Indijos liberalizacija 1991-aisiais prasidėjo su trenksmu, bet du dešimtmečiai su nereformuotomis ūkio sritimis pradeda stabdyti augimą. Metas vėl trinktelėti.
Keista, bet tai, kas norma kitur, Indijoje visai priešingai: ekonomikos politikai ir ekonomistai tapo optimistais, o nerimauja įmonių vadovai. Birželį centrinio banko valdytojo pavaduotojas paskelbė prognozę, kad per ateinančius 20–30 metų šalies ūkio augimo tempai sieks dviženklį skaičių. Su milžiniška ir augančia darbo jėga ir jau pagarsėjusia verslumo dvasia potencialo tokiam žygiui Indija turi. Bet privatusis sektorius, kuris turėtų skirti daugiausia jėgų Indiją iš dešimtos pagal ūkio dydį vietos pasaulyje (pagal rinkos keitimo kursą) keliant į trečiąją (iki maždaug 2030 metų), per šešis pastaruosius mėnesius pajuto, kad jam gana.
„Kurių galų turėčiau mokėti mokesčius?“ – klausia vienos didžiausių šalies bendrovių vadovas. „Tai, kas vyksta Indijoje, vyksta ne dėl vyriausybės, o nepaisant vyriausybės“, – sako farmacijos įmonės galva. Korupcija „paralyžiavo vyriausybę“, mano vienos prestižiškiausių Indijos bendrovių generalinis direktorius. „Problemas mes žinome ir nieko nepadarėme <…> turbūt kažkas rizikuoja savo galva“, – kalba bankui vadovaujantis asmuo. Jau gana ir kai kuriems svarbiems užsieniečiams. Buvęs vienos didžiausių užsienio investuotojų į Indiją vadovas purto galvą sakydamas, kad ji naiviai ten sukišo akcininkų pinigus.
Verslininkai visuomet mėgo bambėti dėl Indijos problemų, kartu skubėdami pasinaudoti stulbinamais augimo tempais. Bet pastaruoju metu jų susierzinimas priartėjo prie susinervinimo. Per pirmąjį 2011 metų ketvirtį metinis BVP augimo tempas buvo 7,8 proc. (žr. 1 grafiką), nors 2005–2007 metais siekdavo 9–10 proc. Gali būti, kad ūkį tebeveikia natūralus lėtėjimas, kol pavėluotai atšaukiamos žemos palūkanų normos ir viešosios išlaidos, Indijai padėjusios atlaikyti pasaulinę krizę. Be to, pernai prasidėjęs infliacijos augimas, kurį iš pradžių sukėlė maisto kainos, išplito labiau kai kuriems sukeldamas abejonių, ar Indija vidutiniu laikotarpiu realiai gali neperkaisdama augti po 8–10 proc., kaip viliasi optimistai.
Idant padidintų ūkio augimo potencialą, Indijai vertėtų imtis kitos reformų dozės, nutaikytos į gamybos sąnaudų rinkas (nuo elektros iki darbo jėgos ir žemės), kurios tebėra prislopusios. Menka tikimybė, kad imsis. Vyriausybę aplamdė korupcijos skandalas dėl 2008 metais išdalytų telekomunikacijų licencijų, jau nuvertęs du ministrus. Tuo tarpu pastangos supaprastinti žemės pirkimą, mažinti didžiulį viešojo sektoriaus deficitą arba įvesti naują prekybos mokestį buvo paliktos likimo valiai. Susidūrusi su grėsmingomis ilgalaikėmis problemomis, pavyzdžiui, dėl aprūpinimo elektra, vyriausybė sustingo. Be to, buvo ilgai atidėliojami nedideli sprendimai, kaip antai užsienio įmonių investicijų sankcionavimas. Regis, net priėmus sprendimus jie kartais duoda priešingą rezultatą. Liepos 8-ąją pranešus, kad rengiamas įstatymo projektas, turintis sureguliuoti sąlygas, pagal kurias kasybos įmonės gali įsigyti ir eksploatuoti žemę, šio sektoriaus įmonių akcijų kainos nusmuko, užuot pakilusios. Liepos 12-osios kabineto pertvarkymą daugelis atmetė kaip nieko vertą.
Bet ne viskas taip blogai. Išvydęs rimtą Indijos fiasko, pavyzdžiui, per 2010 metų Sandraugos žaidynes, pasaulis kikena, bet į sėkmę, kaip per kriketo pasaulio taurės turnyrą šiais metais, dėmesio kreipia mažiau. Kai kurios gerai vadovaujamos valstijos, kaip antai Gudžaratas, juda toliau, o kai kurios anksčiau beviltiškos, pavyzdžiui, Biharas, iš peties imasi reformų. Eksportas klesti, ypač gerai sekasi inžinerijai, kuriai padeda specialios ekonominės zonos, nuo biurokratijos laisvesnės nei likusi Indija ir duodančios 22 proc. viso eksporto.
