatoriai atsiliepia teigdami, kad ne vieną dešimtmetį jie skatino domėjimąsi Afrika. Šiaip ar taip šio verslo blizgesys verčia susimąstyti: palapinė su Afganistano kilimais ir gili angliška vonia, jau nekalbant apie šalia su ietimi stovintį vietinį sargybinį, galbūt labiau sietina su klientų lepinimu nei krašto valdymu.
Tačiau galų gale esmė ne tik mokslas. Ch. Thoulessas pripažįsta, kad rūpinantis biologine įvairove Teksasas raganosiams galėtų būti saugesni namai nei „Ol Pejeta“. Bet yra ir kitų sumetimų. Pavyzdžiui, grožis. Stambiųjų kačių iniciatyvai vadovaujantis D. Joubertas beveik visą gyvenimą praleido fotografuodamas liūtus ir kitus Afrikos brūzgynų žvėris.
„Nepaliestas kraštas turi dvasinę vertę, kurios neįmanoma išmatuoti, – teigia jis. – Tai priklauso dar negimusiems žmonėms.“ Jei erdvės ir tylos vertė išties universali, pasiturintys kinai ir indai, o ir afrikiečiai, galų gale gali prisidėti prie pastangų išsaugoti gamtą. Tačiau kol kas užduotis, kad jiems liktų kuo rūpintis.
