Jungtinė Karalystė ėmėsi itin rizikingo sumanymo. Anksčiau ar vėliau jo imtis teks ir daugeliui kitų turtingojo pasaulio šalių.
Iš visų per kelerius pastaruosius metus Vakaruose į aukštus postus išrinktų politikų Davidas Cameronas atrodė mažiausiai linkęs kelti revoliuciją. Tokio virpulio kaip iškilus Barackui Obamai tikrai nebuvo. Netgi palyginti su kolegomis iš Europos, D. Cameronas neatrodė toks trikdančiai veržlus kaip Nicolas Sarkozy, o jo karjera neatrodė tokia intriguojančiai negailestinga kaip Angelos Merkel. Jis – pragmatiškas aristokratas, galią atsiimantis iš energiją praradusios Leiboristų partijos. Kai gegužę D. Cameronas iškart nelaimėjo rinkimų ir valdžia jam teko dalintis su Nicko Cleggo liberalais demokratais, daugelis baiminosi, kad vyriausybė bus tokia pat nedžiuginanti, kaip ir jo rinkimų kampanija.
Tačiau per pirmąsias 100 darbo dienų konservatorių ir liberalų koalicija iškilo kaip radikali jėga. Pirmą kartą po to, kai pasaulį 1979 metais sukritikavo Margaret Thatcher, Didžioji Britanija panašėja į Vakarų mėgintuvėlį. Ji ir vėl drąsi – ne visuomet deramai, bet bent jau taip, kad gali tapti pavyzdžiu baikštesnėms sieloms, ne ką mažiau ir B. Obamai bei jo priešininkams respublikonams.
Akivaizdžiausiai drąsi viltis siejama su biudžetu, kurį birželį pristatė naujasis iždo kancleris George’as Osborne’as. Siekdamas subalansuoti sąskaitas, jis padidino kai kuriuos mokesčius, pavyzdžiui, PVM, bet tris ketvirčius sutaupytų lėšų sudaro apkarpytos išlaidos. Dauguma vyriausybės departamentų bus sumažinti ketvirtadaliu, nors Nacionalinę sveikatos tarnybą G. Osborne’as nuo savo žiaurių priemonių apsaugojo. Karštose diskusijose tarp Keinso pasekėjų (nerimaujančių, kad silpnai pasaulio ekonomikai reikia daugiau vyriausybės išlaidų) ir griežto biudžeto suvaržymo šalininkų (manančių, kad su deficitais reikia kovoti dabar, idant pavyktų atitolinti graikiškąją nelaimę) Didžioji Britanija – geriausias pavyzdys, kai griežtai elgiamasi iš meilės.
Tuo tarpu konservatorių ir liberalų koalicija su planais iš esmės pertvarkyti britų valstybę sparčiai žengia pirmyn: dramatiški pokyčiai laukia mokyklų, sveikatos priežiūros sistemos, policijos ir socialinių paslaugų. Paviešinama kur kas daugiau vyriausybės duomenų. Nors tai neįprasta toriams, kalbama apie daugiau civilinių laisvių ir mažesnio žmonių skaičiaus įkalinimą. O dar viena duoklė liberalams tai, kad britai kitais metais balsuos už rinkimų sistemos pakeitimą.
Londonas pasauliui
Vestminsteryje mėgstama atkreipti dėmesį, kad nė vienas šių dalykų nėra visiška naujovė. Pavyzdžiui, kitos šalys, antai Kanada ir Švedija, gerokai apkarpė biudžetą, nors tai padarė tuomet, kai kiti pasaulio ūkiai galėjo jas ištempti. O mokyklų reformos grindžiamos T. Blairo idėjomis (joms kelią užkirto Gordonas Brownas). Bet per medžius galima nepastebėti miško. Tokio projektų kiekio antplūdis vienu metu neabejotinai drąsus: nuo M. Thatcher laikų nė vienas britų politikas neatrodė taip skubąs tiek daug nuveikti. Be to, kaip ir tečerizmo atveju, yra grandiozinės idėjos požymių.
Kurį laiką, paskatintas artimiausio vidaus reikalų patarėjo Steve’o Hiltono, D. Cameronas kalbėjo apie „Didžiosios visuomenės“ sukūrimą, kurioje daugiau savanorių piliečių imtųsi valstybės darbo. Jam užėmus pareigas, ši miglota idėja tapo oficialia radikalia decentralizacija: tėvams perduodant mokyklų valdymą, bendrosios praktikos gydytojams – nacionalinę sveikatos tarnybą, vietiniams rinkėjams – teisę rinkti policijos komisarus. Daugeliu atvejų toriai, užuot mažinę valstybės paslaugų pasiūlą, tiesiog nori sumažinti jų paklausą, keisdami kultūrą, kurioje britai paslaugų laukė iš vyriausybės, kaip ir atsakymų, kuriuos galėjo pateikti patys.