Bet Indijoje, kaip daugelyje sparčiai augančių vietų, tvirtas nusistatymas investuoti jau šiandien priklauso nuo įsitikinimo, jog ilgalaikė trajektorija yra nepaliesta, ir būtent tuo abejojama. Indų įmonės, kurios jau yra didelės, kartais atrodo laimingesnės investuodamos užsienyje nei namie, o sandoriai dažnai sveikinami kaip augančios šalies įtakos simboliai, bet kartais byloja apie jos silpnybes: pavyzdžiui, perkami gamtiniai ištekliai, kurių Indija turi apsčiai, bet neišgali išsikasti. Nūnai, reformai slopstant, įmonės gali imtis mažinti vietinės plėtros planus.
Duomenys nepatikimi ir mišrūs, bet rodo, kad 2011 metų pirmąjį ketvirtį kapitalo išlaidų augimas staiga sulėtėjo. Tiesioginės užsienio investicijos į Indiją metus buvo menkos (nors gegužę vėl įsibėgėjo). Naujausi pramoninės gamybos duomenys rodo mažėjimą: metinis augimo tempas 5,6 proc. – apie pusė 2010 metų vertės. Tolesnis investicijų mažėjimas gali užsukti ratą: jeigu bus tiesiama mažiau kelių, statoma mažiau uostų ir gamyklų, tai ne tik pakenks trumpalaikiam augimui, bet ir sumažins ilgalaikį ūkio pajėgumą, o tai, savo ruožtu, neprisidės prie didesnio pasitikėjimo.
Nesijaudinkite, mes su autopilotu
Didinguose Naujojo Delio prospektuose toks nerimas kelia didžiulį juoką. Juk galų gale pražūtį Indijos stebuklui pranašaujančių būta nuo pat liberalizacijos pradžios 1991-aisiais. Ir nepaisant užsieniečių troškimo, kad pažanga būtų tvarkingesnė, bei nesibaigiančio inkštimo dėl kelių, chaotiškas Indijos plėtros modelis perrašė taisyklių knygas. Palyginti su Rytų Azijos tigrais, jis dažnai atrodo prasidedąs nuo antro galo. Pagal dalį produkcijoje paslaugos klesti, o gamyba stovi vietoje (žr. 2 grafiką), tuo tarpu dauguma žmonių tebedirba neoficialiai ir gyvena kaimuose. Indija turi pasaulinio lygio informacinių technologijų eksportuotojų, bet importuoja daug šaldytuvų, joje 15 kartų daugiau telefono abonentų nei mokesčių mokėtojų, o artimiausiais metais daugumai indų didesnė tikimybė prisijungti prie nacionalinės, biometrinės, elektroninės tapatybės nustatymo sistemos, o ne kanalizacijos.
Bet apskritai formulė, atrodo, veikia. Du dešimtmečius ji skatino spartų augimą, ir iš Vakarus aplamdžiusios finansų krizės Indija išplaukė ramiai. Augimas pakeitė pragyvenimo lygį ir sumažino skurdą (žr. lentelę), nors yra nesutarimų, kaip pastarąjį matuoti. Vidurinė klasė sako, kad jų vaikai juokiasi, jiems papasakojus, kaip būdavo prieš 1991 metus, kai telefoną gaudavai tik po kelerių metų, muilas degino odą, o biurokratija dusino ūkį. Anuomet, kaip prisimena pagrindinis stambios technologijų bendrovės „Infosys“ steigėjas, kompiuterį importuoti būtų užtrukę apie trejus metus ir pareikalautų 50 kelionių į Delį gauti oficialų leidimą.
