A. Merkel ir N. Sarkozy nepradžiugino investuotojų.
Rinkų nervingumas dėl Prancūzijos atrodo perdėtas, bet prezidentas Nicolas Sarkozy negali sau leisti atsipalaiduoti.
Antrą kartą per dvi savaites N. Sarkozy iš savo atostogų kampelio Prancūzijos Viduržemio jūros pakrantėje dienai skrido į Paryžių, kad nuramintų rinkas. Pastarosiomis savaitėmis dėl stojančios euro zonos ekonomikos rinkose tvyrant tik niūrioms nuotaikoms, rugpjūčio 16 dieną N. Sarkozy Eliziejaus rūmuose susitiko su Vokietijos kanclere Angela Merkel.
Po dramatiško kai kurių Prancūzijos bankų akcijų kainų nuosmukio ir gandų, kad šalis gali netekti savo išpuoselėto AAA paskolų reitingo, Prancūzija išlieka po didinamuoju stiklu. Likus tik aštuoniems mėnesiams iki prezidento rinkimų, kurių baigtis visiškai neaiški, ir esant būtinybei patvirtinti griežtą 2012 metų biudžetą, N. Sarkozy turi subtilią užduotį suderinti jo rinkėjų poreikius su investuotojų nerimu.
Susitikimo metu dviejų didžiausių euro zonos ekonomikų vadovai pateikė tik kelias baikščias idėjas. Jie pasiūlė, kad eurą turinčių septyniolikos šalių vadovai susitikinėtų du kartus per metus, ir tai būtų pirmasis taip trokštamo N.Sarkozy „ekonominio valdymo“ oficialus įtvirtinimas. Jie taip pat pasiūlė visoms euro zonos narėms priimti „auksines taisykles“ – biudžetų deficitus ribojančius konstitucinius straipsnius (Vokietija jau turi tokį, Italija iškilmingai pasižadėjo tokį įrašyti, ir N. Sarkozy nori to paties Prancūzijai).
Buvo kalbama ir apie mokesčių harmonizavimą, geresnį biudžetų koordinavimą ir finansinių operacijų mokestį. Tačiau porelė atmetė greitus bendrų euro zonos obligacijų planus. „Galbūt vieną dieną“, – pratarė N.Sarkozy ir atmetė bet kokią euro zonos gelbėjimo fondo didinimo idėją.
Viena buvo, kai euro zona buvo vienijama iš santykinai stiprios šerdies. Tačiau dabar ir Vokietijos, ir Prancūzijos, kurios kartu sukuria pusę euro zonos bendrojo vidaus produkto (BVP), augimas lėtėja. Vokietijos ūkio augimas antrąjį 2011 metų ketvirtį sulėtėjo iki 0,1 proc. Prancūzijos ekonomika neaugo apskritai.
Iš šešių AAA reitingus turinčių euro zonos šalių Prancūzija atrodo netvirčiausiai. Tačiau dalis užpraėjusios savaitės rinkų nervingumo atrodo perdėta. Skirtumas tarp palūkanų, kurių investuotojai nori už Prancūzijos obligacijas, palyginti su trokštamomis už Vokietijos, nuo liepos mėnesio padidėjo, bet toli gražu neprimena Ispanijos ar Italijos lygių.
Visos trys kredito reitingų agentūros dar kartą patvirtino Prancūzijos AAA reitingą, ir nei viena neatskleidė besitikinti galimo keitimo į neigiamą pusę. Viešieji finansai galbūt ir negyvena geriausių savo laikų, bet jie tikrai nėra blogiausi, palyginti su kitomis pasiturinčiomis šalimis.
Remiantis Europos Komisijos prognozėmis, Prancūzijos valstybės skola šiemet pasieks 85 procentus BVP: šiek tiek daugiau nei Vokietijos (82 proc.), bet mažiau nei Italijos (120 proc.) ar JAV (98 proc.).
Prognozuojamas 5,8 proc. BVP šių metų biudžeto deficitas artimesnis Graikijos (9,5 proc.) nei Vokietijos (2 proc.), bet jis nuolatos mažėja. N. Sarkozy pažadėjo deficitą sumažinti iki 3 procentų 2013 metais.
„Pamatiniai Prancūzijos viešųjų finansų rodikliai atrodo tvirtai“, – teigiama Šveicarijos banko „Credit Suisse“ vertinime.
Tai kodėl priekabios rinkos nerimauja? Viena to priežastis yra prastėjančios ekonominės perspektyvos. Prancūzijos vartotojų išlaidos, praėjusį dešimtmetį buvusios ekonomikos plėtros varikliu, silpsta. Prisideda ir vangus augimas Vokietijoje, didžiausioje Prancūzijos prekybos partnerėje, bei kitose euro zonos šalyse.
