Europoje prasideda brangi euro gelbėjimo operacija.
Apimdama Italiją, euro krizė įžengė į naują pavojingą fazę – bendrajai valiutai iškilo pavojus.
Ilgiau nei metus euro zonos valstybių skolų dramoje vieną įtemptą veiksmą keitė kitas. Pirmiausia pagrindinį vaidmenį atliko Graikija, tada Airija, tada Portugalija, tada vėl Graikija. Kiekvieną kartą Europos politikos formuotojai reagavo panašiai – neigė bei dvejojo, o paskutinę minutę pasiūlė pusiau iškeptą gelbėjimo planą, kad laimėtų laiko.
Praėjusią savaitę tokio kapanojimosi trūkumai tapo akivaizdūs. Finansų rinkos su nerimą keliančia jėga atsisuko prieš Italiją – trečią didžiausią euro zonos ekonomiką,. Dešimties metų trukmės Italijos obligacijų pelningumas per dvi prekybos dienas pašoko beveik vienu procentiniu punktu: liepos 12 dieną pelningumas peržengė 6 procentus, aukščiausią ribą nuo euro sukūrimo.
Milano akcijų birža smuko giliausiai per dvejus metus. Nors obligacijų pelningumas vėliau nukrito, paskolų krizė akivaizdžiai įžengė į naują etapą. Nebeapsiribodama mažomis periferinėmis valstybėmis, tokiomis kaip Graikija, Airija ar Portugalija, ji peršoko per tikėtiną kandidatę Ispaniją ir pasiekė vieną iš euro zonos gigantų. Visiems euro zonos nariams, o ypač Vokietijai, iškilo nemalonus pasirinkimas.
Apsvarstykite statymus. Italijos valstybės paskolų rinka yra didžiausia Europoje ir trečia pagal dydį pasaulyje. Ji turi 1,9 trilijonų eurų valstybės skolų, kurios siekia 120 procentų jos bendrojo vidaus produkto (BVP). Skola yra tris kartus didesnė nei Graikijos, Airijos ir Portugalijos kartu sudėjus, ir gerokai didesnė nei dabartiniame klubo gelbėjimo priemonėje – Europos finansinio stabilumo fonde – likę maždaug 250 milijardų eurų.
Nemokumas sukeltų katastrofiškas pasekmes eurui ir pasaulio ekonomikai. Net jeigu labiau tikėtina perspektyva yra ilgalaikė įtampa Italijos obligacijų rinkoje, tai tikrai paskatins investuotojus apleisti Europos vertybinius popierius ir taip dar labiau pasunkinti kontinento atsigavimą.
Tuo tarpu antrajame plane vyksta JAV prezidento Baracko Obamos ir Kongreso respublikonų absurdiška pantomima – ginčijamasi, kaip kilstelėti viršutinę federalinės vyriausybės skolos ribą, kad būtų atitolintas Amerikos „nemokumas“. Tai galbūt trumpam atitraukė Amerikos investuotojų dėmesį. Tačiau kai jie supras, kokiomis sumomis žaidžiama Italijoje, tai nebepadės.
Iš Romos į Briuselį, Frankfurtą ir Berlyną
Tiesioginė praėjusios savaitės išgąsčio priežastis slypi Italijos politikoje ir ginče, kuriame premjeras Silvio Berlusconis dėl naujo apkarpyto biudžeto vaikiškais įžeidimais apsvaidė Giulio Tremontį, finansų ministrą. Pridėjus užslėptą nerimą dėl Italijos menko ekonomikos augimo, investuotojai pagrįstai sunerimo dėl Italijos vyriausybės sugebėjimų susitvarkyti su savo didžiule skola.
Teoriškai šį nerimą brandžiai vyriausybei turėtų būti lengva išsklaidyti. Galų gale Italija, nepaisant visų jos trūkumų, nėra didelė Graikija. Italijos skolų našta daugelį metų buvo sunki, bet stabili. Italijos pirminis biudžetas (neįskaičiuojant skolos valdymo išlaidų) yra perteklinis. Ji jau yra karpiusi išlaidas ir didinusi mokesčius: 1997 metais, kai šalis bandė patekti į euro zoną, jos pirminio biudžeto perteklius siekė 6 procentus BVP. Vertinant Europos standartais, Italijos bankų kapitalas yra pakankamas.