Prieš 20 metų, 1991-ųjų liepos 24 d., tam atėjo galas, kai susidūręs su mokėjimų balanso krize tuometis finansų ministras Manmohanas Singhas parlamentui pasakė, kad „manevravimui, norint gyventi iš skolintų pinigų, vietos nebėra“. Jis užsipuolė pirmenybės teikimą gamintojams, o ne vartotojams, ir panaikino tarifus bei licencijų tinklą, naudotą kištis į smulkiausius įmonių reikalus. Reformos buvo ne tokios dramatiškos kaip įvykiai Sovietų Sąjungoje, kur stovėdamas ant tanko Borisas Jelcinas po mėnesio pasmerkė mėginimą sukelti pučą, bet irgi pakeitė šimtus milijonų gyvenimų. M. Singho kalba žymėjo Indijos atėjimą į pasaulinį kapitalizmą. Jis baigė parafrazuodamas Victorą Hugo: „Jokia galybė žemėje negali sustabdyti idėjos, kurios laikai atėjo.“
Šiandien toks radikalizmas atrodo svetimas, nors dabar M. Singhas – ministras pirmininkas, vadovaujantis Kongreso partijos sudarytai koalicijai. Daugybė įtakingų asmenų mano, kad pažanga tebedaroma, net jei tykiau. Ekonomistas Sumanas Bery kalba apie „seną indišką mintį, kad kiekvieno dvejų metų laikotarpio gale atrodo, jog niekur nenuėjai, bet kaskart pažvelgęs atgal po septynerių metų pamatai, jog daug kas pasikeitė“. Reforma nebėra žodis, kuris nusako, kas vyksta vyriausybėje, sako vienas aukštas pareigūnas, bet „esminės smulkmenos“ išties keičiasi, ir tokiu žingsniu, su kokiu Indijos demokratija gali susitvarkyti. Sudėjus jos daro skirtumą.
To gali visai pakakti, jeigu augimo pamatai pakankamai tvirti. Tuos pamatus tvarkingai įvertinti nelengva, bet bent jau demografinė padėtis Indijos naudai, nes prognozuojama, kad darbuotojų ir išlaikytinių santykis augs maždaug iki 2030 metų, ir tai ryškus kontrastas Kinijai. Per pastarąjį dešimtmetį demografija prie BVP vienam asmeniui augimo tempų pridėjo apie 1,7 procentinio punkto, mano Shekharas Aiyaras ir Ashoka Mody iš TVF. Postūmis daug didesnis nebebus, bet jo užteks porai dešimtmečių. Dar geriau, kad, darbuotojams taupant daugiau nei nedirbantiems, Indijos taupymo norma kyla Rytų Azijos lygių link, ir dėl to turėtų atsirasti daugiau vietinių lėšų investicijoms. Chetano Ahya iš „Morgan Stanley“ skaičiavimu, daugiau darbininkų ir daugiau kapitalo, imant kartu, paaiškina apie pusę pastaruoju metu išsilaikiusio apie 8 proc. augimo tempo. Neseniai EBPO atliktas tyrimas nustatė, kad proporcija siekia tris ketvirčius.
Tokie duomenys gali lengvai atvesti prie nuomonės, jog dėl to, kad pakankamas augimas yra užtikrintas, vyriausybei nereikia labai stengtis. Galima pasikliauti, kad padirbės verslininkai. Tai atitinka romantišką požiūrį į Indijos verslininkus, kurie nepaisydami sunkumų triumfuoja: nuo Bangaloro IT guru iki Mumbajaus „dabbawallų“, kurie kasdien pristato po 200 tūkst. pietų paketų, ir automobilių priežiūros komandų, kurios jūsų vestuvių svečiams stebuklingai ras krūvas stovėjimo vietų: dažnai – papirkdami kaimynų sargus. Tačiau norint, kad didesni kapitalo ir žmonių kiekiai paremtų beveik dviženklį augimą, juos reikės naudoti vis efektyviau. Vargu ar tam pakaks machinacijų ir inertiškos vyriausybės. Taip pat reikia daugiau reformų.
Demografinė padėtis turi du galus. Prie darbo jėgos prisijungiant naujiems žmonėms, tarp kurių daug bus iš vargingiausių regionų ir nekvalifikuoti, du ateinančius dešimtmečius Indijai per metus reikės sukurti 10–13 mln. darbo vietų. Tam turbūt reikės daugiau gamybos arba stambių paslaugų įmonių, o tai, savo ruožtu, reikalauja, kad valstija gebėtų geriau organizuoti tokias sritis kaip švietimas ir transportas. Be to, nereformuota valstija nebūtinai atsitrauks. Ji gali rasti ką nors naujo gadinti: antai telekomunikacijų sektorių, kuris kadaise buvo Indijos kapitalizmo centras, aplamdė ne tik kyšininkavimas, bet ir licencijų sistema, praradusi nuoseklumą.
Nuo produkcijos prie gamybos sąnaudų
Svarbiausia, kad 1991 metais pradėtos reformos yra ne visai baigtos. Jos išlaisvino rinkas produktams, tad gyva konkurencija karaliauja tarp produktų nuo šampūno iki skambučių melodijų. Bet tuo pačiu metu tai, ką ekonomistai vadina veiksnių rinka (bazinės gamybos sąnaudos: žemė, energija, darbo jėga ir šiek tiek mažiau kapitalas), tebėra mažiau reformuota ir labiau priklausoma nuo valstijų. Lengva pamiršti, kokių sunkumų tai gali sukelti.