Be to, Prancūzija yra labai daug paskolinusi euro zonos narėms, turinčioms daug bėdų dėl savo skolų. Jos bankai turi daug daugiau Italijos, Ispanijos ir Graikijos vertybinių popierių, nei kurios nors kitos už euro zonos pakraščių esančios šalies bankai.
Pastarieji rinkų nervingumo dėl Italijos ir Ispanijos atvejai sukėlė baimę dėl Prancūzijos galimybių svariai prisidėti prie bet kokių naujų įsipareigojimų gelbėti šalis. Savo ruožtu lėtas augimas apsunkins Prancūzijos bandymus įvykdyti išsikeltus deficito tikslus.
Tai žinodamas N. Sarkozy paprašė finansų ministro François Baroino ir biudžeto ministrės Valérie Pécresse iki ministrų kabineto susitikimo rugpjūčio 24 dieną sudaryti papildomų biudžeto taupymo priemonių sąrašą 2012 metams. Kalbama apie mokesčių lengvatų apkarpymus ir galbūt naują mokestį „pernelyg didelėms“ pajamoms, tačiau – apgailėtinai – nekalbama apie idiotiško pridėtinės vertės mokesčio restoranams sumažinimo atšaukimą, kuris valstybei kainuos apie 2,4 mlrd. eurų per metus.
Laurence Boone iš „Bank of America Merrill Lynch“ teigia, kad nerasdama daugiau taupymo priemonių Prancūzija nepasieks 3 procentų deficito tikslo anksčiau nei 2014 metais – metais vėliau nei planuota.
Praėjusį mėnesį Tarptautinis valiutos fondas įspėjo Prancūziją, kad jos augimo prognozės buvo pernelyg optimistinės ir kad šaliai prireiks „papildomų priemonių“, ypač išlaidų mažinimo, kad išliktų teisingame kelyje. L. Boone mano, kad per ateinančius dvejus metus šios taupymo priemonės galbūt turėtų pasiekti 20 milijardų eurų.
Štai kur slypi bėda. N.Sarkozy kosmetinis remontas – sprendimas nesamdyti naujo valstybės tarnautojo į kas antro į pensiją išeinančio tarnautojo vietą, mokesčių lengvatų apgenėjimai – kol kas jam leidžia laikytis deficito mažinimo pažadų. Tačiau jis nedaug tenuveikė, kad struktūriškai reformuotų viešąsias išlaidas, išskyrus tai, kad pernai pailgino mažiausią išėjimo į pensiją amžių nuo 60 iki 62 metų.
Nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios jokia Prancūzijos vyriausybė nėra subalansavusi biudžeto.
Matuojant BVP dalimi, Prancūzijos valstybė išleidžia daugiau nei Švedijos. Tai nėra vien ekonomikos recesijos pasekmė: Prancūzijos valstybinis auditas skaičiuoja, kad su krize susijusios priemonės sudarė mažiau nei pusę praėjusių metų deficito. Be to, šalies istoriniai duomenys yra niūrūs. Nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios jokia Prancūzijos vyriausybė nėra subalansavusi biudžeto.
Visų pažiūrų vyriausybės palikdavo skolų šūsnį ateities kartoms ir linko kaltinti spekuliantus ir reitingų agentūras už jų pačių sukurtas problemas.
Lyg dar būtų maža netikrumo, Prancūzijoje artėja kitą pavasarį vyksiantys prezidento rinkimai. Dabar, kai nuomonių apklausų rezultatai pagaliau pradėjo gerėti nuo rekordinių žemumų, N. Sarkozy neturi didžiulio noro žengti nepopuliarius išlaidų mažinimo žingsnius.
Tačiau jam nerimą kelia ir socialistų pergalės perspektyva – jie žada atšaukti N. Sarkozy pensinio amžiaus ilginimą ir sukurti didžiulę jaunimo įdarbinimo schemą. Kai kurie galimi socialistų kandidatai į prezidentus, kurie varžysis pirminiuose partijos vidaus rinkimuose spalį, pradėjo apie skolą kalbėti atsakingiau.
Praėjusią savaitę François Hollande, apklausų favoritas, viešąją skolą pavadino „Prancūzijos priešu“. Tačiau partija yra prieš N. Sarkozy planus į konstituciją įrašyti „auksinę taisyklę“ – tam prireiktų trijų penktųjų balsų daugumos abiejuose parlamento rūmuose.
Socialistai tai laiko triuku, kuris turėtų nuslėpti skolos augimą N. Sarkozy valdymo metu. Ir mažiausia, ką jie norėtų padaryti, tai suteikti N.Sarkozy nors kiek politinės sėkmės. Tačiau, kaip kad neseniai suprato Amerika, mažiausia, ko gali norėti investuotojai, yra bet koks politinės nesėkmės ženklas.