Didelės privačios santaupos reiškia, kad valstybė didelę dalį gali pasiskolinti šalies viduje. Tačiau praktikoje retai kada būna nubrėžta riba tarp nelikvidumo ir nemokumo: jeigu Italija už skolinimąsi bus priversta mokėti pakankamai ilgai pakankamai daug, jos skola galų gale taps nekontroliuojama.
Italijos perspektyvas temdo prieštaravimai ir netikrumas Briuselyje, Frankfurte ir Berlyne, kur atitinkamai eurokratai, Europos centrinis bankas (ECB) ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel bergždžiai bando siekti dviejų prieštaringų tikslų – išvengti bet kokio oficialaus Graikijos nemokumo ir kartu išvengti neribotų pervedimų iš turtingesnių Europos šalių į subankrutavusią periferiją.
Teisybės dėlei A. Merkel ir kitų Europos vadovų atžvilgiu reikia pridurti, kad jie pasirinko šitą kapanojimąsi ne iš baimės, nors ir jos būta nemažai, o todėl, kad euro zonos šalys yra nepaprastai pasidalijusios. Jos negali susitarti, kas turėtų nukentėti dėl dabartinės krizės: ar tai turėtų būti kreditoriai (nurašius skolas), skolininkai (naudojant taupymo priemones) ar vokiečiai (pervesdami lėšas į Pietus)? Ir jie nėra nusprendę, ar ilgalaikiu sprendimu galėtų tapti fiskalinė sąjunga. Todėl investuotojai jaučiasi netikri dėl to, kaip stipriai jie gali būti paveikti.
Visai nenuostabu, kad investuotojai taip išsigando didelės Italijos, kai europiečiai šitiek kapanojasi dėl nedidelės Graikijos.
Ateis laikas euro zonos obligacijoms
Ką reikia daryti? „The Economist“ ilgai argumentavo, kad kapanojimąsi turi pakeisti iš trijų dalių sudaryta viską apimanti strategija: skolų sumažinimas aiškiai nemokios šalims, Europos bankų, kentėsiančių nuo šios restruktūrizacijos, kapitalo atkūrimas ir apsauginė užtvara tarp nemokiųjų ir mokiųjų.
Pirmiausia reikia pradėti mažinti skolą Graikijai – šaliai, kuri akivaizdžiausiai yra bankrutavusi. Kad ir kaip yra puolamas restruktūrizavimas, Graikija bus nemoki. Tad plano atkurti labiausiai to paveiktų bankų kapitalą, pradedant nuo pačios Graikijos bankų, prireiks.
Bankų atsparumo testo rezultatai turėtų parodyti, kiek papildomos pagalbos prireiks. Gali tekti panašiai restruktūrizuoti Portugalijos ir Airijos skolas.
Užduotį suręsti apsauginę sieną aplink mokų branduolį, įskaitant ir Ispaniją bei Italiją, turi pasidalyti ir grėsmėje atidūrusios šalys, ir euro zona kaip visuma. Italija turi greitai priimti biudžetą, taip pat prastumti seniai vėluojančias struktūrines reformas. Jai sunkumų kelia ne vien fiskalinis taupymas, bet ir ekonomikos augimo paskatinimas.
Kalbant apie euro zoną, trumpalaikę pagalba galėtų suteikti ECB, pirkdamas Italijos obligacijas (politiškai tai yra sudėtinga, būsimas ECB vadovas yra Mario Draghis, Italijos centrinio banko galva).
Vis dėlto netrukus euro zonai gali prireikti išplėsti Europos finansinio stabilumo fondą ir išleisti bendrai garantuojamas „euroobligacijas“. Tai yra didžiulis politinis barjeras – ypač A.Merkel. Vokietija yra tvirtai nusiteikusi prieš bet kokį sprendimą, kuriam gali prireikti neriboto laiko pervedimų bejėgiams pietiečiams. Neigiamai taip pat nusiteikusios ir kelios kitos Šiaurės Europos šalys, nemaža dalimi ir todėl, kad garantavimas už kitus gali pabranginti jų pačių skolinimąsi. Tai nėra malonus pasirinkimas. Tačiau alternatyva būtų euro pabaiga. Tokia yra baisi praėjusios savaitės pamoka.