Imkime inžinierių, kuris Tamilnade vadovauja karjerą eksploatuojančiai įmonei, kasančiai uolienas smėliui, žvyrui ir žvirgždui, kuris naudojamas visur: nuo namų iki kelių. Jis padarė viską, ką reikia, įskaitant iš Suomijos nupirktą rinkinį, ir yra įdarbinęs apie 100 žmonių (apie pusę neoficialiai). Taip pat jis yra persisotinęs. „Licencijavimo procesai kasdien vis sudėtingesni“, – sako jis. 1997 metais, kai jis pradėjo verslą, leidimą gaudavai per tris savaites, o dabar tai gali trukti trejus arba ketverius metus. Daug pareigūnų reikalauja kyšių. Nepaisant žmonių gausos Indijoje, jis, kaip daugelis vadovų, darbininkus mielai pakeistų papildomais mechanizmais – dėl „darbo vietų kūrimui nepalankių darbo įstatymų“ ir švietimo sistemos, kuri reiškia, kad „geri darbininkai yra nepaprastai didelė problema“. Elektros tiekimas nutrūksta keturioms valandoms per dieną, o sunkvežimiai, kurie turėtų pristatyti per tris dienas, pristato per devynias. Jam jau gana. „Nemėginsiu plėstis“, – sako jis. Tai tiesiog per sunku. Pasak jo, jei būtų žinojęs, kaip bus, „niekuomet nebūčiau atėjęs į šį verslą“.
Nereformuotos Indijos įtaka įvairi. Oro bendrovių sektoriuje, kur įsivyravo siautulinga konkurencija, jos vaidmuo apsiriboja pusgyve „Air India“. Ši sudegina daug pinigų, bet prarado tokią rinkos dalį, kad prisimeta prie gana nedaugelio keliautojų. Tačiau elektros energijos sektoriuje istorija kitokia. Idant Indija kasmet augtų po 8–10 proc., per dešimtmetį aprūpinimas elektra turi bent padvigubėti. Vyriausybė teisingai darė siekdama privačių investicijų į elektrines. Bet elektros tinklai, prie kurių šios elektrinės prisijungs, tebėra iš esmės nereformuoti ir prastos būklės.
Viena vertus, kurą, kuris Indijoje reiškia akmens anglis, kasa valstijos monopolija, kuri atrodo nesugebanti pakankamai sparčiai didinti gamybos apimčių. Net šiandien būna stygiaus, nors Indijos atsargos pagal dydį penktos pasaulyje. Antra vertus, elektros energiją urmu iš gamintojų perka ir vartotojams skirsto daugiausia valstybinės įmonės, kurios ima ne rinkos kainas ir pernai visos kartu patyrė nuostolių, prilygstančių 1 proc. BVP. Didelių planų dėl investicijų turinčius elektros energijos gamintojus varžo poreikis atsargas papildyti iš užsienio importuojant brangesnes anglis ir pagrindinių klientų bankrotai. Sektorių, kuris turėtų klestėti, daug investuotojų laiko pavojingu, o kai kurie bankininkai – potencialiu blogų skolų šaltiniu. „Reformos įvyks, kai sužlugs visa sistema“, – prognozuoja vienos energetikos įmonės vadovas.
Naujos elektrinės – tik dalis investicijų į infrastruktūrą, kurių reikia Indijai ir kurios kasmet galėtų siekti apie 8–10 proc. BVP, jeigu šalis nori palaikyti dviženkliams skaičiams artimą augimą. Sunku pasakyti, ar tokios investicijos užstrigo dėl įtartino etapo ekonomikoje. Bendrovės „Feedback Infra“, kuri konsultuoja dėl projektų ir padeda juos įgyvendinti, pirmininkas Vinayakas Chatterjee juokauja apie „su sprendimų paralyžiumi susijusį sulėtėjimą“. Be to, oficialūs duomenys rodo, kad stambių vyriausybės projektų, kuriems gresia vėlavimas arba sąnaudų viršijimas, procentas paaugo. Ch. Ahya iš „Morgan Stanley“ mano, kad šiais fiskaliniais metais išlaidos infrastruktūrai tebebus pakankamos – 8 proc. BVP. Tačiau vyriausybė nori, kad per ateinančius penkerius metus dalis išaugtų iki 10 proc. Gal apie pusė (500 mlrd. JAV dolerių per tuos 5 metus) turėtų ateiti iš privačiojo sektoriaus. Gali nepavykti gauti tokios sumos, jeigu Indijos įmonės neatsisakys kolektyvinio susierzinimo.