Kodėl Didžioji Britanija staiga pasidarė tokia ryžtinga? Tai susiję su ideologija. Toriai išsaugojo tečerizmo pranašumą, o viena (nedaugelio) nuomonių, kurios sutampa su naujaisiais sąjungininkais liberalais, yra nuogąstavimas, kad valstybė pasidarė pernelyg stipri. Kitas veiksnys – per didelė centralizacija šalyje, kuri turbūt yra didžiausia Vakaruose. Vaitholas susigrobė tiek valdžios, kad kur kas lengviau nei kitur aptikti biurokratiją, kurią reikia apkapoti. Tuo tarpu valdžios pasiskirstymo trūkumas Didžiojoje Britanijoje netgi koaliciniam ministrui pirmininkui suteikia beveik diktatoriškas galias greitai priimti įstatymus – to turbūt pavydi prezidentai B. Obama ir N. Sarkozy.
Tačiau svarbiausia paskata buvo būtinybė. Toriai paveldėjo tokį didžiulį biudžeto deficitą (11 proc. BVP), kad skausmingų dalykų atidėjimas politine prasme turėjo mažai teigiamų savybių. Išties, jei ir yra koks dvasinis niekam tikusių Didžiosios Britanijos politikų krikštatėvis, tai senasis „Celtic“ gerbėjas Gordonas Brownas. Jei prieš recesiją jis nebūtų sudarkęs vyriausybės finansų, D. Cameronas, anuomet murmėjęs apie „augimo pajamų padalijimą“, gal ir būtų turėjęs alternatyvą „kaip nors išsikapanoti“.
Gali būti nesutarimų
Kaip visais rizikingų sumanymų atvejais – gali ir nepavykti. Didžiausias pavojus, kad biudžeto sugriežtinimas užslopins atsigavimą: D. Cameronui gali prireikti ne tokio skuboto plano B. Be to, dažnai, pavyzdžiui, renkamų policijos viršininkų atveju, toriai galėjo pasitenkinti bandomuoju projektu. Spragų gali būti net ir „Didžiojoje visuomenėje“. G. Osborne’ą labiausiai domina valstybės lieknėjimas, o S. Hiltoną – jos decentralizacija, kuriai gali prireikti pinigų, siekiant privilioti „socialinių verslininkų“ ir vietinių savanorių. Ir didės opozicija. Mokytojai ir gydytojai (daugelis rėmę N. Cleggą) retai pritaria pokyčiams. Kai kur Didžiojoje Britanijoje, įskaitant Škotiją, valstybei tenka didžioji ūkio dalis.
Du atvejai, kai toriai užsispyrė, ypač kelia nerimą. Pirma, pragaištingu palikimu jie turėjo pasinaudoti kaip pretekstu sulaužyti pažadą nemažinti išlaidų Nacionalinei sveikatos tarnybai: tą išpampusį padalinį sumažinus vos 5 proc. būtų sumažėjęs spaudimas kitiems. O antra, jų valstybės pertvarkymą riboja nepasitikėjimas vietinėmis tarybomis, kurios, perduodant politines galias, dažnai logiškesnis adresatas nei nerinkti asmenys, mėgstantys kištis į kitų reikalus.
Taigi tai tebėra rizika. Bet apskritai „The Economist“ tokią riziką palaiko. Visame turtingajame pasaulyje valdžia tiesiog per daug išsipūtė, o D. Camerono komanda šiuo metu pasirinko perspektyviausią būdą ją sumažinti. Neabejotinai paskui seks ir kiti – ir ne tik turintys netvirtas pozicijas, kaip Graikija ir Ispanija. Tarp sekančiųjų bus ir JAV. Šiuo metu, skirtingai nuo XX a. devintojo dešimtmečio, iš anapus Atlanto reiganiškas aidas nesklinda: nepaisant „arbatėlės“ šalininkų užsidegimo, respublikonai atrodo lygiai taip pat, kaip B. Obama, nenutuokiantys, kaip parengti patikimą vidutinio laikotarpio planą subalansuoti JAV biudžetą. Bet gana greitai, kaip ir Europoje, kažkam teks tokį sugalvoti, ir tikėtina, kad idėjų jie ieškos būtent Didžiojoje Britanijoje, kad ir kas nutiktų.