Antras pagal gerumą
Ką visa tai reiškia Indijos ilgalaikiam augimo tempui? Balandį Planavimo komisija (valstybinis organas, kuris siekia žiūrėti toli į priekį) paklausė: „Ar 10 proc. augimas įmanomas?“ Ir padarė išvadą, kad „net 9 proc. augimui reikės ryžtingų politinių veiksmų“. Neseniai pratrūkusi infliacija kai kuriuos kitus stabilaus Indijos augimo tempo įverčius nustūmė iki 8 proc. arba žemiau. Maisto kainos, kurios buvo pradinė infliacijos priežastis, nuo to meto pasidarė nuosaikesnės, bet tikėtina, kad bendras kainų augimo tempas kelis ateinančius mėnesius laikysis apie 10 proc.
Tai ypač jaudina vargšus. Indijos šiaurės vakaruose, dulkėtoje pakelėje, kur darbininkai susirenka laukti sunkvežimių, kurie nuveš į neoficialų darbą statybose, vyras su marškinėliais sako, kad per pastaruosius porą metų jo atlyginimas išaugo dvigubai, bet skundžiasi, kad didžiąją padidėjimo dalį surijo didesnės pragyvenimo išlaidos. Centrinis bankas, kuris nuo 2010 metų pradžios palūkanų normas didino 10 kartų, tvirtina, kad iš dalies reikia kaltinti turtėjimo kainą, pavyzdžiui, daugiau baltymų turinčią mitybą. Bet Indija atrodo kaip maksimaliu pajėgumu dirbantis ūkis. Jeigu jai būtų pavykę nutiesti daugiau kelių, pastatyti daugiau gamyklų ir namų, žmonėms suteikti geresnį išsilavinimą, galbūt ji būtų augusi sparčiau ir patyrusi mažesnį infliacijos spaudimą.
Ar būtų labai blogai, jeigu Indijos ūkis galėtų augti, tarkime, tik po 7 proc. per metus, o ne po 10 proc.? Be abejo, ūkio apsauginiai buferiai būtų liaunesni. Bet kitais atžvilgiais toks augimas gali būti visai neprastas. Jis turėtų būti gerokai lėtesnis, kad Indijos valstybės skolos dinamika pradėtų kelti nerimą. Skolos ir BVP santykis siekia 66 proc. ir mažėjo, nepaisant apie 8 proc. viešojo sektoriaus deficito. Didesnė dalis skolos priklauso vietiniams, tad pavyktų susitvarkyti net svyruojant užsienio investuotojams. Dėl augančio eksporto neseniai pasitaisęs einamosios sąskaitos deficitas rodo, kad Indija gali mažiau priklausyti nuo užsienio lėšų nei praeityje. O jos aukso ir užsienio valiutos rezervai siekia 311 mlrd. JAV dolerių.
Ar mažesnis augimas gali pakenkti bankų sektoriui? „Iš esmės blogos skolos nesikaupė dėl to, kad ūkiui taip gerai sekasi“, – sako vieno skolintojo vadovas. Pasak jo, lėtesnis augimas reikštų daugiau apkartusių paskolų: tiek iš infrastruktūros ir NT projektų, tiek iš smulkių įmonių. Tačiau net ir tokiu atveju jis, kaip dauguma bankų vadovų, nemano, jog yra bankų balansuose tykanti sisteminė problema.
Išties, palyginti su trapia pasaulio ekonomika, autopiloto varoma Indija gali pukšėti gana smagiai, augdama greičiau nei dauguma kitų šalių. Vyriausybė ir toliau elgtųsi it nevykusi ūkvedė, įpratusi gvelbti po ranka pakliuvusias monetas. Nepaisant biurokratijos tebetriumfuotų apsčiai naujų įmonių, o dauguma žmonių gyventų geriau. Kelių būtų mažiau nei kitais atvejais, o vargšų daugiau, bet tik moksliniuose debatuose būtų nagrinėjama, kiek galimybių atėmė reformų atsisakymas. Palyginti su tuo, kaip buvo anksčiau, tai vis tiek būtų didžiulis pagerėjimas. Tačiau dabar valdžioje esantiems politikams ir pareigūnams, kurie 1991 metais įvykdė reformas, tai būtų kurioziškas finalas. Prieš 20 metų jie sakė, kad matas, pagal kurį reikėtų vertinti Indiją, yra jos potencialas. Pagal šį kriterijų dar laukia daug darbo.
